23-44 savaitės (2012) kinoteatras (I)

Paskelbė: Data: 2012-09-09 04:32

Spausdinti | Komentarai

god-bless-america

SAVAIČIŲ TEISIBĖ:

God Bless America (2011) – Jimmy Kimmel laidų režisieriaus su neįmanoma užrašyti pavarde filmas apie tai, ką visi pagalvojame bent kartą gyvenime. Vienišo nelaimingo vyro gyvenimo istorija apie tai, kaip jį galutinai užkniso televizijoje ir apskritai pasaulyje vyraujanti tuštybė ir jis išėjo į kovą – palikti po savęs pasaulį gražesnį, negu rado. Vieni tai daro tvarkydami gamtą, kiti padėdami žmonėms, treti keldami valstybės ekonomiką. Herojus pasirinko kitą būdą – iššaudyti visus debilus, kuriuos pamato per televizorių ar šiaip gatvėje. Šis filmas – gryna juodo absurdiško humoro komedija, niekaip nesusiejama su realiu pasauliu. Mąstantis ir protingas žmogus neims šaudyti žmonių dėl jų debiliškumo. Šaudo tik psichai ir tikrai ne dėl kilnių tikslų. Apskritai šis filmas į realybę nepanašus nė kiek, taigi prieš žiūrint reikia nusiteikti, jog matysite absurdišką siužetą.

Jei rimtai, iš idėjinės pusės šis filmas nuostabus. Juk taip norėtųsi paimti automatą ir išpleškinti visus violetinius nevispročius, publicistinių laidų herojus (ir būtinai vedėjus), pusę politikų ir pan. Realiame pasaulyje joks rimtas žmogus to neskatins, nedarys ir tikrai nepalaikys, bet perkeliant į kiną – tai labai smagu. Vienas iš įvairių meno formų tikslų yra atvaizduoti tai, ko tikrame gyvenime niekada nedarytumei. Juk kartais taip norisi pravalyti pasaulį, o ypač mūsų mažą šalį, todėl toks filmas ir atranda savo vietą. Manau, kad šis filmas turėtų patikti daugybei normalaus kino žiūrovų, nes ji ne tik priimtinas iš idėjinės pusės, bet ir pateiktas labai skoningai ir be prastų scenų, kurios gadintų bendrą vaizdą. Ne, tikrai, nors filmas mažabiudžetis, bet padarytas puikiai. Neturiu jam jokių priekaištų. Scenos, kur herojus sako savo monologus, pagal kino taisykles turėtų būti lyg ir nuobodžios, tačiau tekstai juose – visiškai teisingi.

Labai jaučiama tai, kad filmą režisavo pramoginių JAV laidų režisierius. Jimmy Kimmel laidose nuolat pašiepiamas žmonių kvailumas, išsityčiojama iš kvailų tuštybės parodų televizijoje, todėl visai nenuostabu, jog šis filmas – tiksli santrauka viso to, apie ką kalbama tikrame pasaulyje. Tikrai rekomenduoju pažiūrėti, viena smagesnių absurdo veiksmo komedijų apie kitokį požiūrį į JAV ir pasaulio pop kultūrą.

• •

SAVAIČIŲ METAFOROS:
Melancholia (2011)
– mačiau gal ir nedaug Lars von Trier filmų (nes jiems labai reikia nusiteikimo), bet šis man paliko didžiulį įspūdį. Jeigu sekate mano kinoteatrus, žinote, jog visuomet mėgau pseudo-realybės filmus apie armagedonus, katastrofas ar tiesiog neįtikėtinus dalykus, įpaišytus į paprastą buitinę realybę. Kai filmas pradedamas siurealistiniais ir vizualiai įspūdingais vaizdais, galima sakyti visišku menu, paveikslais, o tuomet tęsiamas visiškai buitiniu vestuvių vaizdu – toks peršokimas mane būtinai užkabins. Ir užkabina iki pat pabaigos, paskutinės minutės. Tiesą sakant, pusę filmo atrodo, kažiko čia visi šį filmą laiko išskirtiniu – vestuvės, pykčiai, lengva nuprotėjimo forma. Viskas, rodos, labai paprasta. Bet tuomet siužetas perjungiamas į vėlesnį laikotarpį ir žiūrovui paliekamas toks nesupratimo jausmas – ką aš čia ką tik pusę valandos žiūrėjau? Bet nesirūpinkite, viskas susisieja pabaigoje. O jeigu nesusiesite atskirų filmo elementų – galgi žiūrite tokius filmus per paprastai ir jiems pasibaigus neturite nuotaikos/jėgų interpretacijoms ir spėliojimui, ką gi norėjo parodyti (ir apskritai – ar parodė) šis išsišokėlis režisierius.

Šis filmas sulaukia kardinaliai skirtingų vertinimų. Vieni pyksta, jos paskutinė scena yra visiškai nerealistiška ir viskas vyktų ne taip – toks požiūris teisingas, bet labai paviršutiniškas. Kiti sako, jog filmas padarytas visiškai paprastai, ir jame nėra nieko gilaus. Šitie žmonės, mano nuomone, labai klysta. Jei kada nors esate susidūrę su psichologinėmis ligomis (patys/artimieji/draugai), šio filmo siunčiamas mintis suprasite labai gerai. Kai kuriomis akimirkomis netgi imi abejoti, ar filme atvaizduojami tikri įvykiai – kyla toks įspūdis, jog viskas tik ligos galvoje padariniai, vaizduotė, šizofreniškas išsigalvojimas. Pažiūrėję filmą pamėginkite įsivaizduoti, jog Melancholia atvaizduoja ne faktinį kūną, o tam tikrą psichologinį aspektą.

Iš tiesų nesvarbu, kaip žiūrėsite šį filmą. Jei galvosite, jog tai fantastinis, armagedoną atvaizduojantis filmas, būsite visiškai teisus. Iki puikaus fantastinio filmo jam šiek tiek dar trūksta, tačiau vaizdų ir baimės jausmo užteks. Jeigu galvosite, jog šis filmas – metaforų prikimštas psichologinis trileris apie depresijon puolančius žmones – taip pat būsite visiškai teisus. Šį filmą galima žiūrėti iš netikėto kampo – lyg ypač intelektualų teatrą, kur visi įvykiai ir veiksmai skirti tik perkeltine prasme perteikti tam tikrus žmonių išgyvenimus.

Su šiuo filmu Lars von Trier šiek tiek susigriovė savo karjerą. Po spaudos konferencijos Kanuose, kur jis pasakė, jog „supranta Hitlerį“, jis tapo persona non grata Kanuose. Beje, apie šį filmą (bet visgi gal apie jo plakatą) jis pasakė: „Jis atrodo kaip šūdas. Aš sukrėstas“. Taigi žiūrėdami būkite atsargūs. Šis filmas jus gali paveikti šimtu būdų, bet garantuoju, kad toks ir buvo jo tikslas. Absoliučiai tobulas menas.

• •

SAVAIČIŲ PANIKA:

Take Shelter (2011) – krūvelę apdovanojimų laimėjęs, tačiau savo biudžeto neatpirkęs filmas. Kino industrijos nesąmonės. Jos pasiekia ir mus – kad ir kaip norėčiau, bet neturiu galimybės šį filmą pažiūrėti legaliai, todėl nė per plauką neprisidedu prie jo atsipirkimo kūrėjams.  O prisidėti tikrai verta. Be jokių diskusijų.

