1905 m. Rusijos imperijoje kilę revoliuciniai sambrūzdžiai pažadina ilgai miegojusios Lietuvos sąmonę. Tais metais sušaukiamas didysis Vilniaus Seimas (savotiškas Tautos suvažiavimas), kuriame aktyviai diskutuota apie Lietuvos problemas ir kuriame nuspręsta reikalauti viešos ir legalios Lietuvos autonomijos (nepaisant to, kad pats suvažiavimas buvo organizuotas be caro administracijos žinios). Ir tik po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvai pasitaikė puiki proga paskelbti tautos nepriklausomybę.
Vykstant neramumams Pirmojo pasaulinio karo metu Kaunas anaiptol neliko nuošaly. Tuo metu, kai Vokietija paskelbia karą Rusijai, Lietuvoje imama formuoti 1-oji Rusijos armija, į kurią pakliūna nemaža dalis tuometinės Kauno gubernijos vyrų. Apskritai kalbant, Pirmasis pasaulinis karas Kaune sukėlė tam tikrą chaosą. Pvz., 1918-1919 m. į Lietuvą žengiant lenkams Lietuvoje veikianti propaganda pasinaudoja proga ir vienareikšmiškai visuomenei skelbia, kad į Lietuvą ateina lenkų ponai. Pasklinda gandai, kad jau užimtas Alytus, Žiežmariai, žygiuojama Kauno link ar jis net jau užimtas. Visoje šalyje kyla protesto mitingai, raginama jungtis su bolševikais ar vokiečiais. Svarbu, kad būtų apsiginta nuo lenkų.
Karo metu mieste sugriauta ar apgadinta daug pastatų, išgrobta daug turto. Po karo kauniečiai ėmė siekti nepriklausomybės. Kauno reikšmė smarkiai išaugo 1920 m., kai Lenkija okupavo Vilniaus kraštą ir Kaunui buvo suteiktas iki 1939 m. galiojęs laikinosios Lietuvos sostinės statusas. Nešdamas sostinės naštą Kaunas nuveikė nemažai svarbių darbų: įsteigė ne vieną visuomeninę instituciją, atidarė universitetą (dabartinis Vytauto Didžiojo universitetas), įkūrė Veterinarijos akademiją. Įdomu į Kaunu miesto raidą pažvelgti būtent per pirmojo universiteto kūrimąsi ir vertinant visuomenės iniciatyvą šį universitetą steigiant.
Bene didžiausią dėmesį universitetų kūrimosi nagrinėjimui skiria žymus Kauno istorikas Egidijus Aleksandravičius. Pasak istoriko, tuo metu, kai į Lietuvą įžengė bolševikai ir lenkai ir jie užėmė Vilnių, klausimas dėl universiteto steigimo buvo atidėtas, mat svarbiausiu klausimu valstybei tapo teisinis autonomijos užtikrinimas ir administracinio šalies aparato sukūrimas. Įdomu tai, kad 1919 m. japonai, kalbėdami apie Baltijos šalių nepriklausomybės „užsitarnavimą“, teigė, jog latviai ir estai šios teisės jau turi sulaukti, o štai Lietuvai iki to trūksta įkurto universiteto ir operos. Vis dėlto, lyginant su minėtomis šalimis universitetas Lietuvoje buvo įkurtas vėliausiai.
Kelias iki universiteto atidarymo visuomenei nebuvo tiesus. Visų pirma šalies inteligentija, susirūpinusi jaunimo švietimu, įkūrė Aukštuosius kursus ir ieškojo rėmėjų, galėjusių finansuoti kursus ir kitais būdais užtikrinti jų įgyvendinimą (pvz., padėti surasti tam tinkamas patalpas ir pan.). Džiugu tai, kad Aukštųjų kursų gyvavimą rėmė visuomenė, vyriausybė ir Amerikos lietuviai.
Iš esmės paties Lietuvos universiteto kūrimą galima išskirti į du etapus: universiteto kūrimą ir universiteto statuto priėmimą. Viena vertus, keičiantis politinėms aplinkybėms aukštojo mokslo židinys migravo tarp miestų, kita vertus, pradžių pradžia vis dėlto liko Vilniuje (omenyje turima Lietuvos mokslų draugija).
