Domantas Razauskas – atlikėjas, kurio vardas žinomas daugeliui, tačiau jo dainų neišgirsi nei radijo topuose, nei televizijų ekranuose. Kad ir kaip tai būtų keista, visuose koncertuose, kuriuose pasirodo Domantas, salės būna sausakimšos, o žmonės, mintinai išmokę dainas dainuoja kartu su atlikėju.
Birželio 27 d. dainuojamosios poezijos festivalyje „Senamiesčio Žiogas“ pasirodysiantis Domantas Razauskas su grupe, trumpai apie save ir ateities planus.
Tau teko koncertuoti įvairiausiomis grupės sudėtimis, su skirtingais atlikėjais ir muzikantais, ar ši grupės sudėtis yra ta tikroji, kurią stengsiesi išlaikyti?
Mūsų atveju kiekviena grupės sudėtis yra tikroji. Keliese mes begrotume. Bet kurią akimirką gali prisijungti dar koks nors muzikantas. Arba išeiti. Mat niekada neteko specialiai ieškoti žmonių, ar prašyti, kad jie išeitų. Viskas vyksta natūraliai. Vieni išeina, kiti ateina. Grupės esmė lieka ta pati, skambesys kitas. Pavyzdžiui naujausias mūsų narys Pranas Dapšauskas (trombonas) manęs paklausė, ar galėtų groti kartu. Iš pradžių pasimečiau, kur padėti tromboną, kai solo groja smuikas, ar jie kartu skambės, mat tai labai skirtingi instrumentai. Man dar neteko grupėse matyti trombono su smuiku grojant solines partijas kartu. Tačiau geri žmonės ir ypač geri muzikantai pakelėse nesimėto, tad Pranas dabar yra grupėje, kuo visi nuoširdžiai džiaugiamės. Taip ir būna. Nieko čia nesuplanuosi… Kai aukštesnė jėga sudėtį dėlioja, aukštesnės jėgos reikalas ją išlaikyti, ne mano. Aš nieko nelaikau.
Ar yra tavo repertuare dainų, kurių koncerto metu nebenori atlikti, nors žinai, kad klausytojai jų visada trokšta?
Perfrazuojant Aidą Marčėną, klausytojas man nėra svarbus, todėl jį labiausiai ir vertinu. Mūsų repertuare yra nemažai dainų, jos nuolat pildosi. Gerai, kai turi iš ko rinktis. Tačiau natūralu, jog ilgai grojamos vienos dainos pavargsta ir ateina laikas joms pailsėti, kitos prisikelia iš poilsio naujam gyvenimui. Niekada negalvojame, ko nori publika. Jei mums nebus džiaugsmo grojant, nebus džiaugsmo ir publikai, mat koncerto metu tai vienas kūnas. Antra vertus, kiekvienas turi teisę turėti savo mėgstamą dainą ir jos reikalauti. O mes turime pareigą groti, kas grojasi.
Kokie jūsų artimiausi planai?
O, tai labai retas ir labai suktas klausimas. Artimiausi mūsų planai yra jau suplanuoti koncertai visą vasarą, dalį rugsėjo, bei spalio. Taip pat labai norisi vėl sėsti studijon ir įrašyti tai, ką reikia įrašyti. Mat medžiagos yra minimum penkiems albumams į priekį. Turiu dar idėjų, kurias tegaliu įgyvendinti vienas. Bet kaip viskas bus – negali žinoti.
Ką galėtumėt pasakyti apie „Senamiesčio Žiogo“ festivalį?
Man groti “Senamiesčio žiogo” festivalyje yra labai artimas, net intymus patyrimas. Labai retas žino, koks sunkus ir atsakingas darbas yra koncertų organizavimas ir kaip sunku išlikti tokiu, kurio neapkalba muzikantai už nugaros. Galiu prisiekti, nesu girdėjęs nei vieno blogo žodžio apie “Senamiesčio žiogą”.
Ko gali tikėtis klausytojas iš jūsų atvykęs į birželio 27 d. įvyksiantį „Senamiesčio Žiogo“ festivalį?
Nieko. Absoliučiai nieko. Geriausia ateiti be nusiteikimo, vilties ir lūkesčių, nes tikrai jų nepateisinsime. Neįdomiausia muzikoje man yra tas jausmas, kad kažką darai taip, kaip visi ir įsivaizdavo, kad darysi. Mūsų tikslas nėra nustebinti, pravirkdyti, sugraudinti ar pralinksminti klausytoją. Tikslas yra tapti viena su juo ir bent valandai persikelti į erdvę, kurioje nėra rūpesčių, vargų, pykčio, pagiežos ir pavydo, asmeninių gyvenimų, netekčių. Tik gyvybė.
