Po Pirmojo pasaulinio karo Kaunas smarkiai išsiplečia, jame suklesti pramonė. Modernaus miesto kūrimosi pamatus Kaune tarpukariu padėjo miestui vadovavęs burmistras Jonas Vileišis. Tarp karų Kaunas buvo žymus miestas mokslo, kultūros ir švietimo srityse.
Keičiantis miestui smarkiai keitėsi ir valstybės tarnautojų darbo sąlygos. Kadangi dėl politinių aplinkybių administracinis valstybės aparatas buvo perkeltas į Kauną, apibendrintai galima pažvelgti ir į pokyčius, vykusius visoje šalyje. Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu didelis dėmesys pradėtas skirti darbuotojų sveikatos apsaugai ir darbo sąlygoms gerinti. Kas be ko, kilo ir darbo užmokestis, kadangi pastebėta, kad dėl sunkios materialinės padėties žmonės tiesiog nesiryždavo apleisti savo darbo vietų net ir esant sunkiems ligų atvejams ar esant kitiems faktoriams, dėl kurių gali būti žalojama sveikata. Be to, darbo sąlygos aiškiai atsiliepė darbo kokybei ir darbuotojų motyvacijai. Aktualiu klausimu tapo ir darbo dienos trukmė. Būtent tarpukariu darbo dienos trukmė buvo nustatyta 7 val., tačiau greitai buvo pateiktas siūlymas trumpinti ir šį darbo laiką.
Dar labiau trumpinti darbo dienos laiką visų pirma skatino tai, kad darbuotojai ilgai dirbdavo tvankiose sausakimšose patalpose, kas tikrai neskatino efektyvaus ir kokybiško darbo, be to, darbuotojams, gyvenantiems toliau nuo darbo vietos, gali būti keblu į ją atvažiuoti 8-ai (ar dar ankstesnei) valandai ryto. Kitas dalykas – trūkstant patalpų kai kuriose darbo vietose tenka dirbti vakarais. Kaip dar vienas argumentas už mažesnę nei 7 val. darbo dieną buvo tai, kad ilgas darbas be pertraukų darbuotojus vargina ir fiziškai, ir dvasiškai, todėl darbuotojai dažniau serga, o niekam tai nėra naudinga. Prieš šią reformą nusiteikusieji teigė, kad toks darbo laikas nėra geras todėl, kad įstumia darbuotojus į tokį gyvenimo ritmą, kad darbą baigęs popiet turi visą laisvą naktį prieš akis, todėl žmonės pradės lankytis naktiniuose baruose ir panašiose įstaigose tam, kad užmušinėtų laiką, o pats darbas be perstojo skatina visuomenės kultūrinę, materialinę ir kitokią raidą, todėl bet kokiu atveju yra naudingas. Taigi, nors 1919 vasario 13 d. įvesta 7 val. darbo dienos trukmė valstybės įstaigose Kauno mieste 1921 m. lapkričio mėnesį pakeista 6 val. trukmės 6 darbo dienų savaite, o vėliau šią tvarką perėmė visos kitos valstybės įstaigos. Ir vėliau būta daug diskusijų dėl grįžimo prie 7 val. darbo dienos trukmės, tačiau prie jos sugrįžta tik 1939 metais.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Nepaisant to, kad nepriklausomybės metais miestas stipriai išsiplėtė, jame padaugėjo gyventojų, vystėsi dauguma svarbiausių Lietuvos pramonės šakų, klestėjo statyba, moterų gyvenimas nepriklausomybę atgavusioje šalyje nebuvo lengvas. Praktiškai iki nacistinio perversmo Vokietijoje moterys Lietuvoje kaip didžiausią problemą kalbant apie moteris kėlė nedarbą. Kauno darbo biržoje, pavyzdžiui, tuo metu buvo užregistruota 3000 bedarbių moterų, kai vyrų vos 611. Be to, dauguma registruotų bedarbių moterų buvo neturinčios specialybės, bet dirbančios nekvalifikuotus darbus: tarnaitės, laukų ar fabrikų darbininkės. Kas be ko, moterims buvo sunku ne tik išsilaikyti darbo rinkoje, bet ir būti elite. Ši padėtis visoje Lietuvoje vertė moteris veržtis į mokslus ir padėtis šioje srityje pasikeitė jau 4 dešimtmetyje, kai studenčių skaičiaus persvara prieš studentus Vytauto Didžiojo universitete buvo aiškiai matoma. Taigi, moterys pamažu kovojo už savo teises.
Kadangi tarpukario Kaune įsikūrė pirmasis universitetas Lietuvoje, mieste neapsieita ir be studentiškų demonstracijų organizavimo. Būtent šios demonstracijos, kėlusios viešumon vidaus ir užsienio problemas, darė įtaką tuometinei politinei situacijai ir atkreipdavo į jas visos valdžios dėmesį. Be to, studentai ne tik rengdavo demonstracijas, bet ir drąsiai siūlydavo problemų sprendimo būdus bei taip pat drąsiai reikšdavo savo patriotizmą nebijodami už tai grėsusių skaudžių pasekmių. Kita vertus, studentiškos demonstracijos sulaukdavo didelės visuomenės paramos, todėl buvo pakankamai veiksmingos. Negana to, šias akcijas palaikydavo žmonės, galėję daryti įtaką ir aukštesniuose valdžios sluoksniuose, priklausę keletui įtakingesnių organizacijų, tad Lietuvos visuomenės nuomonę formuoti buvo žymiai lengviau nei kad prisidengiant tik iniciatyvių ir patriotiškų studentų kauke (nors iš tiesų tai net nebuvo kaukė, studentai buvo labai aktyvi visuomenės grupė).
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Negalima neigti, kad tarpukario Kaunas neturėjo jokios bohemiško gyvenimo dvasios. Atvirkščiai, tokio gyvenimo būdo atsiradimui prielaidų buvo daug: modernėjantis miestas ir jame atsirandančios žmonių susibūrimui tinkamos vietos (kavinės, barai ir t. t.), pamažu ryškėjanti finansinė ir idėjinė žmonių atskirtis tarp visuomenės sluoksnių, skatinusi diskusijas ir kitokio gyvenimo būdo formavimąsi bei, žinoma, išsilavinusių ir kūrybingų menininkų sąsajos su kitų Europos šalių inteligentija ar valdžios institucijomis. Pasak Kauno istorijos metraščio, šios dvasios atsiradimą skatino paties Kauno keitimasis, o veiksnių įtaka labiausiai buvo pastebima XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Tiesa, bohemiško gyvenimo atspindžių tarpukario dailininkų darbuose nėra daug, o ir pati bohemiečio sąvoka nebuvo visiškai aiški. Vis dėlto šis įvaizdis buvo priklausomas nuo amžiaus, pareigų ir patirties su užsienio bohema (ne)buvimo, pačių menininkų savęs suvokimo, siekio būti dėmesio centre ir kitų veiksnių. Savaime suprantama, palaipsniui išsiskiria ir bohemiečio įvaizdžio tipai: praeities idealizuotojas, puošeiva ir maištininkas. Kita vertus, bohemiškame pasaulyje buvo mažas moterų indėlis. Moterys, dalyvavusios bohemiškame gyvenime, pasižymėjo drąsa, pasitikėjimu savimi, panašėjimu į stipriosios lyties atstovus (pvz., apranga), arba atvirkščiai, koketavo su priešingos lyties atstovais bei pasižymėjo laisvu bendravimu ir stiliaus subtilybėmis.
Konrado kavinė, buvusi Tulpė, įsikūrusi Laisvės alėjoje 45, buvo menininkų sambūrio ir bohemos vieta tarpukario Kaune (kavinė gavo savininko Makso Konrado vardą). Kavinė iš viso gyvavo apie 140 metų. Patogi vieta mieste pritraukdavo kavinei būrius lankytojų, kavinės vardą taip pat garsino skani ir nebrangi juoda kava. Kavinėje lankydavosi skirtingų pažiūrų ir įvairių kartų rašytojai, dailininkai, teatralai, muzikai, žurnalistai (čia lankėsi ir Vincas Krėvė, ir Balys Sruoga, ir daug kitų žymių tarpukario Lietuvos inteligentų). Kavinės lankytojai dalijosi dienos naujienomis, drąsiai kritikuodavo valdžios sprendimus ir tiesiog bendraudavo tarpusavyje. Vis dėlto bohemiško gyvenimo būdo formavimąsi Kaune labiausiai paveikė tokių valstybių kaip Suomijos ir Prancūzijos, kaimyninės Lenkijos ir kitų šalių pavyzdžiai.
Taigi, tarpukario Kaunas buvo gyvas miestas visomis prasmėmis. Laikydamas visos Lietuvos likimą savo rankose miestas tampa pavyzdžiu kitiems miestams, Kaune priimti sprendimai tampa visos nepriklausomos Lietuvos nepriklausomybės keliu, o didelis palikimas (ypač architektūrinis) mums matomas ligi šiol.