Andrius Navickas asmeninio archyvo nuotr.

Prisipažįstu – galvojau, kad Vasario 16-oji tampa sustabarėjusia švente ir gal net laikas su ja atsisveikinti, nes atrodė, kad laikai, kai tai tapdavo savotiško apsivalymo ir apsisprendimo atnaujinimo diena, liko kažkur praeityje.

Prieš keletą metų rašiau: „Nebėra ir to širdies virpulio, išvydus ant mokyklinės lentos kreida užrašytus žodžius: Lietuva bus laisva. Jie, kaip ir paaugliško protesto smulkmenos: tądien ypač žibančios bičiulių akys, nusigandę mokytojų veidai, piktas direktoriaus pavaduotojas, akimis skenuojantis kiekvieną smulkmeną – visa tai atsikartodavo kiekvienų metų vasarį.

Tądien itin jausdavome, kad už anapus pilkos, melo siūlais adytos kasdienybės yra kažkas tikra, šviesa, kurios nepaslėpsi po jokiais gaubtais, neužgesinsi jokiais grasinimais.

Paradoksalu, bet sovietmečiu švęsti Vasario 16-ąją buvo paprasčiau nei šiandien. Laisva Lietuva buvo kaip Pažadėtoji žemė, šviesi alternatyva kasdieniam absurdui, nepritekliui, neteisybei. Ši alternatyva vienijo ir teikė jėgų, padėjo išlikti žmonėmis aplinkoje, kurioje patogiau buvo tapti totalitarinės sistemos kontroliuojamos bandos dalimi. Pakakdavo gesto, šventinės šypsenos, netikėčiausiose vietose „pražydusios“ Trispalvės, ir sovietinis griozdas krūpteldavo. Vasario 16-oji sovietmečiu dar kartą patvirtindavo, jog jokia tamsa neužgoš šviesos. Okupantai silpni, jie bijo, nes žino, kad galiausiai pralaimės. Melas, išdavystė, pyktis visada pralaimi. Tai dėsnis, kurį pernelyg dažnai pamirštame šiandien.

O kokia nuostabi sovietmečiu atrodė Trispalvė. Tarsi Rojaus švytėjimas pilkumos terorizuojamoje kasdienybėje.“

O dabar?

Atėjo laisvės metas. Kartu su daugybe pamokų. Viena iš jų, jog nėra paprasta būti laisvu žmogumi, kuris atsako už save, savo klaidas. Vergus kartu laiko šeimininko bizūnas, pagaliau ir grandinės, sujungiančios į grupę. Kas vienija laisvus žmones? Kaip turėtų būti kuriama bendrystė?

Per praėjusius metus įvyko dar viena stulbinanti transformacija. Trispalvė nustojo būti kovos už laisvę simboliu, nes labai dažnai tapo priedanga kovai prieš savo valstybę, į ją pradėta įvynioti net nostalgiją sovietmečiui ar simpatijas Rusijos, Baltarusijos, Kinijos režimams.

Kita vertus, laisvos valstybės „gimtadieniai“, „vardadieniai“ vėl pradėjo įgauti naują prasmę. Žodžiai, kad laisvė turi būti atkovojama kiekvieną dieną, kad turime puoselėti tai, kas brangu, kad mūsų pragmatiškas pasyvumas tampa pavojingu, kai savo darbotvarkę pradeda primesti rėksminga mažuma.

Todėl šiandien jau tikrai nerašyčiau, kad laikas atsisveikinti su Nepriklausomybės dienos virpuliu. Tebūnie tai dar vienas akstinas sau ir kitiems priminti už ką kovojo Nepriklausomybės akto signatarai, nepriklausomos Lietuvos kūrėjai, pokario partizanai, sovietmečio disidentai, Sąjūdis.

Man ir šiandien Vasario 16-oji brangiausia tuo, kad byloja apie laisvės trapumą. Daug kalbame apie įvairias krizes, grėsmes, pavojus, apie tai, jog sunku mažai tautai išlikti globaliame pasaulyje. Veikiausiai tai tiesa, tačiau tiesa ir tai, kad laisvė visada yra trapi, visada balansuoja ant bedugnės ribos, ir, nors ji logiškai neturėtų išlikti, Dievo malone turėtume vadinti tai, kad ji išlieka. Bent jau kaip ilgesys, prasiskverbiantis pro subanalėjusią kasdienybę.

Prisiminkime, Nepriklausomos Lietuvos atsiradimas agresyvių Rusijos, Vokietijos, Lenkijos pašonėje 1918 metais – tikra Viešpaties dovana. Tereikėjo mažyčio tarptautinės situacijos kryptelėjimo į kurią nors pusę, ir Europos istorija būtų kitokia.

Jokiu būdu nenoriu sumenkinti Vasario 16-osios deklaracijos. Tai buvo žodžiai, kurie virto kūnu. Tai buvo malda, kurią Viešpats išklausė. Tie, kurie ją ištarė, yra verti didelės pagarbos. Tačiau noriu pabrėžti būtent tai, kad laisvė nėra racionalus projektas, šachmatų partija, kurioje galima numatyti daug ėjimų į priekį – tai malda, kreipimasis, apsisprendimas. Tai pirmiausia – vidinis judesys, kuris neretai atrodo beviltiškas, pasmerktas, tačiau būtent tokie judesiai, o ne ekonomika, interesai kuria istoriją.

Katalikas rašytojas J. R. R. Tolkienas žymiojoje trilogijoje „Žiedų valdovas“ yra aprašęs ateities numatymo rutulį, kuris esą yra labai pavojingas laisvei. Šiame rutulyje galima išvysti ateities galimybių. Čia žmogus mato aklavietes ir nepaprastą blogio galią, mato visus pavojus, su kurias teks susidurti. Šis vaizdas paralyžiuoja valią, tirpdo viltį. Vienintelis būdas atgauti laisvę – atitraukti akis nuo ateities galimybių buhalterijos ir elgtis taip, kaip privalai, remtis vertybėmis, o ne tikimybių skaičiavimu.

Laisvės byla tęsiasi, ir kiekvieną dieną ją mums reikia ginti. Nėra garantijų, jog kada nors nepritrūksime jėgų, kad nebūsime suvilioti tuščių pažadų, tačiau čia ir dabar turime galvoti ne apie tai, kas įmanoma, o kas ne, bet apie tai, dėl ko apsisprendžiame.

Galiu tik dar kartą pakartoti – laisvė verta tiek, kiek už ją esame pasirengę paaukoti ir niekas mūsų nepavergs tol, kol elgsimės taip, kaip privalome elgtis, o nesidairysime į kitus pritarimo kartodami, kad neverta stengtis, nes vis tiek nepavyks.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: