Kauno skvoteriai. „Žaliojo Namo” gyvenimas ir mirtis

Paskelbė: Data: 2015-07-19 08:25

Spausdinti | Komentarai

ZN

Skvotai – apgyvendinti nenaudojami, apleisti pastatai – turbūt jau nebėra naujiena po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams. Lietuvoje skvotai kūrėsi dar nuo 1990-ųjų (pvz. bene žymiausias skvoterių kvartalas buvo Vilniuje, Užupyje). Visai neseniai „Žaliu Namu“ pasivadinęs skvotas atsidarė bei vykdė socialinio centro veiklą ir Kaune. Deja, pagyvavęs pusmetį (nuo praeitų metų pabaigos iki šio birželio galo) ir nespėjęs „išeiti į plačiąsias mases“, socialinis centras buvo iškeldintas. Nepaisant to, Kauno erdvių bei skvotų klausimas išlieka aktualus, todėl apie tai kalbėjomės su „Žaliame Name“ (toliau – ŽN) veikusiais aktyvistais ir kaimynais.

„Žalias Namas“ atsirado, kai pora draugų, kurie buvo gyvenę ar lankęsi panašiose erdvėse užsienyje, pastebėjo VDU „Baltijos“ bendrabučio kieme apleistą medinį namą. Durys buvo neužrakintos. Apžiūrėję pastato vidų, jie kuriam laikui paliko viską kaip radę. Paaiškėjus, jog name niekas nesilanko ir jo erdvėmis nesinaudoja, jame po truputį ėmė kurtis žmonės – ne gyventi, o leisti laisvą laiką. Kilo vis daugiau idėjų, ką šiose erdvėse galima veikti. Taip čia atsirado knygos, biblioteka, atiduotuvė, pradėjo groti ir repetuoti muzikantai, o name ėmė reguliariai būriuotis žmonės. Nuo pat pradžių palaikyti draugiški santykiai su kaimynais – jiems pristatyta idėja, pakviesta pasisvečiuoti – kaimynai tam neprieštaravo, o kai kurie buvo sužavėti. Po truputį užsimezgė idėja atidaryti socialinį centrą, kuris, deja, vos atsidaręs buvo uždarytas. Aktyvistai išreiškė nuoskaudą, kadangi per ilgesnį laiką ten būtų buvę galima nuveikti ir dar daugiau gerų dalykų.

„Kauno vaiduoklių yra daug. Atrodo, kad, mažėjant gyventojų skaičiui, nelabai kas imsis juos tvarkyti, o jei ir imsis, tai nebūtinai taip, kaip to norės Kauno bendruomenė.  Privati nuosavybė yra ginama Konstitucijos, bet tai nereiškia, kad į ją turime žiūrėti kaip į šventą karvę. Būtų galima neturintiems kur gyventi arba nerandantiems vietų veikloms žmonėms suteikti tuos tuščius pastatus, tiek priklausančius savivaldybei, tiek neprižiūrimus jų privačių savininkų. Kai matai apleistą ir iš tiesų ilgai nenaudojamą pastatą, neatrodo blogai į jį ir šiaip įeiti, niekam netrukdant imtis savos veiklos ir dirbti bendram labui. Vienas pagrindinių argumentų prieš skvotinimą yra: „Aš neinu pas jus į namus.“ Lyg skvoteriai eitų ten, kur žmonės gyvena ar dirba ir išvarinėtų juos… Egzistuoja ir palyginimas „o tau patiks, kai paimsiu tavo dviratį ir su juo nuvažiuosiu?“ Na, jei tavo dviratis stovi pašiūrėje dešimt metų ir rūdija, tai gal iš tiesų juo kažkas ir turėtų nuvažiuoti?.. O jei namas stovi septynerius metus apleistas, kodėl turėtų būti negalima į jį įeiti ir imtis logika bei sveiku protu paremtos veiklos? Tame nėra nieko chuliganiško ar nusikalstamo,“ − sakė ŽN aktyvistai. Jų manymu, Kaune yra tiek daug apleistų pastatų, o žmonės turi dirbti prastai apmokamus darbus, kad susimokėtų nuomą Tad skvotinimas galėtų tapti sprendimu kasdienybės ir laisvalaikio problemoms spręsti. Pavyzdžiui, „Žaliame Name“ buvo įprasta rinktis pirmadieniais, kai Kaune nieko nevyksta, o jo erdvė leido žmonėms ištrūkti iš namų, bet neprašė mokėti pinigų ar pirkti alaus už buvimą joje.

