© Daiva Baranauskė ir Justina Matviekaitė Augustės Gumbytės nuotr.

Šį penktadienį, gegužės 29 dieną, 18 val. Kauno miesto Rotušės Didžiojoje salėje įvyks Labdaros ir paramos fondo „Frida“ oficialus prisistatymas ir priėmimas.

Kauno senamiestyje, Rotušės aikštėje įsikūręs fondas FRIDA – nevyriausybinė moterų organizacija, siekianti skatinti ir diegti faktinę lyčių lygybę Lietuvoje, mažinti moterų diskriminaciją ir kovoti su smurtu prieš moteris, vaikus bei jaunus žmones, skatinti visuomenės pagarbą ir toleranciją pažeidžiamoms visuomenės grupėms, plėsti žmogaus teisių apsaugą, skatinti socialiai marginalizuojamų žmonių integraciją į visuomenę, vykdyti advokaciją, edukacinę ir prevencinę veiklas. Viena iš prioritetinių fondo veiklų – dienos centras krizes išgyvenantiems paaugliams. Fondas bendradarbiauja su psichikos sveikatos priežiūros atstovais, VTAS,  socialiniais darbuotojais, policija, aukštosiomis mokyklomis ir kitomis ugdymo įstaigomis. Fondo vadovė – Daiva Baranauskė, Kauno moterų draugijos įkūrėja, jau 11 m. dirbanti smurto prieš moteris įveikimo bei lyčių lygybės srityse.

Jūsų dėmesiui interviu su FRIDOS vadove Daiva Baranauske ir LSMU Kauno Klinikų Psichiatrijos klinikos vaikų – paauglių psichiatrijos gydytoja rezidente, LPF „Frida“ Paauglių dienos centro koordinatore Justina Matviekaite.

Nors pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug kalbama apie smurtą ir patyčias, tačiau, panašu, kad šios diskusijos veikiau patyčias „normalizuoja“nei veikia prevenciškai. Kodėl, Jūsų nuomone, taip yra? Kas labiausiai prisideda prie patyčių ir smurto  „normalizavimo“?

Daiva: Aš apskritai norėčiau šias dvi temas atskirti, todėl, kad smurtas lyties pagrindu yra ne tas pats, kas patyčios, ir jeigu galima, norėčiau kalbėti atskirai apie šiuos du reiškinius. Smurtas lyties pagrindu pas mus ligi šiol nėra taip įvardijimas ir tikrosios smurtos priežastys Lietuvoje yra nutylimos, lieka nepastebėtos. Mes nepastebime priežasčių. Tuoj aš prie jų prieisiu. Mes negalime kovoti nei su pasekmėmis, nei veikti prevenciškai, todėl, kad mes tą dalyką ne tik „normalizuojame“, bet apskritai jį „nutriname“, jo nelieka. Tikrosios smurto lyties pagrindu priežastys, kaip jau užkoduota pačiame pavadinime, yra lyčių nelygybė. Tai yra, kai viena lytis turi didesnę galią ir kažkodėl yra pasisavinusi sau teisę kontroliuoti kitos lyties žmones. Ir ne šiaip sau žmones, o tuos su kuriais juos sieja intymūs arba šeimyniniai santykiai, jei tai yra vaikai, bet labiausiai tai pasireiškia tarp vyrų ir moterų, kurie yra seksualiniai partneriai ir moterį tokie vyrai kažkodėl leidžia sau kontroliuoti, bausti už menamus nusižengimus ir taikyti įvairias smurto formas. Šito dalyko, kad tai yra galios ir jėgos santykis, kad tai nėra šiaip blogas elgesys, arba sakykim alkoholio vartojimo pasekmė, po šiai dienai mūsų visuomenė nepripažįsta, aukšti valdininkai neįtraukia lyčių nelygybės įveikimo į savo programas, o politikų dauguma taip pat kvestionuoja šitą priežastį.

