Vienas įdomiausių Kauno istorijos laikotarpių buvo Rusijos Imperijos gyvavimo laikais. Sostinės statusą praradęs Vilnius vis tiek išliko visuomeninio kultūrinio gyvenimo centru, Kaunas tuo metu taip pat augo.
Po 1795 m. ATR padalijimo Kaunas atitenka Rusijos imperijos žinion. Po penkerių metų kilęs gaisras sunaikina kone trečdalį miesto. Dar po trijų metų pasikeičia ir pagrindinė miesto savivalda – magistratą pakeičia dūma. 1843 m. įsteigiama Kauno gubernija, įėjusi į Vilniaus generalgubernatorijos sudėtį ir be pakeitimų gyvavusi iki 1905 m. Šiam administraciniam vienetui ėmė vadovauti paskirtas gubernatorius, turėjęs vicegubernatorių, atsirado gubernijos valdyba, finansų rūmai ir daug kitų institucijų ir pareigybių, būdingų tik Rusijos Imperijos valdymo laikotarpiui. Mieste taip pat lankėsi Rusijos imperatoriai, gyvenę Kauno rotušės apartamentuose, pertvarkytuose į carų rūmus. Rusijos Imperijoje buvo dvi institucijos, per kurias valdžia galėjo daryti įtaką didžiausiam gyventojų luomui – valstiečiams – tai buvo mokykla ir bažnyčia.
Žinoma, tai nebuvo vienintelės institucijos, dariusios įtaką visuomenės gyvenimui. Iki baudžiavos panaikinimo Kauno gubernija neturėjo ryškių problemų švietimo srityje, atvirkščiai, iš kitų gubernijų išsiskyrė aukštu gyventojų raštingumo lygiu, tačiau po baudžiavos panaikinimo liaudies švietimas tapo problema, kadangi iki to meto Rusijoje praktiškai nebuvo įstaigų, ruošusių pradinių mokyklų mokytojus. Atsirado įvairių siūlymų, kaip reikėtų spręsti šią problemą, tačiau kiek vėliau nutarta, kad mokytojais tapti gali tik to paties luomo atstovai (pvz., valstiečių mokytoju negali tapti miestietis ir atvirkščiai). Tiesa, po antrojo valstiečių sukilimo bandyta švietėjišką darbą atimti iš katalikų ir perduoti jį stačiatikiams, o pirmenybė buvo teikiama dvasinių seminarų auklėtiniams.
© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt
Vis dėlto ATR gyvavimo pabaigoje įteisintas miestiečių luomas buvo varžomas (iki 1795 m. tiek Vilnius, tiek Kaunas juridiškai neformaliai buvo išsiskaidę į pirklių, svetimšalių ir miestiečių sluoksnius). Žlugus ATR miestiečiai pirkliai ir negausūs pramonininkai miestuose (ir ne tik) susiduria su stipria stambių dvarininkų konkurencija. Iki pat XIX a. antrojo dešimtmečio Kauno cechai naudojosi LDK laikais gautomis privilegijomis.
Kita vertus, miesto vystymasis nesustojo net ir miestui tapus imperijos dalimi. Pagal 1847 m. sudarytą plėtros planą pradėtos Naujamiesčio statybos, 1861–1862 m. nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį, 1898 m. pradėjo veikti pirmoji elektrinė, visa tai padėjo vystytis miesto pramonei ir prekybai. Miesto kultūrinis gyvenimas pagyvėjo tuomet, kai iš Varnių buvo perkeltas Žemaičių vyskupijos centras ir kunigų seminarija. 1876 m. gatvės apšviestos žibalinėmis lempomis, o nuo 1899 m. – elektra. XIX a. pabaigoje įsikuria ir pirmosios kultūros įstaigos – teatras ir muziejus.