Aktyvistai mėgino susisiekti su pastato šeimininkais, tačiau jie nepripažino savo savininkystės. Name jau įsikūrus bibliotekai, buvo užsukęs už teritorijos planavimą atsakingas architektas, kuris iš pradžių nebuvo patenkintas, tačiau pamatęs, jog žmonės tiesiog sėdi ir skaito knygas, bendrauja, kiek pakeitė savo nuomonę. Su architektu imta tartis ir siūlyta pasirašyti oficialią sutartį dėl namo naudojimo. Visgi diskusijos nutrūko, o architektas name nebesilankė, todėl tai buvo suvokta kaip tylus pritarimas socialinio centro veiklai.

Socialinis centras siūlė visą pluoštą veiklų: greta namo įrengtas miesto daržas (kuriuo skvotą iškrausčius kviečiami naudotis, prižiūrėti, laistyti ir nusiimti derlių visi norintys), veikė dviračių dirbtuvės, kur žmonės galėjo atvažiuoti ir nemokamai pasitaisyti dviratį, visas kambarys buvo skirtas bibliotekai ir skaityklai; kartais svečiai buvo nemokamai vaišinami veganišku maistu. „Žalias Namas“ tapo vieta nemokamai apsistoti keliauninkams, čia lankėsi svečiai iš Prahos, Londono, Dublino, Estijos, Prancūzijos, Rusijos, Suomijos, Australijos, Rumunijos.

Visa ŽN veikla buvo paremta savanorišku darbu ir asmeninėmis iniciatyvomis. Įsikūrimui nebuvo pirkti jokie daiktai – žmonės viską sunešė, kai kurie daiktai (pavyzdžiui, baldai ir kilimai) buvo rasti tiesiog gatvėje. „Kuriant socialinį centrą stengtasi neįeiti į pelno siekimo ir skaičiavimo struktūras, o priešingai – atskleisti, kad žmonių tarpusavio santykiai gali būti kur kas brangesni, prasmingesni, įdomesni nei į daiktus ir pelno skaičiavimą orientuotas gyvenimas,“ − pasakojo aktyvistai. Tais pačiais principais rėmėsi ir „Žaliame Name“ veikusi atiduotuvė, kurioje žmonės galėjo palikti nereikalingus daiktus ir pasiimti reikalingus. „Pasaulyje yra prigaminta pakankamai daiktų, kad, tinkamai juos paskleidus tarp žmonių, nebereiktų gaminti naujų, o žmonių poreikiai būtų patenkinti. Į atiduotuvę žmonės nešė drabužius, batus, atsirado net nešiojamųjų kompiuterių ir šaldytuvas… Kai yra viena vieta, į kurią gali viską sunešti, tampa daug lengviau dalintis. Daiktų prisikaupė išties daug, jie kaupėsi greičiau negu nyko. Taigi, žmonės taip pat nusimetė ir šlamšto kaupimo naštą – jie nenori išmesti nereikalingų, bet dar tinkamų vartoti daiktų; išmesti daiktus į konteinerį žmonėms atrodė baisiau nei atnešti čia ir kam nors atiduoti,“ − džiaugėsi pašnekovai.

Kaimyniniuose namuose bei VDU studentų bendrabutyje gyvenantieji akyviai įsitraukė į socialinio centro veiklą. „Žalias Namas“ tarėsi su kaimynais dėl galimo triukšmo vakaronių metu ir atsižvelgė į prašymus netriukšmauti po vidurnakčio dėl miegančių vaikų. Jokių pretenzijų iš kaimynų dėl triukšmo ar apskritai pačio skvoto veiklos sulaukta nebuvo. Netgi priešingai. Kaip pasakojo ŽN kolektyvo nariai, viena šalia gyvenanti pora sakė: „Tai čia skvotas? Super, ateisim!“; kitas kaimynas pats yra gyvenęs skvotuose Vokietijoje. Dar vienas kaimynas groja gitara, todėl buvo pakviestas prisijungti prie name repetavusių ir improvizavusių muzikantų. Likę aplinkinių namų gyventojai taip pat džiaugėsi nauja kaimynyste, kadangi tikėjosi, jog socialinio centro įsikūrimas prisidės prie namo išsaugojimo ir sustabdys planus pertvarkyti teritoriją.

Pakalbintas kaimynas pasakojo, jog pas name įsikūrusį jaunimą užėjo pats. Jo teigimu, „Žalias Namas“ − vienas senesnių namų šiame kvartale. Namas apleistas, neremontuotas, tinkamai neprižiūrėtas, nedažytas, apiplėštas – nuplėšta ir sunaikinta ties durimis buvusi veranda. Apleistas jis stovėjo ilgai, apie septynerius metus. „Namas medinis, jį reikia vėdinti. Jei nevėdini namo, jis pūva, įsimeta grybas. O jaunimas kažką teigiamo padarė, prailgino namo amžių. Tiesiog stebuklas, kai matai langines pradarytas. Aš nieko prieš, kad namas būtų gyvas, niekam tai netrukdo. Patiko namo paprastumas. Esu pats panašaus būdo žmogus, panašų gyvenimą gyvenau prieš 15 metų Vokietijoje. Visame pasaulyje tokie dalykai yra normalūs. Lietuvoje gal irgi tai taps normalu. Geriau, kad būtų taip, o ne šiaip stovėtų apleisti namai. Kiekvienas gyvybės įpūtimas yra teigiamas. Čia įsikūrę žmonės kažką darė, smulkų remontėlį padarė, dėl ko ten nebegalėjo užklysti pašaliniai. Eini naktį pro griuvėsius – jausmas nekoks, o kai yra gyvybė, iškart smagiau, ypatingai studentams, užsieniečiams, kurie čia gyvena. O čia į vakarones ir užsieniečiai atvažiuodavo. Aš apskritai esu už tai, kad žmonės laikytų Lietuvą normalia šalimi ir atvažiuotų čia, o norint, kad jie atvažiuotų, reikia dvasinės laisvės ir platesnės pasaulėžiūros,“ − dėstė kaimynas.

„Baltijos“ bendrabutyje gyvenantis sociologijos ir antropologijos studentas Linas apie ŽN sužinojo atsitiktinai – eidamas pro šalį išvydo lauke šurmuliuojančius žmones ir išgirdo viduje skambančią muziką, todėl nusprendė vėliau pasidomėti, kas ten vyksta. Kitą kartą vėl išvydęs besibūriuojančius žmones, Linas užklausė jų apie namą ir buvo supažindintas su šios erdvės idėja. „Iš pradžių buvau suglumintas, nes neįsivaizdavau, kad Kaune tai gali vykti – skvotinimas ir panašiai – tikrai buvau labai maloniai nustebęs. Iškart pajutau, jog noriu prie to prisidėti, sužinoti apie tai daugiau. Apie skvotus buvau girdėjęs ir anksčiau – universitete, paskaitų metu mums pasakojo apie skvotinimą Anglijoje. Iš paskaitų susidariau įspūdį, kad tai − nelegali veikla, vykdoma vandalų, chuliganų ar nusikaltėlių. Tikrai neįsivaizdavau, kad skvotinimas gali būti tokio formato – kad name gali įsikurti socialinis centras, atviras visiems žmonėms, nepaisant jų lyties, tautybės, orientacijos – visi žmonės yra priimami, visų nuomonė yra svarbi. Mane sužavėjo bendruomeniškumas ir stipri saviorganizacija,“ − sakė Linas.

Studentui labiausiai patiko name įsikūrusi biblioteka: egzaminų sesijos metu jis čia ateidavo dažniau, skaitydavo mokslo ir asmeninio ugdymosi prasme aktualias knygas. „Galiu pasakyti, kad man tai padėjo sėkmingai baigti egzaminų sesiją, padėjo ir literatūra, ir bendruomenės nariai. Norėjosi, kad būtų įvestas internetas, kad studentai ir kiti čia apsilankę žmonės galėtų naudotis erdve kaip pilnaverte biblioteka. Buvo ir idėja nuo rudens atidaryti visą parą veikiančią biblioteką. Kaune tokios nėra ir jos tikrai reikėtų. Studentams sesijos metu dienos-nakties ritmas visiškai išsiderina, prieinamų bibliotekų darbo laikas tampa su juo nesuderinamas. Įsivaizduoju, kad po kurio laiko čia netgi būtų ėmę trūkti vietos, nes susidomėjimas būtų didžiulis,“ − teigė Linas.

Socialinis centras turėjo apleisti užimtą nenaudojamą pastatą, kai per vakaronę sulaukė nelauktų „svečių“ − net šešių policijos ekipažų.  „Iš kaimynų pretenzijų vakarėlio metu nebuvo, matyt kažkas iš šalies paskambino policijai. Šeši policijos „furgoniukai“, atvažiavę raminti taikaus vakarėlio, atrodė labai keistai. Kaip kažkas pakomentavo – „kur eina mano mokesčiai?“, tiek išteklių skirta jaunimo vakaronei… o atvažiavę nieko nerado. Dauguma svečių taip ir liko sėdėti ramiai ant pievutės kaip sėdėję – nes juk tai joks nusikaltimas. Kitą dieną atvažiavo už teritoriją atsakingas architektas, dar sykį iškvietė policiją ir liepė išsikraustyti. Teko paklusti,“ − atsiduso ŽN veikęs jaunimas.