Niekam nežinomo ir iki šiol neįdomaus režisieriaus Jeff Nichols filmas apie po truputį pradedantį išprotėti vyrą, kuris dėl vizijų savo sapnuose pradeda daryti jo šeimai ir draugams nesuprantamus dalykus. Galų gale atsitinka taip, jog pasidaro neaišku, ar jam reikia saugoti savo šeimą nuo jo pranašaujamų nelaimių, ar nuo savęs paties. Filmas „sunkėja“ su kiekviena niūria vizija, tačiau pagrindinį svorį duoda vaidyba. Su pagrindiniu aktoriumi, Michael Shannon, susipažinau seriale Boardwalk Empire – ten jis palieka didžiulį įspūdį savo visiškai keistu ir gerai suvaidintu personažu. Šiame filme jo vaidybos kokybė ne ką mažesnė, o jam į kompaniją stoja jo žmoną vaidinanti Jessica Chastain, paprastai filmuose gaunanti mažokai dėmesio kaip vidutinio lygio aktorė. Šiame filme ji – tikrai ne vidutinė, nes savo vaidmenį atlieka beveik puikiai. Nepaisant kelių dirbtinos vaidybos smulkmenų, bet jų neįmanoma nepastebėti, kai šalia tobulai atliekamas bebaigiančio išprotėti vyro vaidmuo.

Žiūrint filmą nuolat klausinėji savęs, kaip elgtumeisi pats. Aišku, galima raminti save, jog tokios ryškios ir aiškios vizijos pasitaiko retam asmeniui, todėl kažin, ar gyvendami tokį paprastą, miesto, tradiciškai nuobodų gyvenimą, sulauktume tokių smegenis supurtančių vaizdinių. Yra tobulų scenų šiame filme. Tokių nepakartojamų. Viena scena filmo pabaigoje, kur pagrindinis personažas niekaip negalėjo atidaryti durų, ta scena nužudė visiškai. Tokios scenos taip sukausto, jog lėtai lėtai išgyveni kiekvieną jų sekundę. Nuostabiausia tai, jog tokių panašių, šiek tiek paprastesnių scenų šiame filme pilna – įtampa neatleidžiama nei minutei. Galima būtų pavadinti šį filmą tikru psichologiniu siaubiaku, nes personažų baimė išgyvenama nuolat. Ir net neabejoju, kad skirtingai ją išgyvena žiūrovės, turinčios savo vyrus, ir vyrai, turintys žmonas ir tą nenumaldomą su evoliucija atkeliavusį saugojimo jausmą.

Rekomenduoju 100%. Be diskusijų.

• •

SAVAIČIŲ MEILĖ:
Perfect Sense (2011)
– jei nekenčiate jausmų ir šiuo metu gražios meilės istorijos jums ne prie širdies – praleiskite šį filmą. Pasilikite jį tam kartui, kai jausmingumas bus išaugęs, o meilės reikalai klostysis gerai – tuomet šis filmas jus paveiks ypač stipriai. Tai viena gražesnių paskutinio meto meilės dramų, kurios pagrindinis užkabinantis dalykas nėra meilė. Įdomiausia šiame filme – tai, kas vyksta pasaulyje, t.y. visose Žemės galuose plintanti epidemija, užkrečianti žmones netikėtomis ir netradicinėmis ligomis. Įspūdingomis ligomis, kurios abejingų nepalieka.

Nors vaidyba nėra viena iš geresnių, tačiau meilės tematika perteikiama pakankamai gerai, o filmo pabaiga visiškai įtikina personažų jausmais. Tiesa, negalima nutylėti, jog nemaža dalis jausmų filme – labai dirbtini, ypač juos prastai vaidina moteriškoji pusė. Tačiau filmo pabaiga, o taip pat ir iki to įvykę 3 esminiai filmo elementai, palieka pakankamai stiprų įspūdį, kad pasibaigus filmui dar kurį laiką sėdėtum nejudėdamas ir teištartum „wow“. Paskutinės sekundės, pasakotojos balsas, vaizduotės atvėrimas – sukrečianti akimirka. Ypač jei žiūrite filmą su savo antra puse.

Žinau, kad šis filmas nėra vienas iš geresnių savo pateikimu, tačiau istorija jame – fantastiška. Rekomenduodamas šį filmą iš dalies būsiu neteisus, nes filmo išpildymas vietomis labai nuvilia, bet siūlau tikrai pažiūrėti, nes tokią meilės istoriją ir puikią dramą reikia būtinai pamatyti. Vien dėl to, kad vėl iš naujo pradėtum vertinti savo jausmus, jutimus ir pasaulį aplinkui. Tikrai geras kūrinys. Spjaukit ant vaidybos (juk meilės dramose retai kada ji būna gera), spjaukit ant dirbtinų scenų ir mėgaukitės labai įdomia siužeto idėja bei puikia meilės istorija. Ir, aišku, sentimentalia ir įspūdinga pabaiga.

• •

SAVAIČIŲ EPAS:
Batman Begins (2005)
ir The Dark Knight (2008) – artėjant iškilmingai dienai, kai turėjo būti užbaigta (?) didinga Betmeno trilogija, nusprendėme, kad privaloma iš naujo pasižiūrėti abi trilogijos dalis, kad smagiau žiūrėtųsi finalas. Tą ir padarėme. Žiūrėjimas antrą sykį tik patvirtino, koks šių laikų kino genijus yra Christopher Nolan, kuris sugeba ne tik pastatyti puikius (t.y. šiuo laikotarpiu puikiausius) veiksmo filmus, bet ir jaučia tai, ko nori žiūrovas ir kokios kino tendencijos tuo metu yra labiausiai vežančios. Kalbu apie tai, kaip šie filmai skiriasi vienas nuo kito, nors tuo pat metu yra labai panašūs. Statymo būdas, naudojamos formos, stilius skiriasi kiekviename filme pagal tuo laiku populiariausias veiksmo filmų stiliaus tendencijas. Batman Begins, aiškiai matyti, atitaikytas pagal senesnių veiksmo filmų stilių, visokie Himalajų kalnai, šiek tiek dvasingumų ir mažiau įspūdingos technikos ar visokiausių skraidančių ekranų. The Dark Knight – fokusavimasis į personažą, kuris pateikiamas kaip didžiausias visų laikų teroristas – ir kuo mažiau dvasingumų, neesminių sproginėjimų ar pasilakstymų nerealiomis mašinomis – veiksmo šiame filme tiek, kiek reikia, o visa koncentracija nukreipta į vieną, nerealų, visų laikų didžiausią blogiuką – Džokerį. Ir, aišku, kitus personažus, kurių asmenybės vystomos visą filmą. Trečiasis filmas vėlgi skiriasi savo pastatymu ir stiliumi, bet apie jį vėliau. O kol kas, jeigu taip nutiko, kad nematėte nei vienos Betmeno dalies, tai nustokite save kankinti. Duokite džiaugsmo savo galvoms. Christopher Nolan yra šių laikų veiksmo filmų genijus, ir kol kas nėra tokio paties kaip jis. Ši trilogija yra vienas puikiausių dalykų, nutikusių holivudinių veiksmo filmų padangėje. Eikite mėgautis, nuo pirmos dalies. Patikinu, patiks. Patiko netgi mano tėvams, kurie liko susižavėję ir mielai pažiūrėtų dar ką nors panašaus.

The Dark Knight Rises (2012) – taigi, atėjo didžiulio epo pabaiga. Ar tikrai pabaiga? :) Žiūrėkite, ir sužinosite. Šiaip rimtai. Aš net nežinau, ar reikia komentuoti šį filmą. Jį tikrai verta pažiūrėti, tik prieš tai privaloma įsigilinti į pirmuosius du. Jei žiūrėtumėte šį filmą vieną, tuomet jis galbūt atrodytų gan vidutinis. Bet kai tai yra istorijos, pradėtos prieš 5 su trupučiu valandas, supranti, kad nieko geriau ir negalėjo atsitikti. Kaip prieš tai pasakojau apie visų trilogijos filmų skirtumus, tai tetrūksta trumpai apibendrinti šį ir pabrėžti, kuo gi Nolanas vejasi šių trejų metų kino tendencijas. O gi masėmis. Visuose paskutiniuose filmuose visur nuolat pateikiamos masės žmonių, masių kovos, pilnos žmonių erdvės ir pan. Ch. Nolan ne tik pateikia didelius kiekius žmonių, bet dar juos ir nufilmuoja gyvai, pasitelkdamas ne efektus, o tikrus, egzistuojančius tūkstančius savanorių. Kitas dalykas tai kitoks, netradicinis blogiukas, kuris daug dalykų leidžia spręsti žmonėms, yra toks kaip ir socialus, ko nepasakytum apie ankstesnių filmų blogiukus. Pirmajame filme – visagalis mušeika, antrajame – psichopatas.

Negaliu nepaminėti tokių įspūdingų Ch. Nolan režisūros dalykų, kaip kad amerikietiško futbolo rungtynių scena. Paprastai tokioms scenoms nusamdomos kelios dešimtys žmonių, kurie suvaidina gerbėjus ir juos po to kompiuteriu tiesiog padaugina. Kartais žmonių išvis nefilmuoja, o viską padaro 3D modeliavimu. Ch. Nolan pavaro kitaip: jis sukviečia 11 tūkstančių savanorių ir nufilmuoja tą sceną su tikrais žmonėmis. How cool is that? Tokių scenų filme yra ir daugiau. Ch. Nolan nesiterlioja su efektais apgaudinėdamas žiūrovus, o padaro viską „boso stiliumi“ – taip, jog kino genijaus vardą jam duoti tikrai negaila. Hans Zimmer, nepabijosiu pasakyti – geriausias šių laikų garso takelių kūrėjas, irgi pristatė siurprizų. Filmo dalis, kurioje minia skanduoja deshi, deshi, basara, basara, yra ne šiaip sau kažkokie garso efektai, o tūkstančių paprastų žmonių įrašyti šūkiai, kuriuos H. Zimmer sujungė į vieną garso takelį. Taip, tokie paprasti žmonės kaip aš galėjo sudalyvauti filmo kūrime – beje, aš kažikodėl pats patingėjau įrašyti šį šūkį, dėl ko dabar nežmoniškai graužiuosi. Bet pats kaltas.

Šiam filmui labai nepasisekė, jog prieš tai Ch. Nolan pasauliui pristatė kitą blogiuką – Džokerį. Dėl Džokerio nublanko šio filmo blogiukas Bane. Visuomet tikiesi, kad viskas bus vis aukštesnio lygio – galbūt vaizdai, efektai, veiksmas ir buvo aukščiau, tačiau pagrindinio blogiuko šiam filmui pritrūko – Bane manęs neįtikino. Jo balsas, sukėlęs begalę diskusijų tarp įvairių kritikų, išties pataiso situaciją, nes sudaro netradicinio psichopato įspūdį. Tačiau pats „komunistinis“ herojus, kovojantis prieš kapitalistinę valdžią ir tokį patį kapitalistinį Betmeną, man neatrodė kaip išskirtinis personažas ar pagyrų vertas vaidmuo. Apskritai trūko šiam filmui personažų gilumo, labai trūko. Vaidyba vietomis atrodė per daug paviršutiniška, o vaidmenys – eiliniai. Neatsimenu nei jaunojo policininko vaidmens, nei moters-katės – labai jau nuobodoki vaidmenys tai buvo. Būta ir kitų kliurkų, kurios pagadindavo filmo nuotaiką, bet tiesiog stengiausi nekreipti į tai dėmesio (nors nesijuokti iš gale filmo įvykstančios mirties sunkvežimyje neįmanoma, tai juokingiausia mirtis kino istorijoje). Su Betmeno filmais yra taip, jog aš negaliu jų kritikuoti, jie man nuostabūs bet kokiu atveju :)

Pasiskraidymai, Betmeno triukai ir vizualiniai dalykai filme buvo puikūs. Turiu paminėti, jog esminėse filmo vietose užgrojus garso takeliui, net pradėdavau mojuoti rankomis iš didžiulio pasitenkinimo, kurį man sukeldavo tobulas Hans Zimmer garso takelis. Ne veltui jo kuriamą muzika kopijuoja visi garsiausi ir ne visai garsūs filmai ir serialai.  Bendras tokios muzikos, brangių efektų ir fantastiškos technikos mišinys – šis puikus trilogijos užbaigimas. Pabaiga – labai gera, lygiai tokia, kokios tikėjausi. Aš tiesiog žinau, jog vėlgi po kokių trejų metų žiūrėsiu šią dalį, o gal net visas tris, iš naujo. Ir vėl žavėsiuosi, nes ši trilogija visiškai pateisina kiekvieną savo minutę. Ir neįdomi man jokia kritika, nes šie filmai tiesiog nuostabūs.

• •

SAVAIČIŲ REŽISIERIUS:
The Royal Tenenbaums (2001)
– širdį glostanti drama/komedija, kuria sukūrė širdis mėgstantis glostyti režisierius Wes Anderson, labai geltonų filmų kūrėjas. Tiesą sakant, jis nepastatė nei vieno prasto filmo. Nei vieno. Jo filmai tik arba geri, arba nuostabūs. Šis – prie pastarųjų. Jo genijų vertina garsiausi kino režisieriai. Jo filmų personažai – keisti, bet žavūs. Veiksmas jo filmuose – nesuprantamas, bet juokingas ir prikaustantis dėmesį. Situacijos – dažnai kvailos, absurdiškos, bet įtraukiančios iki pat paskutinės minutės. Na taip, daug jo filmų turi savotišką laimingą pabaigą, o juk galima teigti, kad filmai su laiminga pabaiga paprastai būna nuobodūs ir eiliniai. Bet tik ne Wes Anderson atvejais. Jo filmai kitokie ir negali būti, nes laiminga pabaiga ir sentimentalūs jausmai jo filmuose privalomi, kaip privaloma geltona spalva. Nežinau, kas labiausiai paperka jo filmuose, nes tai būtų labai sunku išvardinti. Rodos kiekviena smulkmena sukuriama taip, kad nors kai kurios iš jų užkabintų net didžiausią snobą, skeptiškai žiūrintį į tokius filmus. Jei jums nepatinka keisti personažai, patiks kurioziškos situacijos, jei nepatinka tai – patiks puikiai pastatytos prisiminimų scenos. Jei ir tai neužkabins, tada patiks pasakojimo stilius ar aplinkos išvaizda. Kas nors tikrai užkabins, nes kitaip neįmanoma.

O jei ir tai neužkabina, tai žinokite, jog svarbiausias šio filmo stiprumo faktas yra tai, jog šiame filme vaidina Ben Stiller. Ir jo vaidmuo nesugadina vaizdo, neerzina, o netgi prideda labai daug šarmo. Tai yra vienas didžiausių pasiekimų kino istorijoje :))

Na ir aišku – Wes Anderson filmų kadro kompozicijos, filmavimo kampai. Tai jau atskira opera. Apie tai, man atrodo, privalo būti dėstoma kino mokyklose (o gal jau taip ir vyksta?). Visapusiškai rekomenduoju pasižiūrėti šį gražiai atrodantį šedevrą. Pažadu, pakels nuotaiką. Žiūrėkite bet kada, o geriausiai – tuojau pat.

Šis filmas buvo puiki repeticija prieš ėjimą į naująjį Wes Anderson šedevrą Moonrise Kingdom. Iškart sakau, kad tai bus šedevras, nes net neabejoju. Jis kitaip nemoka.

• •

Moonrise Kingdom (2012) – kaip man objektyviai sureaguoti į šį filmą, kai kiekvieną jo akimirką mačiau save vaikystėje? Stovyklos, miškas, pramogos sode. Būdamas dvylikos vienoje stovykloje (beje, ne skautų), pats apturėjau tuoktuves ir buvau „sutuoktas“ su… šešiolikmete labai draugiška mergina :) Justė lyg vardas buvo… Nešiojom žiedus iš vytelių ir rašėm vienas kitam meilius laiškus. Tai kaip aš galiu blaiviai reaguoti į tokį prisiminimus sužadinantį kūrinį, kuris ne tik šiaip kelią nostalgiją, bet dar yra ir puikus kinematografijos darbas?

Kas nieko nėra girdėjęs apie šį filmą, tikriausiai sukioja dabar pirštą prie smilkinio ir galvoja, kas do briedas užėjo buržujui? Buržujui neužėjo nieko, jis tiesiog pasižiūrėjo naująjį Wes Anderson filmą, o jis stato tokius filmus, jog kaskart žiūrint širdis dainuoja, o smegenys šoka džiaugsmo šokį. Netgi žiūrint antrą, trečią kartą, ką su kai kuriais jo filmais jau gan greitai ir darysiu. Šis filmas – viena nuostabiausių šių metų romantinių komedijų. Kas yra matę nors vieną filmą apie vaikų meilę, žino, kokie nepatrauklūs tai gali būti filmai, pateikiantys gan dirbtiną vaizdą – kaip vaikų meilę įsivaizduoja suaugusieji. Tuo tarpu Wes Anderson padaro daug gudriau – jis paima visus tokio filmo minusus ir sudeda į savo filme tvyrančią meilę tarp vaikų. Keistą, nesuprantamą ir kvailai atrodančią. Šis filmas – pasakojimas apie berniuką iš skautų stovyklos ir mergaitę iš labai keistos šeimos – kurie nusprendžia kartu pabėgti ir gyventi savo svajonių vietoje – Mėnesienos karalystėje. Šis kūrinys yra vienas didelis stereotipas apie skautus, ir vienas ne visai didelis stereotipas apie mergaites. Tačiau tai ir yra juokingiausia, nes visi stereotipai pateikiami tobulai, o tai pilnai suprasite tik tuo atveju, jei matėte nors vieną skautų stovyklą ar tiesiog stebėjote tokio amžiaus vaikus skautaujančius miške. Realybėje skautų stovyklavimas nė per plauką nepanašus į parodytą filme, tačiau visada stereotipai turi bent krislelį tiesos.

Apie kinematografija, filmavimo techniką, kompozicijas, kampus net nepasakosiu. Net knygų viršeliai šiame filme yra dailininkų sukurti specialiai šiam filmui. Kas žiūri Wes Anderson filmus, žino, jog tokiais klausimais jis yra kino genijus. Tokiose šio filmo detalėse viskas yra perfect. Ir taškas.

Wes Anderson padarė žiauriai protingą dalyką (jų jis padaro tūkstančius kiekviename savo filme): ką daryti, kai negali išmokyti vaikų vaidinti tikroviškai? Priversk juos vaidinti labai netikroviškai ir tai sustiprink meninėmis priemonėms. Winwin situacija! Bet kokiame filme dauguma vaikų vaidmenų būna prasti, nes vaikams neišeina vaidinti, o režisieriai tiesiog nežino kaip su jais elgtis, kad išgautų geriausią efektą. Wes Anderson tiesiog surinko charizmatiškus vaikus, sustatė juos į krūvą ir leido vaidinti belenkaip. Su jo montažo gudrybėmis gavosi kuo puikiausias dalykas ir vien už vaikų vaidybą galima duoti milijonus apdovanojimų. Vienas malonumas buvo žiūrėti.

Toliau nebetęsiant, kine filmo pamatyti jau tikriausiai nebespėsite. Tačiau visuomet galima drožti pelę ir pumpuotis filmą internetu. Būtinai pažiūrėkite šį filmą, nes juk tai filmas apie nuostabiausią kiekvieno žmogaus prisiminimą – pirmąją meilę! Tik nedarykite nusikaltimo prieš save ir neatsisiųskite prastos kokybės versijos. Palaukite, kol pasirodys Bluray ir tuomet žiūrėkite filmą per kuo didesnį ekraną. Apaksite nuo šiltų ir jaukių spalvų. Kaip sakė Dolan’as (toks labai draugiškas interneto personažas), everything was yellow.

• •

SAVAIČIŲ BAIMĖ:
We Need To Talk About Kevin (2011)
– tėvystė veža! Pažiūrėjus šį filmą, tai pirmi tinkami žodžiai šio filmo apibūdinimui :) Jeigu rimtai, tai šio trilerio tikrai nepatartina žiūrėti besilaukiantiems vaiko. Tai yra toks geras pavyzdys to, kas gali būti blogiausia, kai susilaukiate vaiko. Juk visada yra tikimybė, jog užauginsite monstrą. Ir niekada negali to numatyti. Štai tokios mintys lydėjo žiūrint šį filmą, nors iš tiesų, jis šiek tiek netikroviškas – juk tik ypač retais atvejais gali nutikti taip, kad mylimas, prižiūrimas ir gerai auginamas vaikas gali išaugti nevaldomu ir žiauriu paaugliu. Filmas labai tiksliai parodo, kokią galią turi vaikai prieš tėvus, jei tik jiems suteikiama galimybė ta galia pasinaudoti. Tai žiauru, bet realu ir vaikai dažnokai pajaučia savo ribas ir žaidžia tėvų jausmais.

Nekreipiant dėmesio į tai, jog viso filmo metu tik ir galvoji, kaip nenorėtum tokio vaiko, žiauriosios psichologinio teroro scenos palieka didžiausią įspūdį. Vien ko verta scena, kai paauglys vaikas klausydamas moralo lupa baltą kaip akis vaisių ir jį skaniai trykštantį suvalgo. Tai filmas, kuriame tokių teroro scenų pakankamai daug, kad pasijaustum nemaloniai vien žiūrėdamas į šį augantį personažą. Žiūrėdamas gali lengvai išgyventi motinos skausmą, kuris įvairiausiais būdais ir labai aiškiai parodomas viso filmo metu. Šiame filme pradžia siejasi su pabaiga, visas filmas perpinamas dabarties ir praeities vaizdais, kurie po truputį sudėlioja visą istoriją į vietą. Siužetą galima nuspėti jau praėjus 15-ai minučių, ir nemanau, kad jis turėjo būti slepiamas. Siužeto nuspėjimas tik padeda įsijausti į pasakojimą ir priverčia gaudyti kiekvieną smulkmeną apie nelaimę ir jos priežastis.

Tikrai rekomenduoju šį filmą kaip vieną geresnių psichologinių trilerių. Jis paveikia taip, jog kurį laiką po peržiūros, nelabai norisi turėti vaikų. Neįsivaizduoju, kaip jaučiasi tėvai, turintys ką tik gimusį kūdikį – net neabejoju, jog kažkokios mintys turėtų juos aplankyti. Aišku, sukurta istorija yra tik autoriaus vaizduotė, bet juk ši meno forma tam ir skirta, jog šokiruotų, papasakotų neįmanomą ir priverstų pamąstyti apie įvairiausias likimo formas. Geras filmas. Niūrus ir geras. Įtraukiantis, todėl vertas kiekvienos minutės.

Originalus įrašas tinklaraštyje Buržujaus rašinėliai

Buržujaus rašinėliai

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su „Buržujaus rašinėliai“.

 
traffix.lt