Kalbant apie miesto gyventojus, Kauno apskrities archyvo duomenimis Kauno gubernijoje gyveno apie 80 000 žydų, o XIX a. pabaigoje iš visų gyventojų žydai sudarė apie 12% viso gyventojų skaičiaus. Nepaisant to, Rusijos imperijos valdžia į žydus žiūrėjo įtariai, mat manė, kad jie daro blogą įtaką kaimynystėje gyvenantiems krikščionims, todėl valdžia siekė kiek įmanoma daugiau kontroliuoti žydų gyvenimą. Nepatiklų ir neigiamą požiūrį į žydus taip pat formavo tai, kad pagrindinius postus ekonominiame pasaulyje užėmė būtent žydų tautos atstovai ir jie sudarė labai stiprią konkurenciją Rusijos atstovams. XIX a. viduryje atsirado ir savotiškas žydų suskirstymas: pirkliai, žemdirbiai, amatininkai, „sėslūs“ gyventojai (turėję nekilnojamojo turto ar savo verslą) ir „nenaudingi“ žydai. Tiesa, tokio „sluoksniavimo“ greitai buvo atsisakyta, o pats žydų gyvenimas Rusijos imperijos laikais buvo labai banguotas: pirmoje XIX a. pusėje jiems teko atlikti ir rekrutų prievolę, o antroje pusėje atsirado karo prievolė. Tiems, kas vengė karo tarnybos, buvo numatyta bauda. Žydai taip pat nebuvo atleidžiami nuo mokesčių, panaudotų tiek žydų bendruomenių reikmėms, tiek kitiems tikslams. Vis dėlto žydų gyvenimas Kaune buvo labai naudingas miestui visomis prasmėmis. Pavyzdžiui, XX a. atsiradus legaliai galimybei steigti labdaros organizacijas, žydai buvo vieni pirmųjų, pradėjusių tai daryti.
© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt
XIX a. Kauno istorijoje taip pat pasižymi unikalių Kauno tvirtovės fortų ir kitų tvirtovės statinių, skirtų miesto gynybai nuo priešų, statyba. Pasak karybos istorijos tyrinėtojo Vladimiro Orlovo, 1881 m. gegužės 12 d. buvo išleistas krašto apsaugos ministrui adresuotas įsakymas dėl tvirtovės statybų pradžios. 1882-1884 m. darbai buvo atliekami pirmuose šešiuose fortuose ir pirmoje, ketvirtoje, šeštoje, aštuntoje bei devintoje baterijose. Visų darbų sąmata siekė 1 954 007 rublius. Įdomu tai, kad tuometinis darbininko mėnesio atlyginimas buvo ~20 rublių, o mokytojo – ~230 rublių.
Leidinyje „Kauno tvirtovės istorija“ rašoma, jog fortų statyba vyko keliais etapais. Paimkime Kauno tvirtovės VII-ojo forto statybos pavyzdį. Pirmiausia buvo tiesiamas kelias iki įtvirtinimų, vyko žemės darbai, kareivinių pamatų įrengimas, kareivinių ir parako sandėlių statybos, kaponierių (gynybiniame griovyje statomas apsauginis statinys, skirtas apšaudyti besiveržiančius priešus) ir poternų (atskiras forto dalis jungiančių koridorių) įrengimas. Pirmajame statybos etape buvo kasamas gynybinis griovys, o laisva žemė panaudojama pylimui formuoti. Pylimo paviršius buvo sutvirtinamas ir apsodinamas augalais.
Kitame etape buvo įrengiama forto drenažinė sistema: kasami įvairaus gylio drenažiniai šuliniai, klojami arba mūrijami vamzdynai. Vėliau buvo statomi forto statiniai – centrinis šaudmenų sandėlis (slėptuvė), skersinė poterna, fronto ir užnugario kaponieriai, poterna iki užnugario kaponieriaus, šaudmenų sandėliai dešiniajame ir kairiajame sparne, dešiniosios ir kairiosios kareivinės, maisto atsargų sandėlis, per užnugario griovį, tarp kaponieriaus statinių, nutiestas medinis tiltas. Plytos statyboms buvo gaminamos specialiose plytų gamyklose, įrengtose kaip galima arčiau kiekvieno forto (dažniausiai prie vandens tvenkinių ar upių). Iki šių dienų geriausiai išlikę IX ir VII fortai, juose vykdomi tvarkybos darbai ir veikia šiuolaikiški muziejai.
Taigi, XIX a. Kauno istoriją geriausiai mums primena iki šiol stūksantys Kauno tvirtovės įtvirtinimai ir įvairove pasižymėjęs kultūrinis ir ekonominis miesto gyvenimas. Nepaisant didelių sugriovimų, kalbos draudimo (apie kurį čia nė nekalbėta), visuomenei naudingo žydų indėlio miestas išgyveno pakankamai sunkų, bet unikalų laikotarpį, kurio žymes galima rasti ir šiandien. Verta pripažinti, kad kai kurias žymes, paliktas būtent šiuo laikotarpiu, svarbu išsaugoti ir atrasti kiekvienam kauniečiui.
