Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus įsikūręs Kaune, Rotušės a. 28, vienas unikaliausių Pabaltyje, tik vargu, ar lankomiausių, nes lankytojų per dieną į muziejų užeina vienetai.
Įėjus į pastatą, pirmiausia, žinoma, įsigyjame bilietą. Svarbu pabrėžti, kad jo kaina tesiekia vos 3 litus. O už šią sumą galima ne tik pasivaikščioti po muziejaus patalpas bei apžiūrėti eksponatus, bet ir esame palydimi gido, kuris detaliai ir vaizdžiai papasakoja medicinos bei vaistų istorijos subtilybes.
Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejų įsteigė – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Muziejaus vadovas – Tauras Mekas.
Muziejaus rinkinį sudaro Lietuvos medikų ir farmacininkų asmeniniai daiktai, medicinos prietaisai, dokumentai, ligoninių ir vaistinių įrengimai. Ekspozicija pasakoja apie viduramžių mediciną bei tarpukariu klestėjusią vaistinių preparatų gamybą. Muziejuje pavaizduota XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos miesto vaistinė. Instrumentai bei dokumentinė medžiaga atspindi barzdaskučių-chirurgų ir pirmųjų medicinos daktarų veiklą. Muziejuje turėsite galimybę apsilankyti patalpoje su viduramžių fragmentais, rūsyje su įvairiausiais indais, materialiniame kambaryje (kur buvo laikomos medžiagų atsargos), laboratorijoje, koktorijoje (kur buvo gaminami užpilai bei nuovirai), oficinoje (receptų kambaryje).
© Simonos Motuzaitės nuotr. / KaunoZinios.lt
Gydymas viduramžiais buvo sudėtingas procesas, susijęs su neišprusimu, tikėjimu prietarais, higienos stoka. Mokslus baigę gydytojai buvo retenybė. Didžiajai miesto gyventojų daliai medicininę pagalbą teikdavo barzdaskučiai (ciriulnikai), dar kitaip vadinami kirpėjai. Tai buvo viduramžių medicinos darbuotojų luomas. Jie gydydavo paprastus gyventojus. Daugiausia užsiiminėjo primityvia chirurgija, statė taures, valydavo vidurius, nuleisdavo kraują, gydė ir siuvo paviršines ir gilesnes žaizdas, atstatydavo išnarintus sąnarius, sudėdavo lūžusius kaulus. Šių, mums neįprastų, chirurgų instrumentai eksponuojami Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus patalpoje apie viduramžius. Joje taip pat neįmanoma nepastebėti žmogaus kaukolės su skyle, kuri turi įdomią bei prietarų kupiną istoriją. Tai vadinama kaukolės trepanacija, kurią nuo senų laikų darydavo epilepsijos gydymui. Buvo manoma, kad per skylę kaukolėje galima išleisti „demonus“ iš žmogaus galvos. Tiesa, šiuo metodu gydydavo ir kitus negalavimus – nuo migrenos iki depresijos.
Kalbant apie vaistų gamybą, į tepalų sudėtį įeidavo ne tik keliasdešimties pavadinimų žolelių, uogų, šaknelių, bet ir netikėčiausi komponentai: voratinkliai, sliekai, katino, šuns taukai ir kt. Panašios gėrybės buvo parduodamos ir to meto vaistinėse. Jose galima buvo nusipirkti žvėrių, gyvačių taukų, džiovintų varlių ir rupūžių, pakaruoklių, elnių, ožkų ir kitokių žvėrių kraujo.
© Simonos Motuzaitės nuotr. / KaunoZinios.lt
Vaistinėse buvo parduodamos ir retos prekės, pavyzdžiui, rašalas. Be to, vaistinėse iki 1764 m. buvo prekiaujama vynu, degtine, likeriais, tabaku. Vaistinės nuo svaigalų parduotuvių galutinai atsiskyrė tik XIX a. pradžioje.
Grįžtant į Naujuosius laikus muziejaus gidas parodo ir papasakoja apie vaistinės rūsį.
Kadangi anuomet žmonės šaldytuvų dar neturėjo, vaistinių rūsiuose buvo saugomos vaistingos medžiagos, kurioms laikyti reikėdavo žemesnės temperatūros: aliejai, įvairūs taukai, raudonasis vynas. Papildant, galima paminėti, jog ricinos aliejus buvo labai populiarus moterų tarpe. Anksčiau jos turėjo nepalyginamai storas talijas. Apie badavimus ir dietas tada nebuvo jokių minčių. Moterys mėgdavusios vakarais sočiai pavalgyti, ryte keldavosi ir eidavo į vaistinę nusipirkti ricinos aliejaus, kad išgėrusios stiklinaitę galėtų išsituštinti ir jaustis lengviau. Vyną žmonės buvo linkę gerti profilaktiškai po 30 šaukštų per dieną, bet tik po valgio. Didesniuose rūsiuose būdavo atliekamos ir kai kurios technologinės operacijos – žaliavų smulkinimas, tepalų gamyba.
© Simonos Motuzaitės nuotr. / KaunoZinios.lt
Materialinis kambarys (lot. materialia – daiktas, medžiaga) – tai vaistinės atsargų sandėlys. Šioje patalpoje būdavo saugomos ir nuodingos bei stipriai veikiančios medžiagos.
Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus laboratorijoje buvo gaminami ne tik patentuoti vaistai, bet ir kiti preparatai (aromatiniai vandenys, aliejai, tabletės ir kt.), kuriais aprūpindavo mažesnes vaistines. Čia eksponuojama garinė galeninių preparatų (tinktūros, ekstraktai, sirupai, vandenys) gamybos linija bei hidraulinis presas, naudoti Raudonojo Kryžiaus vaistinės chemijos – farmacijos laboratorijoje. Tablečių gaminimo mašinos aparatas buvo pagamintas Vokietijoje ir 1922–1950 m. naudotas chemijos-farmacijos laboratorijoje „Sanitas“.
Koktorijoje (lot. coquere – gaminti, virti, džiovinti) būdavo gaminami užpilai bei nuovirai, plaunami ir džiovinami indai, distiliuojamas vanduo. Šioje patalpoje dažniausiai būdavo įrengiama vaistinės vedėjo darbo vieta, kur jis tvarkydavo dokumentaciją, laikydavo farmakopėjos (standartų ir nuostatų, normuojančių vaistų gamybą, laikymą, tikrinimą ir dozavimą, rinkinys) ir kitos vaistų gamybos knygas. Muziejaus koktorijoje eksponuojami prietaisai ir aparatai, naudoti XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos miestų ir miestelių vaistinėse.
© Simonos Motuzaitės nuotr. / KaunoZinios.lt
Galiausiai, apsilankę oficinoje (isp. oficina – biuras), pasijusime kaip tikroje, tik kito laikmečio, vaistinėje. Šioje patalpoje būdavo priimami lankytojai, parduodami vaistai ir farmacinės prekės. Oficiną vaistinių savininkai įrengdavo kuo gražiau ir prabangiau, taip norėdami pritraukti lankytojų, įgyti jų pasitikėjimą. Ramybės, sveikatos ir švaros simbolį teikia vaistinėje esančios baltos gulbės – dvi paveikslo gamtovaizdyje ir pora statulos pavidalu ant komodos. Oficinos baldai pagaminti XX a. pradžioje. Pagrindinis akcentas – raudonmedis. Lentynose daug senų indų vaistingoms medžiagoms, medikamentų, slaugos bei higienos priemonių.
Apibendrinant, galima pasakyti, kad Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje rasime ne tik gydymo istoriją žyminčią gausią kolekciją, bet ir išgirsime iš lydinčiojo gido chronologinę įdomią medicinos istoriją. Tiesiog bent trumpam sustabdykime greitos kasdienybės sūkurį ir atsigręžkime į neeilinę praeities sritį.