Deja, aukštosios mokyklos įsteigimas nevyko taip sparčiai kaip galbūt norėjosi. Blaškytasi tarp sąvokų, kas nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje laikoma aukštuoju mokslu, kur gauti lėšų mokymosi įstaigos atidarymui ir susidurta su įvairiomis kitomis problemomis. Vis dėlto 1921 m. visuomenės organizacijų atstovų susirinkime nuspręsta steigti universitetą nelaukiant universiteto statuto priėmimo. Dar vienas svarbus klausimas, išspręstas susirinkimo metu, buvo tai, kad bus įkurti 6 fakultetai, kurie paruoštų tuo metu šaliai reikalingus specialistus (tai buvo teisių, humanitarinis, matematikos-gamtos, agronomijos, technikos ir medicinos fakultetai) bei suteikta teisė universitetą visiems jaunuoliams, įgijusiems vidurinį išsilavinimą (net jeigu, pvz., vyrai tarnavo kariuomenėje, bet turėjo geras sąlygas tarnybą derinti su mokslu, jie galėjo mokytis universitete).
1922 m. sausio pabaigoje surengtame Steigiamojo seimo Švietimo komisijos posėdyje įvairių organizacijų atstovai pareiškė, kad Švietimo ministerija nesiskaito su visuomenės nuomone, kadangi nusprendė steigti tik Teologijos, Humanitarinį bei Medicinos fakultetus. Tai netenkino visuomenės ir jos atstovų, bet į šią nuomonę atsižvelgta nebuvo. Svarbiausia tai, kad 1922 m. vasario 16 d. universitetas atvėrė savo duris, nors universiteto statuto priėmimas buvo įstrigęs ganėtinai ilgam laikui. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad jaunimo išsimokslinimą labai skatino pati visuomenė ir visuomeninės organizacijos, rėmusios norinčius mokytis jaunus žmones. Tad nors pirmojo Lietuvos universiteto įkūrimas buvo labai ilgas ir sudėtingas procesas, visuomenėje ši permaina buvo sutikta labai teigiamai ir negalima teigti, jog neatnešė džiugių permainų karo alinamoje šalyje.
Kariaujančiai Lietuvai buvo svarbi ir Rusijos imperijos laikais statyta Kauno tvirtovė. Stipraus gynybinio žiedo vystymuisi sutrukdęs Pirmasis pasaulinis karas tapo visos tvirtovės pabaigos pranašu. Bėgant laikui XIX a. statyti įtvirtinimai seno, o karo technika nenustojo tobulėti, tinkamai tvirtovės gynybai labai trūko sunkiosios artilerijos. Artėjo įtvirtinimų saulėlydis. 1915 m. rugpjūčio 7-14 d. Lietuvoje vykę atkaklūs mūšiai parodė, kad toliau galimybių pasipriešinti nėra ir įtvirtinimai atitenka Vokietijos pajėgoms, nors scenarijus galėjo būti visai kitoks. Toks pats likimas ištiko ir kitus įtvirtinimus. Tiesa, įtvirtinimai iki galo nebuvo sugriauti, juos išvysti galima ir šiandien.
Šie metai ypatingi tuo, kad buvo minimas 100 metų jubiliejus nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Kauno tvirtovės IX bei VII fortai šia proga surengė ne vieną renginį, skirtą paminėti Pirmojo pasaulinio karo pradžią bei kitus įvykius, susijusius su šia tema. Džiugu, kad ši tema nelieka pamiršta ir skiriamas nemažas dėmesys miesto praeičiai. Taip pat smagu paminėti, kad šie metai ypatingi ir Vytauto Didžiojo universitetui – pirmajam Lietuvos universitetui, švenčiančiam gražų 25-erių metų atkūrimo jubiliejų. Išlaikęs senąją dvasią universitetas Kauno mieste ir toliau išlieka savotišku Kauno istoriją saugančiu simboliu, gebančiu žinias ir patirtį perteikti ateities kartoms.