Justina: Dažniausiai, kol tai neliečia mūsų ar mūsų artimųjų asmeniškai, įsivaizduojame, kad to nėra, arba tai vyksta kažkur labai toli. Mūsų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad jei žmogus patiria patyčias, matyt, yra dėl ko, šie žmonės dažniausiai vadovaujasi principu- išlieka tik stipriausi. Kiek man tenka susidurti su šia problema savo darbe, aiškios priežasties, dėl ko žmogus susiduria su šia smurto rūšimi, dažniausiai net ir nėra. Visi būna drąsūs, kuomet kovoja būryje, kai lieka vieni drąsa išgaruoja, dėl baimės atsidurti priešingoje pusėje. Mūsų visuomenė nėra linkusi kalbėti “nepatogiais” klausimais. Iki tol, kol pasėkmės nebūna tragiškos, esame linkę manyti, kad problemos apskritai nėra. Ir jei ne už širdies griebiančios istorijos žiniasklaidoje, greičiausiai, apie tai net nekalbėtume. Ir man labai liūdna, kad tik po tokių žinučių yra atkreipiamas dėmesys, bet liūniausia tai, kad po savaitės problema nebebūna aktuali.

Koks patyčių ir smurto artimoje aplinkoje poveikis vaikams? Ar pagrįstai galima sakyti, kad patyčių atveju jie pažeidžiamiausia visuomenės dalis?

Justina: Iš esmės namai kiekvienam iš mūsų turėtų būti saugiausia aplinka. Tėvai, broliai, seserys – turėtų būti patys artimiausi ir patikimiausi asmenys. Vėlgi, nuo senų laikų mūsų visuomenė vadovaujasi paprasta taisykle: nenešk šiukšlių iš namų. Paprasčiau tariant, niekam nepasakok, kas vyksta namuose. Smurtą artimoje aplinkoje patiriantys vaikai gali socializuotis dvejopai: arba patys tapti smurtautojais bendraamžių tarpe, arba smurtą bei patyčias patirti ne tik namuose. Kalbant apie fizinį smurtą, tai labai dažnai laikoma auklėjimo priemone. Seksualinį smurtą nepilnamečiai dažniausiai irgi patiria iš artimos aplinkos žmonių. Šaukimas, pravardžiavimas, žeminimas, užgauliojimas, neigimas – kol tai nėra įvardinama kaip psichologinis smurtas daugelio tėvų net nėra laikomas smurto rūšimi. O prastėjant vaiko psichinei būklei, padariniai būna labai skaudūs. Mes nesame linkę prisiimti atsakomybės, nes lengviau užsimerkti. Patirtas smurtas artimoje aplinkoje, ypač vaikų amžiuje, yra siejamas su daugeliu psichikos sutrikimų, kurie ilgainiui sukelia ryškius socialinio funkcionavimo sutrikimus. Vaikas nežinodamas, kad gali būti kitaip taip auklės savo vaikus – ir turime užburtą ratą.

Kodėl smurtas prieš moteris ir artimoje aplinkoje Lietuvoje nėra traktuojama kaip rimta socialinė problema?

Daiva: Todėl, kad, pirmas dalykas, smurtas ir nėra socialinė problema. Smurtas yra žmogaus teisių problema ir nusikaltimas. Socialinės problemos yra visai kas kita, tai yra atskirtis, bedarbystė, skurdas. Smurtas su tuo nesusijęs. Smurtas veši ir ten, kur yra ir pinigai, ir statusas, ir ypač tokiose porose, šeimose mes smurtą įžiūrėti išvis labai sunkiai galim, todėl kad tai yra gėda, tai yra statuso praradimas, tai yra labai latentinis nusikaltimas. O kodėl netraktuojama kaip rimta problema? Dėl mano minėtų dalykų. Todėl, kad pas mus vis dar mąstoma stereotipiškai, lyčių santykiai įsivaizduojami stereotipiškai: kad tai yra valdymas, kad moterys turi būti paklusnios, atlikti savo pareigas, o jeigu tas neįvyksta, tai vyrai kažkodėl turi teisę jas pakontroliuoti arba nubausti. Tai tokia bendra tradicija ir mes taip auginam savo vaikus ir mokom juos nuo mažens, kokie turi būti berniukai, kokios turi būti mergaitės, tad nieko keisto, kad „tikrojo vyriškumo“ pasireiškimas yra siejamas su agresija, smurtu, kontrole, su galios dalykais.

Justina: Mano požiūris atsispindi anksčiau atsakytame klausime. Greičiausiai mums vis dar yra labai svarbi aplinkinių nuomonė. Dažnai smurtas artimoje aplinkoje asocijuojasi su socialinės rizikos asmenimis, todėl dėl stigmos smurto aukos yra linkę tylėti.

Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduria organizacijos, kovojančios su smurtu prieš moteris?

Daiva: Tuos sunkumus galima keliais pjūviais nagrinėti. Vienas dalykas – instituciniai dalykai, tai yra organizacijų apskritai išgyvenimas. Kitas dalykas – mūsų valstybė kovoja su „gaisrais“, bet nedirba ta linkme, kad „gaisrai“ nekiltų, t.y. su pasekmėm yra šiek tiek dirbama, yra programos, skurdžiai finansuojamos, o su priežastimis dirba mažai kas. Priežastys yra nutylimos netgi programose, o projektų, kurie dirbtų prevenciškai, diegtų lyčių lygybę praktiškai nėra arba jie išvis nefinansuojami.

Koks yra politikų vaidmuo sprendžiant šią problemą?

Daiva: Politikų vaidmuo, visų pirma, būtų politinę valią „nuleisti“ biurokratams, kurie sudarinėja programas, skiria finansavimą. Mes labai gerą pavyzdį turime iš 2011-tų metų, kai buvo priiminėjamas „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas“. Tuo metu Socialinės apsaugos ir Darbo ministerija, nelabai susipratusi lyčių lygybės klausimais institucija, padarė savo įstatymo projektą, kuris buvo pagrįstas smurtaujančios pusės ir nukentėjusios pusės sutaikymu. Tai yra visiška nesąmonė, tai prieštarauja tiek pasaulinei, tiek europinei gerajai praktikai. Moterų organizacijos protestavo prieš tokį įstatymo projektą ir rado Seime žmogų, kuriam buvo ne vis vien, koks įstatymo projektas pateks į galutinį svarstymą. Tai Dalia Kuodytė. Ji ir tuo metu, ir dabar dirba Žmogaus teisių komitete. Šio komiteto dėka, ir Dalio Kuodytės asmeniškai dėka, kitų parlamentarų, kurie prisidėjo dėka, buvo perrašytas įstatymo projektas į tokį, koks yra dabar, vėliau buvo patobulinimai, ir be abejo, taisyti jį dar galima, bet bent jau jame neliko sutaikymo, mediacijos, kas yra pavojinga aukai, ir mes bent jau turime įrankį, kuriuos galime vadovautis savo darbe.

Kas yra svarbiausia įveikiant ir reaguojant į smurtą artimoje aplinkoje?

Daiva: Daug kas yra svarbu. Visų pirma yra svarbu nekaltinantis požiūris į auką. Antras dalykas, ką jau minėjau, priežasčių supratimas: kodėl tas smurtas vyksta? Kad tik „įgalinant“ auką ir atstatant jos prarastą galią vykstant smurtiniams santykiams galima pasiekti kažkokių rezultatų. Ypatingai svarbu nebandyti taikyti tokių porų, todėl kad tai yra pavojinga aukai. Smurtautojas tuo momentu gal ir apsimes besigailintis, bet po to jis elgsis taip, kad auka galbūt daugiau niekada nesikreips pagalbos.  Svarbu institucinis aprūpinimas tų organizacijų, kurios teikia pagalbą, policijos pareigūnų paruošimas, kad reaguotų laiku ir adekvačiai. Čia ne tik policija, bet ir 112 pagalbos linija. Turime ne vieną ir ne du atvejus Lietuvoje, kai pavojus aukai buvo neįvertintas ir pagalbos prašančios moterys buvo nužudytos.

Kokių socialinių paslaugų įveikiant smurtą artimoje aplinkoje ir psichikos sveikatos srityje labiausiai trūksta Lietuvoje?

Justina: Nepilnamečių, kuriems reikia psichologinės pagalbos, skaičius Lietuvoje kasmet didėja. Vaikų psichiatrijos stacionarai yra perkrauti, eilės pas vaikų, paauglių psichiatrą kelių savaičių trukmės. Dažniausiai privačioms psichologo konsultacijoms paprasčiausiai nėra finansinių galimybių. Jaunimo dienos centrai, šiuo metu veikiantys Kaune, nėra pajėgūs priimti visų norinčių. Tenka laukti. O ką daryti, jei pagalbos reikia dabar? Daug darbo atlieka psichologinės pagalbos linijos, tačiau vaikams, yra būtinas gyvas bendravimas, gyvos emocijos. Dažnai po stacionarinio gydymo tie vaikai taip ir nepasiekia psichologo ar psichoterapeuto kėdės. Dar ne visiškai užtvirtintas stacionare atliktas darbas nueina šuniui ant uodegos, o vaikai vis grįžta, tačiau kas kartą, situacija būna vis sudėtingesnė.

Daiva: Aš išmeščiau iš čia visai žodžius „socialinių paslaugų“, nes, ką blogo daro ministerija tai ir yra, kad bando nevyriausybines organizacijas paversti socialinių paslaugų teikėjomis. Nevyriausybinės organizacijos dirba pagal žmogaus teisių diskursą ir jos teikia specializuotą, kompleksinę pagalbą. Tai nėra socialinės paslaugos. Ir kai mus „pririša“ prie socialinių paslaugų sampratos, socialinių paslaugų įstatymo ir katalogo, tada taip gaunasi, kad didžioji dalis nevyriausybinių organizacijų veiklos išvis neturėtų būti finansuojama. Terapijos reikia ne visoms nukentėjusioms moterims, o šiuo metu Lietuvoje yra pakankamai Specializuotos pagalbos centrų, jie dirba visoje Lietuvos teritorijoje, veikia telefoniniu principu ir koordinuoja pagalbą. Manyčiau, kad trūkti kažko labai gal ir netrūksta, bet trūksta, kad ta sistema būtų palaikoma, nes kreipimųsi ir pranešimų Specializuotos pagalbos centrams padaugėjo iki penkių kartų, o finansavimas nebuvo padidintas nei kiek. Centrai yra perkrauti, ne visada spėja reaguoti ir sudaryti kiekvienai aukai pagalbos planą, prižiūrėti jo vykdymą. Trūksta teisinės ir ilgalaikės pagalbos, dabar Specializuotiems pagalbos centrams yra „užkrauta“ viskas. Kai kūrėme šią sistemą, po įstatymo priėmimo buvo galvojama, kad specializuota pagalba ir bus nuolatinė, ilgalaikė pagalba krizių centruose. Dabar tokios pagalbos visiškai neliko ir ji nėra finansuojama.

Kodėl Lietuvoje taip įtariai vertinamas terminas „socialinė lytis“ (gender)?

Justina: Mūsų visuomenė vengia kalbėti apie viską, ko nežino. Socialinės lyties terminas, daugeliui žmonių siejasi su homoseksualumu. O kaip žinome, kol kas dar nesame labai tolerantiški. Manau vienintelis būdas pradėti spręsti nežinojimo problemą yra visuomenės švietimas, kas taip pat yra viena iš labdaros ir paramos fondo FRIDA veiklos sričių.

Daiva: Todėl, kad mes tamsi ir atsilikusi šalis. Todėl, kad pas mus nėra to, kas iš tikrųjų įtvirtinta LR Konstitucijoje – Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Visose darbo grupėse dalyvauja Vyskupų Konferencijos atstovai, katalikiškų šeimų organizacijų atstovai, jie kišasi tiek į lytinio švietimo klausimus, tiek į smurto prieš moteris įveikimo klausimus, tiek į reprodukcinių teisių klausimus ir šita visuomenės grupė turbūt daro įtaką tam, kad nuo 2005 metų mes po truputį stebime regresą su žmogaus teisėmis susijusių įstatymų ir poįstatyminių aktų priėmimuose.

Ar galite plačiau paaiškinti terminą „su lytimi susijęs smurtas“?

Daiva: Jei visuomenėje nėra lyčių lygybės, vyrauja stereotipai, kurie labai stipriai atskiria vieną lytį nuo kitos pagal jų turimas arba privalomas turėti savybes, jeigu vaikai auklėjami skirtingai, berniukai – veržliais ir jeigu reikia agresyviais, mergaitės – paklusniomis ir darbščiomis, susidaro galios disbalansas. Net ir trijų metai vaikai jau žino, kad lytys yra skirtingos, kad berniukai ir mergaitės skiriasi, jau vėlesniame ikimokykliniame amžiuje jie pamato, kurie yra „svarbesni“, kuri lytis ir kurios lyties asmenys yra „svarbesni“. Tas labai „paaštrėja“ paauglystėje ir vienos lyties kaip grupės galios rodymas kitos lyties atžvilgiu vėliau pereina iš viešosios erdvės į privačią, į poros santykius. Moteris patiria smurtą ne todėl, kad ji kažką ne taip daro, bet todėl, kad vyras galvoja, ir aš neturiu omeny visų vyrų, turiu omeny smurtaujančius, patriarchalinių pažiūrų vyrus, kad turi teisę „savo moterį prižiūrėti“, „padėti į vietą“, kontroliuoti. Smurtas nebūna vien tik fizinis. Iki tol kol pasireiškia fizinis smurtas būna labai daug psichologinių žaidimų ir per tą laiką auka tampa priklauso ir kartais net nepastebi, kad išsivysto emocinė priklausomybė iš kurios sunku išsivaduoti.

Kuo labdaros ir paramos fondas FRIDA išsiskiria iš kitų nevyriausybinių organizacijų?

Daiva: FRIDĄ kūrėme žiūrėdami šiek tiek į platesnį kontekstą, nes yra daug moterų organizacijų, kurios teikia pagalbą moterims nukentėjusioms nuo smurto arba kitos organizacijos dirba su kitomis diskriminacijos rūšimis, pvz. darbo rinkoje, bet jos mažai kalba apie priežastis ir paskaičiavus edukacija ir prevencija valstybei kainuotų žymiai pigiau negu pasekmių šalinimas, tas vadinamas „gaisrų gesinimas“. FRIDA nuo pat pradžių mėgina „pastatyti tą problemą nuo galvos ant kojų“ ir dirbti su priežastimis: šviesti visuomenę, ypatingai jaunus žmones, kalbėti apie lyčių nelygybę, apie žalojančius stereotipus, interaktyvių užsiėmimų metu skatinti žmones savo galvose tuos stereotipus paneigti arba bent jau jais suabejoti, ir tokiu būdu, mes manome, ne rytoj, ne per savaitę, ne per metus, bet tai yra kelias problemą mažinti. Dar labai aktualus dalykas, kiek mums tai pavyks įgyvendinti, bandyti pasiekti žmonių sąmonę per meną ir kultūrą, per renginius – tokius dalykus, kurie veikia emociškai ir sujudina atrodo neginčijamus, iš kartos į kartą perimtus įsitikinimus. Viena iš FRIDOS programų galėtų būtų mini-kultūrinis festivalis, kurio metu būtų keliami klausimai apie smurtą prieš moteris.

Papasakokite apie labdaros ir paramos fondo “Frida” kuriamą dienos centrą paaugliams.

Justina: FRIDOS Dienos centro programa trunka 30 dienų. Numatomi trys susitikimai per savaitę. Paaugliai mokysis bendrauti bei spręsti kilusias problemas bendruomenėje, ieškodami galimo sprendimo – panašus principas taikomas grupinėje terapijoje. Bus teikiamos individualios konsultacijos, šeimų konsultavimas, siekiant pagerinti santykius šeimoje, planuojamos pramogos praleisti laisvalaikį, išmokyti dirbti komandoje, bendradarbiauti. O svarbiausia, vaikai bus saugioje aplinkoje, kurioje bus skatinami kalbėti. FRIDOS Dienos centrą pavadinome “Palėpe”, kad vaikams nekiltų asociacijų su sveikatos priežiūros įstaigomis. “Palėpėje” galės lankytis paaugliai, kuriems pagalbos reikia čia ir dabar. Kadangi “FRIDA” yra labdaros ir paramos fondas, centro paslaugos bus nemokamos, tačiau visada būsime labai dėkingi už paramą, nes arbata tik suartina bendravimą.

Ačiū už pokalbį.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: