© Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotr.

Gyvenimas didžiuliame daugiabučių kvartale turi savų privalumų ir trūkumų. Kaskart keliaujant į miesto centrą, tenka didesniu ar mažesniu ratu apvažiuoti Vilijampolę bei pro langą stebėti pastarosios kraštovaizdį. O kaskart vakare grįžus namo, su ant taukų kepamais blynais, troškinamais kopūstais bei kitais kulinariniais šedevrais pasitinka kaimynai (tiksliau – tų kvapų „puokštę“ randu laiptinėje).

„Senamadiška“ kaimynystė, kai kaimynai eina vieni pas kitus pasiskolinti druskos, miltų ar kuriems nors išvykus atostogų į Palangą – palaistyti gėles – nyksta, o galbūt jau ir visai išnyko. Drauge su urbanizacijos procesais kito ir kaimynystė – bendruomeniškumą pakeitė anonimiškumas ir individualizmas. Mažuose miesteliuose vis dar rasime kaimynų, kurie turi vieni kitų butų ar namų raktus – „jei kas nutiktų“, o Šilainių džiunglėse kaimynai ne tik vieni su kitais ne(be)sisveikina, bet ir vieni kitų ne(be)pažįsta.

© Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotr.

Kaimynų bendra(darbia)vimas – itin ribotas. Kartais kaimynus pamatai tik tada, kai jie paskambina tau į duris ir ima aiškinti apie „kaimynišką elgesį“ (nes, kaip žinia, sienos, kad ir kokios plonos jos bebūtų, yra sienos, ir kad ir kokios „moterų disciplinavimo“ tradicijos už tų sienų būtų praktikuojamos, tai nėra nei kaimynų, nei visuomenės, nei valstybės reikalas, juo labiau – ne tas reikalas, į kurį turėtų kištis policija ar kitos atsakingos institucijos).

© Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotr.

Tada tenka permąstyti – kas gi yra šiandieninė kaimynystė, ypač – blokinių namų kvartaluose? Juk ji tikrai ne apie draugiškumą ir druskos „skolinimą“, o veikiau apie priešingus dalykus: jei mes gyvename atsitvėrę sienomis ir užsidarę duris, tuomet ir reikia elgtis atitinkamai. Tai, kas nutinka už kaimynų sienų, lieka tarp kaimynų sienų. Mano butas – mano tvirtovė. Jei norėsiu, atsidaręs savo langą visą dieną rūkysiu kas 20 minučių; dūmai eina pro kaimyno langą į jo butą? Argi mano bėda? Todėl ir „kovos menų“ ar „pirmo baliaus“ koncertinės programos, transliuojamos į visas keturias puses neturėtų būti niekieno kito bėdomis.

© Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotr.

Maža to – atsiranda visokių savamokslių skilčių rašytojų, kurie mėgina ieškoti paaiškinimų didmiesčio daugiaaukščių kvartalo kaimynystės-svetimystės priežasčių ir jas mato „skundikų kartoje“: kam pažindintis su kaimynu, jei netrukus jį apskųsi? Kaimynų susvetimėjimo priežastimis nurodomas… kišimasis vieni į kitų reikalus – tada, kada tie reikalai peržengia vieno asmens interesą, visuomenės sveikatą ir gerovę arba administracinę teisę.

© Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotr.

Ir visai nesvarbu, kad lietuviai matyt apskritai nėra patenkinti bet kokia kaimynyste, o dar labiau nepatenkinti ja bus tada, jei kaimynai bus homoseksualūs. Arba romai. Arba kalėję. Arba musulmonai. Arba… šį sąrašą galima tęsti ir tęsti…

© Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotr.

Viename nedideliame mieste gyvenantys artimieji nutarė susiremontuoti stogą. Kadangi jiems priklausė namo dalis, todėl dėl stogo keitimo susitarė su kaimynais ir stogas buvo pakeistas visam namui. Vienodai. Tą sužinojusi, pripažinsiu, nepaprastai nustebau, kadangi kaskart atlikdama autobusinį ritualą „Šilainiai-Centras“, pravažiuoju pro gatves, kurias galima laikyti savotišku architektūros ir individualistinės visuomenės triumfu. Kiekvieną kartą žaviuosi savotišku „Slabotkės sindromu“* – medinės architektūros paveldo (re)interpretacijomis.

© Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotr.

Kadangi didžioji dalis Vilijampolės medinukų priklauso ne vienam savininkui, o kaimyniški santykiai – sudėtingas dalykas (kartais žengiantis toliau už „ne mano bėdos“ zonos ir savyje nešantis įspūdingas istorijas apie karus dėl remontų, kiemo ar savininkystės), tai puikiai atsispindi unikaliuose architektūriniuose sprendimuose. Pagal pastatų rekonstrukciją, langus ir atskirų namo dalių būklę, galime matyti, kiek gi savininkų tas namas turi, kokia savininkų materialinė padėtis, kokie jų santykiai su bendrasavininkais, kokios jų mėgstamos spalvos, remonte/rekonstrukcijoje naudojamos medžiagos. Galima spėlioti ir kokia bendrasavininkų santykių būklė: ar jie stengiasi bent palaikyti vieningą namo išvaizdą (kad ir pagal skirtingas finansines galimybes), ar nusprendžia, jog geriausia daryti taip, kaip norisi patiems ir „sprogdinti“ eksterjerus originaliais sprendimais.

© Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotr.

Jauni ir originalūs Lietuvos sociologai jau naršo (o gal neršia?) po miesto erdves ir bando „skaityti“ balkonus, internetuose atsiranda ilgai pačiuose nepadoriausiuose sapnuose sapnuotas „Kolūkinio baroko“ projektas, o šį kartą norėčiau pasiūlyti pasižvalgyti į atradimus iš Vilijampolės – į įspūdingą ir daug ką apie kaimynystę ir/ar individualizmą gebančią papasakoti medinę jos architektūrą. Skanaus.

 

© Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotr.

*Slabotkės Sindromas – vienas iš tų keistų kaunietiškų muzikinių projektų.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: