1940 m. birželio 14 d. Maskva Lietuvos Vyriausybei įteikė ultimatumą, kuriame buvo reikalaujama porą aukštų Lietuvos valstybės pareigūnų – Vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir VSD direktorių Augustiną Povilaitį – atiduoti į teismą, pakeisti Vyriausybę ir įsileisti į šalies teritoriją papildomus Raudonosios Armijos dalinius (apie 20 tūkst. sovietų karių jau buvo dislokuota Lietuvos teritorijoje po Spalio sutarties). Taip pasibaigė prieš metus pradėtos derybos dėl Vilniaus grąžinimo, o iš tiesų, Hitlerio ir Stalino susitarimas pasidalinti žemes tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos.
1940 m. birželio 15-ąją buvo pradėtas vykdyti bolševikų planas inkorporuoti nepriklausomas valstybes į „broliškų respublikų šeimą”. Stalino sprendimu, remiant Raudonajai armijai ir represinei NKVD, nepraėjus nei dviem mėnesiams, 1940 m. rugpjūčio 3 d., Lietuva tapo Sovietų Sąjungos respublika. Prasidėjo 50 metų trukusi lietuvių tautos ir valstybės okupacija. Sulaužiusi tarptautines sutartis ir pasiuntusi per 150 tūkst. (kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad 250 tūkst.) raudonarmiečių Sovietų Sąjunga okupavo nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Po metų, 1941 m. birželio 14-ąją, gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos į tremtį buvo išvežta per 23 tūkst. žmonių.
Nuo pat pirmos okupacijos dienos buvo pradėtos sovietinti, t. y. naikinti, visos svarbiausios valstybės valdymo institucijos, tarp jų ir kariuomenė. Birželio 15-ąją vakare į Kauną atskrido Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas. Jis buvo paskirtas SSRS vyriausybės ypatinguoju įgaliotiniu Lietuvoje. Atvyko ne vienas, o su grupe aukštų pareigūnų. Įkūręs savo štabą buvusios SSRS pasiuntinybės Lietuvoje pastate, jis nedelsdamas ėmėsi veiklos. Viena iš jos krypčių – palaužti nepriklausomybės dvasią Lietuvoje. Ypatingas dėmesys buvo skirtas Lietuvos kariuomenei kaip vienam iš svarbiausių patriotizmą ugdžiusių valstybės institutų. Birželio 17 d. „diriguojant” V. Dekanozovui buvo sudaryta marionetinė vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje. Kariuomenės vadu buvo paliktas, sovietams tinkantis divizijos generolas Vincas Vitkauskas.
Lietuvos kariuomenę tuo metu sudarė Kariuomenės štabas, Aukštoji karo mokykla, Karo mokykla, trys pėstininkų divizijos (devyni pėstininkų ir keturi artilerijos pulkai bei penkios priešlėktuvinės motorizuotos kuopos), kavalerija, karo aviacija, karo technikos daliniai bei priešlėktuvinės apsaugos rinktinė.
Kariuomenė buvo apginkluota užsienyje pagamintais ginklais ir karine technika. Sava ginklų pramonė buvo dar tik kuriama, tačiau visų rūšių ginklai buvo remontuojami Lietuvoje. Taip pat vietoje buvo gaminami šoviniai, prieštankinių ir priešlėktuvinių pabūklų ir patrankų sviediniai bei dujokaukės. Kaune buvo Žaliakalnio parako fabrikas, o Kauno karo aviacijos gamykloje buvo pradėta savos konstrukcijos lėktuvų gamyba.
Įvairūs istoriniai dokumentai liudija, kad 1940 m. birželio 1 d. kariuomenėje buvo 28 005 žmonės: 26 084 kariai ir 2031 civilis tarnautojas, iš jų 1728 karininkai, 2091 liktinis (372 viršilos, 985 puskarininkiai, 393 jaunesnieji puskarininkiai, 341 puskarininkis kandidatas), 22 265 kareiviai (1114 jaunesniųjų puskarininkių, 2301 grandinis, 18 850 eilinių).
Kariuomenės sandėliuose buvo sukaupta tiek materialinių išteklių ir ginkluotės atsargų, kad mobilizacijos atveju būtų galima pašaukti 120 400 atsargos karių. Mobilizuota kariuomenė kovos veiksmus be pertraukos galėjo tęsti dvi savaites. Kariuomenė visuomenės buvo visokeriopai remiama. Ypač ženkliai kariuomenės gynybinį pajėgumą didino Lietuvos Šaulių sąjunga (ji turėjo per 62 tūkst. narių). Apie 70 proc. šaulių buvo ūkininkai ir žemės ūkio darbuotojai.
Šiandien galima tik apgailestauti, kad visa ši jėga nebuvo panaudota krašto gynybai. Birželio 14 d. vėlų vakarą Maskva pateikė ultimatumą Lietuvai. Šalies politinė valdžia – Prezidentas ir Vyriausybė – rinkosi į paskutinį naktinį posėdį spręsti, ar priimti ultimatumą, ar gintis. Skubiai sušauktume Vyriausybės pasitarime prezidentas Antanas Smetona siūlė priešintis sovietų agresijai, tačiau nemažai vyriausybės narių, ypač Ministras Pirmininkas Antanas Merkys, siūlė priimti ultimatumą. Kapituliuoti norėjusių ministrų nuomonę parėmė ir abu kariuomenės vadai: buvęs Stasys Raštikis ir esamasis Vincas Vitkauskas. A. Smetona sutiko tik su naujos Vyriausybės sudarymu, o nuo kitų dviejų reikalavimų svarstymo nusišalino. Pasipriešinti pasiūlė tik krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis, švietimo ministras Kazimieras Jokantas ir valstybės kontrolierius Konstantinas Šakenis. Susisiekimo ministras Jonas Masiliūnas siūlė kompromisinį sprendimą: sovietams pasiųsti protestą dėl sudarytų sutarčių laužymo ir visai vyriausybei pasitraukti iš Lietuvos. Beje, kariuomenės dalinių vadai apie vykstančius procesus net nebuvo informuoti. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad tuometinė žiniasklaida taip pat nerašė apie kaimyninėje šalyje – Sovietų Sąjungoje – vykstančius įvykius, nebuvo diskusijos ir apie kompromisinius susitarimus dėl Vilniaus krašto grąžinimo, apie prie Lietuvos pasienio telkiamas Raudonosios Armijos karines pajėgas.
Norint turėti ateitį, reikia analizuoti istorinę praeitį ir mokytis iš jos klaidų. Birželio 15-oji turi ugdyti mūsų budrumą, kad nei mums, nei mūsų vaikams nereikėtų patirti tokios tragedijos, kokią išgyveno Lietuva prieš 70 metų. Šiandien Lietuvos teisės aktai kiekvieną iš mūsų įpareigoja besąlygiškai ginti savo valstybę, jos nepriklausomybę, o kariams įstatymu nurodyta nevykdyti neteisėtų įsakymų. Šalies politinė vadovybė gauna išsamią informaciją apie įvairias grėsmes valstybei ir privalo atsakingai, tinkamai organizuoti krašto gynybą. Lietuva jau šešeri metai yra NATO narė, tai labai svarbus lūžis mūsų tautos istorijoje. Skirtingai nei 1940-aisiais, esame ne vieni, tačiau tai neatleidžia mūsų pačių nuo atsakomybės už savo krašto gynybą. Prisimenant 1940-ųjų birželio politinę kapituliaciją, nors Lietuva turėjo tikrai didelę, tinkamai parengtą kariuomenę, reikia pabrėžti, kad dabar negalima kristi į kitą kraštutinumą ir nesirūpinti pakankamais kariniais pajėgumais. Ši data yra atsakymas tiems, kurie sako, kad Lietuva savo gynybai gali neskirti visai jokio dėmesio. Privalo skirti ir skirti taip, kad niekam nekiltų net mintis užpulti Lietuvą. Lietuvos politikų, karių ir visų sąmoningų piliečių pareiga suderinti politinius, karinius ir teisinius aspektus užtikrinančius valstybės gynybą.
Šiandien nedrįsčiau sakyti, kad jau viskas padaryta. Atvirkščiai, turiu daug nerimo, kad įstoję į NATO gynybą nukreipėme ne pačiu geriausiu keliu. Kariai yra pasiruošę gintis, kokios aplinkybės bebūtų ir, tikiu, jie tikrai ginsis. Bėda, kad mūsų kariuomenė vienam gyventojui yra pati mažiausia regione, o pinigų jai skiriame lyg gyventume kokiame Liuksemburge, apsuptame NATO šalių. Taip pat ir iki pasirengimo visuotinei gynybai – dar labai ilgas kelias. Turime iš esmės keisti politinę valią, nes su ligšioliniu požiūriu į gynybą galime tapti nebesugebantys net pasinaudoti NATO teikiamomis saugumo galimybėmis. Būtina Lietuvos gynybos politiką subalansuoti taip, kad tolygiai būtų vykdomi NATO sutarties 3-iasis, įpareigojantis rūpintis savo teritorijos gynybiniais pajėgumais, ir 5-asis, užtikrinantis kolektyvinę gynybą, straipsniai.
Lietuvos kariuomenės paskirtis – rengtis savo krašto gynybai, ruošti mobilizacinį rezervą ir tai dabar pradėta nuosekliai daryti. Niekada neturi pasikartoti ta niekaip nepateisinama situacija, kai prieš 70 metų Lietuvos karininkai ir kareiviai tos lemtingos birželio dienos popietę nustebę žvelgė į tėviškės keliais šliaužiančias sovietinės armijos kolonas.
Nors prieš 70 metų Lietuvos politinė valia nusprendė nesipriešinti ginklu sovietinei galybei, vis dėlto birželio 15-os ankstų rytą buvo pralietas pirmas nekaltas kraujas ir negailestingai nužudyta pirmoji nepaskelbto karo auka – Ūtos užkardos pasienio posto policininkas Aleksandras Barauskas.
Birželio 15-oji turi būti perspėjanti diena, kad negalima prarasti budrumo ir kviečianti būti pasirengus ginti savo laisvę ir gyvybę.
Per 50 metų trukusią sovietinę okupaciją Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Daugiau kaip 30 tūkst. žmonių okupantai nužudė Lietuvoje. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų. Taigi, netektys didelės kaip kare, bet ir politinės pasekmės skaudžios, nes iki šiol vis dar yra norinčių kvestionuoti Lietuvos okupacijos faktą. Liko politikų moralinė skola savo tautai, nes nebuvo pasipriešinta Maskvos ultimatumui, neparodytas ryžtas gintis. Vis dėlto Lietuvos žmonės suprato, kad reikia kokiu nors būdu priešintis. Jau pirmaisiais okupacijos metais gimė pasipriešinimo okupantams sąjūdis, visą okupacijos laikotarpį nenutrūko užsienyje rezidavusių nepriklausomos Lietuvos diplomatų veikla, o Lietuvos nepriklausomybė ir ginklu buvo ginama 1944-1953 m. partizaniniame kare. Vėlesniais laikais kilo ir labai aktyviai veikė disidentų judėjimas, nepaisydamas visų KGB represijų. Tų žmonių dėka prieš 20 metų Lietuvos valstybė vėl atgimė, prisikėlė iš nebūties. Norėčiau, kad šis prisikėlimas iš pelenų būtų pilnutinis ir visiems laikams.
