Europos Sąjungai oficialiai pasirašius vadinamąją Stambulo konvenciją, Lietuvoje vėl kryžiuojamos ietys, ratifikuoti šį dokumentą ar ne. Kol šalyje veikiančios žmogaus teisių organizacijos tiki, kad konvencijos priėmimas pagerintų nuo smurto šeimoje nukentėjusių asmenų apsaugą, priešininkai baiminasi, jog ji sugriaus nusistovėjusią tvarką.
Gąsdina netipiniai lyčių vaidmenys
Jau iš konvencijos pavadinimo (Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo) aišku, kad pagrindinis jos tikslas – smurto, ypač prieš moteris, šalinimas. Dokumente rašoma, jog esminė smurto priežastis – lyčių nelygybė, tad ir efektyviausias būdas jį įveikti – įtvirtinti teisinį ir faktinį vyrų ir moterų lygiavertiškumą.
Stambulo konvencijos priešininkas, Laisvos visuomenės instituto (LVI) valdybos pirmininkas doc. Vincentas Vobolevičius Seime vykusioje diskusijoje sakė sutinkąs, kad reikia kovoti su smurtu prieš moteris, tačiau baiminosi, jog dokumento ratifikavimas įpareigotų kalbėti apie stereotipinių lyčių vaidmenų žalą. „Man kokie penkeri metai, kieme – trys berniukai ir viena mergaitė. Per tvorą mano mama tai pastebi ir grįžus namo sako: „Vincentai, tu su mergaite negražiai elgeisi: nepraleidai į priekį, pastūmei“. Aš klausiu, o kodėl aš su ja turėčiau elgtis gražiai. Mama sako: „Žinai, ji vieną dieną bus mamytė, gimdys vaikučius ir tai yra labai svarbus dalykas mums visiems.“ Ką noriu pasakyti – mūsų šeimoje moterys niekada nebuvo mušamos, nebuvo piktnaudžiaujama, bet visas jų saugumas buvo grįstas stereotipiniais vaidmenimis“, – trumpą pavyzdį davė jis.
LVI atstovai nesutinka su Stambulo konvencijos nuostata, jog smurtas kyla iš nelygybės ir diskriminacijos. Anot jų, šis požiūris ideologizuoja ne tik reiškinį, bet ir švietimo sistemą. Priešininkai įsitikinę, kad edukacija, kuri būtų paremta tipinių vaidmenų dekonstrukcija, varžytų jų saviraiškos laisvę ir teisę pagal savo nuožiūrą ugdyti vaikus. LVI valdybos narys, teisininkas Vygandas Malinauskas „ideologizacija“ vadina įsivaizdavimą, jog, ratifikavus konvenciją, smurtas bus kildinamas tik iš diskriminacijos, o tai reikš, kad socialinėje politikoje bus vertinama tik viena smurto priežastis.
Kitas aspektas, gąsdinantis oponentus – lyties sąvoka ir diskriminacijos jos pagrindu draudimas. Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkė Violeta Vasiliauskienė teigė, kad jos atstovaujama organizacija pasisako už nulinę toleranciją smurtui, tačiau tokiai prevencijai nebūtina ratifikuoti šio tarptautinio dokumento. „Konvencijoje, apie kurią mes kalbame, yra ne vienas tikslas. Tai ne tik kova su smurtu, tačiau ir mūsų minėtos gender ideologijos sklaida, kuri atsiskleidžia ir tuo, kad įtvirtina dvi identiteto sampratas – tai yra lytis – sex ir gender“, – nuogąstavo V. Vasiliauskienė.
Seime dalytame dokumento vertime, lytis apibrėžiama kaip „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams.“
Ragina nemanipuliuoti sąvokomis
Diskusiją moderavusi Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė atkreipė dėmesį, kad Stambulo konvencijoje nėra nieko, kas nurodytų į kokią nors sąmoningai diegiamą ideologiją. Joje akcentuojama nuo smurto nukentėjusių asmenų apsauga, smurtautojo įpareigojimas atsakyti už savo veiksmus, politinės priemonės, leisiančios imtis konstruktyvių veiksmų. „Na, lyčių lygybės aspektas yra įtvirtintas ir kitose dokumentuose, sakykime, Jungtinių Tautų konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (ją Lietuva ratifikavo 1994 m., aut. pastaba). Tad Stambulo konvencija čia neatneštų nieko naujo“, – pastebėjo ji. Teisininkė, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė pridūrė, kad verta prisiminti ir LR Konstituciją, kurioje jau seniausiai garantuota visų asmenų lygybė prieš įstatymą.