Linas policijos apsilankymą stebėjo pro bendrabučio langą: „Atrodė, lyg būtų areštuojama kokia Kauno organizuoto nusikalstamumo grupuotė. Nors čia nieko tokio pavojingo nebuvo. Mačiau, kaip policija apieško žmones, net ir batus žmonių kratė, vėliau išsiaiškinau, kad jie nieko neleistino nerado ir išvažiavo savo keliais. Manau, tai atsiliepia įvaizdžiui. O policininkams tikrai nebuvo dėl ko žmones kratyti. Akivaizdu, kad žmonės čia rinkosi neproblematiški, nepiktybiški, ne muštis ir ne narkotikų vartoti. Gali būti ir kad kažkas iš bendrabutyje gyvenančių studentų sumanė taip „pajuokauti“ ir pašiurpinti name susirinkusius,“ − spėliojo Linas.

„Žaliam Namui“ užsidarius, dalis planų liks neįvykdyta. Buvo planuota rengti kalbos mainus, į kuriuos būtų kviečiami prieglobsčio prašytojai, kad pamokytų kokios geografiškai tolimesnės kalbos, o patys pramoktų lietuviškai, angliškai arba rusiškai. Tai aktualu ir greta gyvenantiems užsienio studentams. Planuota su jais megzti glaudesnį ryšį, ypač tais, kurie Kaune jaučiasi išvietinti. „Atrodė, kad socialinis centras jiems būtų buvusi (o kai kuriems jau ir buvo) gera niša veikti, kur galėtų jaustis savi ar bent jau saugiai priimami, lengviau rasti draugų grupes,“ − sakė ŽN nariai.

Pagrindiniai atsakingo asmens (kuris, beje, susijęs su neseniai Šančiuose nugriautais saugomais rūsiais) argumentai dėl iškraustymo nebuvo nuoseklūs. „Mes norėjome prisiimti atsakomybę už namą, kelis kartus bandėme tą klausimą kelti, kartais jis atsakydavo, kad tai neįmanoma, nes nėra tokių sutarčių (nors panaudos sutartis juk egzistuoja), kitas argumentas – pastatas yra avarinės būklės , trečias – jis tiesiog mumis nepasitiki ir namui jau yra planų, galiausiai viską užbaigdavo argumentas apie privačią nuosavybę. Iš esmės atrodė, jog jam reikia sutvarkyti vietą, kad ji keltų mažiau rūpesčių, o mažiausiai rūpesčių ji kelia, kai tuščia trūnija ir laukia griovimo. Paradoksas: neleidžiama žmonėms, kurie rūpinasi namu, jo tvarkyti, saugoti ir naudoti, argumentuojant, kad jie kelia namui pavojų, kai patys savininkai planuoja jį tuoj nugriauti. Stengėmės užtikrinti name besilankančių žmonių saugumą, jį remontavome, o vienas nedaugelio pirktų daiktų buvo… gesintuvas,“ − pasakojo aktyvistai.

Nelikus kliūčių tolimesniam teritorijos pertvarkymui, „Žaliame Name“ veikusieji išreiškė susirūpinimą dėl grėsmės unikaliai medinei Kauno architektūrai ir gentrifikacijos (proceso, kai yra „gerinami“ rajonai, atkeliant į juos turtingus gyventojus bei priverčiant išsikraustyti neturtinguosius. Taip kuriama aiški geografinė atskirtis tarp skirtingų socialinių grupių. Bene žinomiausi pavyzdžiai Lietuvoje – Šnipiškės bei Užupis, šiuo metu sparčiai gentrifikuojamas Vilniaus Stoties rajonas). „Medinukas“ bus griaunamas, vietoj jo bus statomas septynaukštis prabangių apartamentų pastatas. Nepatvirtintomis žiniomis, kažkada namas buvo saugomo paveldo sąraše, bet iš jo dingo dėl neaiškių priežasčių. „Nemanome, kad Kauno centrui šiuo metu trūksta septynaukščių. Jei nebūtų „Baltijos“ bendrabučio, statyto sovietmečiu, tokio aukštingumo pastatų turbūt niekas čia statyti ir neleistų. Pakankamai seniai, kelias dešimtis metų toje pačioje vietoje gyvenančiai bendruomenei naujas prabangus pastatas gali būti žalingas. Tokie projektai griauna nusistovėjusius pusiau „kaimiškus“ bendruomenės ryšius, kuriais Kaunas yra ypatingas. Gali nutikti tas pats, kas vyksta Šnipiškėse, kur būsto kainos pradeda kilti taip, kad žmonės, kurie nesutinka parduoti savo namų, būna padegami. Jei senosios bendruomenės bus stumiamos toliau nuo miesto centro, iš Šančių ir Žaliakalnio − neliks kažko vertingo. Kauno centras vis dar yra pakankamai prieinamas ne tik turtingiesiems − būtina tai saugoti,“ − teigė ŽN aktyvistai.

