Šiandien perskaičiau apie mano alma mater vykstantį renginį – profesorių Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio pokalbį „Europa po Europos Sąjungos?“ Šie profesoriai jau kokius dešimtį metų mėgsta vienas su kitu sutikti. Niekada nepamiršiu knygų mugės, kai dar buvau studentė, kurioje jie va šitaip „diskutavo“: „Dėl politinio korektiškumo čigonus privaloma vadinti romais.“ – „O taip, nebegalima vadinti čigonais.“ Kažko panašaus galima tikėtis ir iš šio renginio, kurio pavadinimas apdairiai puošiasi klaustuku, norint paneigti, kad diskusija vyks į vienus vartus.
Apie Europą be Europos Sąjungos galite išgirsti ir iš airių komunisčių bei kitų politinių jėgų ES. Tačiau TSPMI akivaizdžiai bus rituališkai keičiamasi argumentais už tautų Europą. Renginį organizuoja ne pats institutas, o tautininkių organizacija Pro Patria, bet naudoja TSPMI patalpas ir kviečia TSPMI dėstytojus.
Renginio formatas nestebina, veikiau atskleidžia TSPMI fenomeno paslaptį. Tai – užkonservuota nacionalisčių ir neoliberalių dialektika, kur nė viena pusė nekelia tikslo nugalėti. Neoliberalusis flangas kuria ekspertinio centro, kuris aptarnauja vyriausybę ir tą pačią ES, reputaciją. Iš čia ištekliai, cituojamumo indeksas ir kitos neoliberalioje švietimo sistemoje istemoje svarbios finansinio, socialinio ir kultūrinio kapitalo formos, padedančios akademiniam padaliniui išlikti.
Nacionalistinis flangas normalizuoja tam tikro tipo vaizduotę, sudarančią sąlygas „imti“ valstybę rinkimais, etatais valstybės įstaigose ir gausiais komentarais viešojoje erdvėje. Taip galima ir kastis po ES pamatais. Kai apie tai parašiau savo FB, mane patikino, kad TSPMI atviras visokiems renginiams. Tikiu, kad taip yra, bet kažkaip nutinka taip, kad būtent Pro Patriai prireikia TSPMI patalpų su TSPMI dėstytojais. Ir būtent nacionalistinis jaunimas rodo daug iniciatyvos. Ko nerodyti, kai infrastruktūra stipri (idėjos susieja laiko turinčias studentes ir reputaciją, socialinio kapitalo ir netgi darbų savo sukurtose tyrėjų komandose turinčias politologes). Aktyviems studentams (dažniausiai jiems) netrūksta laiko, iniciatyviems absolventams (ibid) netrūksta darbo, jų lyderiui, politikui Laurynui Kasčiūnui niekada netrūksta dėstymo krūvio, Vytauto Radžvilo dalykai, kiek žinau, niekada nenukenčia nuo „studijų programos optimizacijos“ ir t.t. Tai yra daugelio lygmenų struktūra, kuri iškelia ir palaiko tam tikrą tipažą.
Ne kartą atkreipiau TSPMI dėmesį į vienvyrių diskusijų (all male panels) paplitimą. Nacionalistinės vaizduotės ir vienvyrių diskusijų paplitimas nesutampa, bet reikšmingai persidengia ir paaiškina, kaip formaliai atviroje sistemoje atsiranda tokie netolydumai. Intelektiniam produktui kurti reikia laiko ir laisvės. Reikia laiko mąstyti, miegui nelipinant akių, skaityti įdomias knygas, žmonėtis. Ne neįmanoma, bet gerokai sunkiau tai daryti toms, ką slegia paskolos, finansinis ir kitoks ateities nesaugumas. Studenčių-alumnių būreliai padeda kurti ir vykdyti strategijas socialiniam, kultūriniam ir finansiniam kapitalui įgyti ir kaupti. Čia vyrų nacionalistų ritualai panašūs į kitų vyrų akademikų, pvz., kultūrinių liberalų Santaroje-Šviesoje. Vienas kito citavimas, argumentų aptarimas, kvietimas į diskusiją, interviu vienam su kitu, pagalba atrasti finansavimo ar ekspertavimo galimybes (jaunimo atveju – parašyk čia rašinuką, ten – straipsniuką, čia vasaros mokykla, ten kaip tik ieško praktikanto…) leidžia greičiau daryti karjerą. Vyrai galios pozicijose dažniausiai sąmoningai nediskriminuoja, bet geranoriškai paskatina tuos, kas jiems primena juos pačius jaunystėje, be to, laisviau jaučiasi reikalus aptardami neformaliai (profesoriui vėlai vakare gerti alų dviese su doktorantu – priimtina, su doktorante – visuomenės požiūris jau kitoks).
Po to nesistebėkite, kad nuo Delfi iki valstybės institucijų aktyviai reiškiasi šviesiaveidžiai berniukai degančiomis akimis. L.Kasčiūną išrinko į Seimą – jam prireiks komandos. Štai ir vėl karjeros galimybės. Kai anksti pradedi išsilaikyti iš mėgstamų dalykų, pasaulis atrodo teisingas ir meritokratiškas, pats sau atrodai drąsus ir šaunus, o galvojimo apie buitį, paskolas ir mokesčius, kurie užgrius, jei darbdavys nutars vėl kažką „optimizuoti“ ir nebeliks tavo etato, neslegiamas protas geba generuoti įdomias diskusijas ir tekstus.
Kaip nestabilios darbo rinkos laikais jaunai žmogai tapti eksperte? Reikia drąsos klausinėti, prieiti prie žmogų galios pozicijoje, bendrauti, kad įsimintų. Dėstytoja, kuri susieja vardą su veidu ir argumentais, galės parašyti tvirtesnę rekomendaciją. Labai reikia mentorės, kuri padėtų susigaudyti, atsirinkti ir nesiplėšyti, neinvestuoti į neperspektyvias veiklas. Labai reikia būti informaciją ir galimybes filtruojančių asmenybių (gatekeepers) malonėje ar bent atmintyje. Reikia paskatinimo ir padrąsinimo, kai susiduri su kritika ar mėginimais nusodinti. Reikia būti nuolat po ranka, išdrįsti greitai pasiruošti ir kalbėti tema, kurios šiaip jau netyrinėjai, bet jai yra paklausa. Reikia pasavanoriauti, kad žmoga galios pozicijoje būtų dėkinga, bet tik taip, kad tai netaptų nuolatiniais išnaudojimo santykiais.
Vaikinai turi geresnes sąlygas pasinaudoti šiomis galimybėmis dėl auklėjimo, dėl didesnės vyrų koncentracijos galios pozicijose ir dėl merginų polinkio juos palaikyti. Taip pat – konservatyvių pažiūrų žmogos, turinčios tarpusavio palaikymo tinklus, gali lengviau pasinaudoti tokiomis galimybėmis. Įtakingoms dėstytojoms tas bendradarbiavimas taip pat reiškia geresnius reitingus, didesnį dalykų lankomumą (iš to – krūvis ir saugesnis etatas), o V.Radžvilo atveju – mobilizaciją ginti nuo viešos kritikos arba įtampų katedroje.
Kodėl to neatsiranda kitose idėjinėse srovėse? Šiek tiek atsiranda, pvz., kultūrinėms liberalėms – per Santarą-Šviesą. Yra ir bandymų po vadinamojo seserystės feminizmo skėčiu daugiau cituoti moteris ekspertes. Tačiau esminis skirtumas nuo to, ką daro dešinė, yra tai, kad dešinė saviškius (dažniausiai juos) iškelia ne kaip tokius, o kaip charizmatiškus, protingus ir apsiskaičiusius. Taip pat ir nė vienas vyras, sušaukęs vienvyrę diskusiją, nesakys, kad kvietė išimtinai vyrus, – ne, jam jie atrodė protingiausi, aktyviausi, žinomiausi. Ir ko jiems nebūti, jei nuo studentiškų metų tuo įtikėjo?