Norėdama pabrėžti, kaip kartais manipuliuojama sąvokomis, B. Sabatauskaitė pacitavo dalį 4-ojo konvencijos straipsnio. Jis skamba taip: „Užtikrinama, kad šios konvencijos nuostatas, ypač priemones aukų teisėms apginti, Šalys įgyvendintų be diskriminacijos dėl bet kokių priežasčių, pavyzdžiui, biologinės ar socialinės lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo nacionaliniai mažumai, turto, kilmės, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, amžiaus, sveikatos būklės, negalios, civilinės būklės, migranto arba pabėgėlio statuso ar kito statuso.“
Ji pabrėžė, kad visuomenėje diskriminuojama ne dėl biologinių, bet dėl socialinių veiksnių. „Diskriminacija vyksta, pavyzdžiui, kai vyro nenori priimti į ugdymo įstaigą, nes vyras, neva, nėra tinkamas ugdyti vaikus, kai moteris patiria diskriminaciją darbindamasi, nes, neva, susilauks vaikų ir nebetiks darbui, kai vyresnio amžiaus moteris laikoma nereprezentatyvios išvaizdos ir dėl to taip pat diskriminuojama“, – aiškino teisininkė pabrėždama, jog Stambulo konvencija taikoma tik smurto artimoje aplinkoje sferai, o ne visam visuomeniniam gyvenimui.
Pasak jos, išvedžiojimai apie lyties keitimą, gender ideologiją ar draudimą vaikus auklėti pagal savo įsitikinimus ne tik yra įžeidimas smurto aukoms, bet ir nėra susiję su dokumento tikslais ir turiniu. „Jeigu trans asmuo, gyvenantis šeimoje, patiria smurtą, arba trans asmuo smurtauja pats, ši konvencija, sako vienintelį dalyką – tas asmuo lygiavertiškai, jeigu yra kaltas, sodinamas į kalėjimą, baudžiamas ar jam taikomos kitos priemonės, arba, jei nukentėjo, jis turi teisę į apsaugą ir pagalbą šios konvencijos ribose“, – paaiškino LŽTC direktorė.
Diskusijose apie Stambulo konvenciją dažnai kartojama, kad Lietuvoje esama apsauga nuo smurto pakankama. Tačiau, pasak B. Sabatauskaitės, taip nėra. Įstatyme, reglamentuojančiame šią sritį, parašyta, kad specializuoti pagalbos centrai teikia pagalbą tik smurto artimoje aplinkoje aukoms. „Vadinasi, tie asmenys, kurie patiria seksualinį smurtą, tokių centrų ar specializuotos pagalbos neturi. Tai dar viena iš nuostatų, įrodančių, kad mums reikia šios konvencijos“, – pabrėžė B. Sabatauskaitė.
Europos Komisijos (EK) atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius įsitikinęs, kad Lietuva neturėtų abejoti dokumento ratifikavimo reikalingumu. „Ypač žinant, kad netgi tokios šalys kaip Lenkija, Gruzija, Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Rumunija, Serbija ir Turkija ne tik pasirašė, bet ir ratifikavo konvenciją. Nemanau, kad jos yra mažiau religingos ar turinčios kitokių tradicinių ir stereotipinių problemų nei Lietuva“, – argumentavo EK atstovas.
Europos Tarybos (ET) grupės, skirtos Stambulo konvencijos stebėsenai, GREVIO narė Iris Luarasi argumentus, kad dar ne visos šalys ratifikavimo dokumentą, atrėmė sakydama, jog šio tarptautinio susitarimo visoje ET nepasirašė tik Armėnija, Azerbaidžianas ir Rusijos Federacija. Pasirašiusios toliau renkasi vieną iš dviejų strategijų. Jos arba ratifikuoja Stambulo konvenciją ir tuomet tobulina savo teisinę bazę (Serbija, Juodkalnija, Albanija, etc.), arba savo įstatymus pritaiko prie konvencijos standartų ir tik tuomet ją ratifikuoja (Vokietija).