Apie būsimas statybas sužinojęs kaimynas teigė, jog statyboms nepritaria ir darys viską, kad jos nevyktų. „Čia kažkas išaugs ir automatiškai viskas pasikeis, pasikeis ne į gerą. Dings gyvenimo jaukumas, savastis. Namas turi ir kultūrinę prasmę, ir meninę – ir dailylentės, ir durys išsaugotos šimtametės – ne kiekvienas tokias dabar galėtų padaryt. O šiaip tas namas suteikia kažką jaukaus ir šilto. Negali jie čia griaut ir statyt nieko… Kaip jie įsivaizduoja žmonių srautą, kaip jie čia gyvens? Kaip čia gyventojai pravažiuos, kai statybos vyks? Čia visų mūsų žemė, kaip čia kažkas gali kažką be mūsų sutikimo daryt? Gi čia vaizdas yra, gražu. Kokiu reikia ciniku būti – ir taip yra namų, butų pristatyta, jie negyvenami, neparduodami, kodėl viskas remiasi vien tik į pinigus? Yra atitinkamos vietos, kur gali statyti tuos daugiaaukščius, eksperimentuoti. Aš už tai, kad būtų išsaugota Naujamiesčio vizija, kuri kažkada buvo. Naujos statybos namas yra kaip šašas… Kodėl žmonės tyli, kai tokie dalykai darosi?.“

„Baltijos“ bendrabučio gyventojas Linas taip pat nesidžiaugia greta išdygsiančiu daugiaaukščiu: „Šis namukas, kad ir kaip jis atrodo, turėtų būti priskirtas architektūriniam paveldui, nes tokia architektūra Kaunui buvo būdinga prieš šimtmetį. Kas norėtų, kad po jo langais statytų septynaukštį? Manau, kad tada ir bendrabučio stovėjimo aikštelė bus panaudota statyboms.“ Linui skvoto kaimynystė patiko labiau. Jo manymu, dabartinėje teisinėje sistemoj privatūs interesai yra aukščiau nei bendruomenės iniciatyvos: „Turėtų būti atvirkščiai. Žmonės turi teisę vykdyti tokią veiklą, jei yra apleistų pastatų, jie turi būti išnaudojami bendruomenės interesams. Kaune apleistų pastatų yra tikrai daug ir tai yra didžiulė problema. Būtent lankydamasis „Žaliame Name“ supratau, kad pastatai turi tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai.“

„Žalio Namo“ teigimu, Kaunas pilnas erdvės. Būtų gerai, kad ta erdvė būtų panaudota ne septynaukščiams apartamentams. Žmonės kviečiami apžiūrėti savo kaimynystėje stūksančius apleistus namus ir siūlyti, ką su jais būtų galima daryti, o dar geriau − imtųsi iniciatyvos patys. „Skvotinti yra normalu, tai daroma gausybėje šalių, ir ne tik vakaruose. Pavyzdžiui, jei Lenkijoje įsikraustai į apleistą pastatą ir jame išbūni 30 dienų, tavęs negalima iškraustyti be teismo leidimo. Pirmieji skvotinimui palankūs įstatymai Didžiojoje Britanijoje XVII a. atsirado būtent tam, kad pastatai nestovėtų apleisti, o laukai nedirvonuotų. Graikijoje „Syriza“ pažadėjo nusavinti nenaudojamus pastatus visuomenės reikmėms; būtų galima apie tai galvoti ir Lietuvoje. Privačios nuosavybės suvokimas ir įstatymai gali keistis priklausomai nuo visuomenės poreikių. Daugiau nei milijardas žmonių, t.y., šeštadalis pasaulio, gyvena nuosavybėje, kuri jiems nepriklauso. Skvotinimas gyvuos tol, kol visi nebus aprūpinti gyventi tinkamais būstais ir prieinamomis viešosiomis erdvėmis.“

Reklama: Vidaus dailylentės STV, AB (karelijos eglė)

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt