SAVAIČIŲ EPO PABAIGA SU GRAND FINALE:
Harry Potter and the Deathly Hallows: Part 2 (2011) – prieš tris mėnesius, pažiūrėjęs pirmą dalį, rašiau, jog šis paskutinis septintasis HP filmas yra ta riba, po kurios HP filmai tapo nebe vaikams, o suaugusiems. Kaip supratote, filmas padalintas į dvi dalis, ši – antroji ir paskutinioji HP epo dalis, daugiau nebebus tų filmų (kai kurių skeptikų džiaugsmui :) ). Jei rašiau, kad Part 1 buvo niūri ir nevilties pilna dalis, tai Part 2 – daugiau veiksmo. Tiksliau pasakius čia veiksmo belenkiek. Akys nespėjo lakstyt po ekraną, o aplink visi žiūrovai išsižioję nevalgydavo spragėsių. Tikrai. Tiek įspūdingas šis filmas, tiek gerai padarytas, jog kad ir kokia prasta būtų Hario Poterio ir visų jo draugų vaidyba, bet tai pasimiršta žiūrint į tobulą šios pasakos išpildymą. Apie efektus ir fantaziją net nenoriu kalbėti, nes tam duodu tvirtus du šimtus balų – kaip kažkada grožėjausi Žiedų valdovo vaizdiniais, taip ne ką mažiau grožėjausi scenomis šiame filme. Gerai, kad žiūrėjome kine – vien ko verta mokyklos puolimo scena, kai apsauginis skydas nušvinta visomis spalvomis. Žiauriai gražu. Tyliai juokiausi iš tų, kurie šį filmą žiūrėjo 3D – ir taip tamsus filmas nuo 3D akinių turėjo tapti dar labiau tamsus kaip tamsioji žarna :)
Visiems HP skeptikams tegaliu pasakyti, kad į šį filmą nereikia žiūrėti kaip į „tą atsibodusią HP pasaką, apie kurią pristatyta krūva filmų“. Šitie du filmai, ypač antrasis, yra išskirtiniai šių metų Holivudo kūriniai, išsiskiriantys savo įdomumo ir profesionalumo. Jokių vidutiniškų vaizdų, kaip anksčiau. HP gerbėjams šis filmas apskritai turėtų būti neapsakomas džiaugsmas. Vienas iš rimčiausių šių metų filmų, mažai kuris jį galėtų nurungti. Mėgstama istorija, įspūdingas išpildymas, nerealus kūrinys. Šimtas balų iš dešimties. Nebuvo galima tikėtis geresnio finalo. Po tokio finalo net neliūdna, kad epas dar sykį baigėsi (pirmą kartą teko paliūdėt užvertus paskutinį 7 knygos puslapį). Taigi, dar turite progą – lėkite į kino teatrus ir žiūrėkite, rodys iki vasaros pabaigos. Aišku, jei nematėte nei vieno HP filmo – gal ir neverta…
P.S.: J.K. Rowling Poterio gerbėjams ruošia kažikokį siurprizą. Ne, knygos pratęsimo nebus. Tačiau nuo rudens bus kažkoks super-duper interaktyvus žaidimas-soc. tinklas-pasaulis internete: Pottermore . Jame bus galima „kitaip“ pamatyti visą pasaką ir sužinoti įvairiausių nežinomų faktų ir knygose nepanaudotų epizodų. Ir dar kažką veikti bei daryti įtaką kažkokiems veiksniams.
Nors ir kvepia mėginimu papildomai užsidirbti, bet velniop. Bus įdomu, visai laukiu.
• •
SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
Rango (2011) – užjaučiu tuos, kurie žiūrėjo šį filmą pergarsintą lietuvių aktorių. Keli draugai žiūrėjo, sakė „na ir nuobodus filmas“. Originalo kalba šitas animacinis filmas nerealus. Tas, kurį tikrai kažkada žiūrėsiu antrą kartą. Kad patirčiau tą mažą malonumą matydamas neapsakomai gražiai nupieštą kūrinį su puikiais animatorių vaizduotės šedevrais – įvairaus plauko, tipo ir charizmų gyvūnais. Negalima žiūrėti šio filmo ne originalo kalba, nes kitaip neišgirsite kiekvieno personažo – kaip tobulai prie jų išvaizdos priderinti jų balsai ir intonacijos, visi dialektai ir skirtingos kalbėjimo manieros. Aktorių samdytojai šįkart padirbėjo iš peties – balsus parinko tikrai gerus. Animatoriai padirbėjo ne tik iš peties, bet ir pažasties – seniai bemačiau, ir dabar niekaip neprisimenu, taip nerealiai nupieštų personažų. Didžiulė pagarba tiems, kurie juos sugalvojo. Nes kiekvienas iš Rango draugelių – toks charizmatiškas, jog galima būtų apie kiekvieną jų sukurti po filmą.
Antras dalykas dėl ko šis filmas nuostabus yra tai, jog šis filmas – tikrų tikriausias animacinis vesternas (priminsiu, jog senųjų vesternų – nemėgstu). Pastatytas bene pagal visas senų vesternų taisykles. Su pasišaudymais, tuščiomis prerijomis, apšiurusiais miestais ir kitais pribumbasais. Ir pasakysiu pagrindinę mintį, dėl ko esu šiuo filmu taip susižavėjęs: kaip išsireiškė G. (o ir man panaši mintis buvo šovusi), labai labai labai įdomu žiūrėti pieštą vesterną, kuris yra šimtą kartų įdomesnis už visus tikrus vesternus. Taip, tai tik mūsų asmeninės nuomonės, bet jos tvirtos kaip prerijų arklio kanopa. Palyginus su šiuo pieštu vesternu, matyti senieji vesternai buvo neprofesionalios nuobodybės. Visapusiškai geras animacinis filmas. Ne toks, kaip visi. Tuo dėmesį ir patraukia – kad jame yra kažkoks cinkelis, įdirbis, kokybiškas produktas. Labai smagus ir rekomenduotinas filmas. Jei siužetas ir pasirodys per daug „holivudinis“, personažai, jų išvaizda ir savybės tikrai neturėtų apvilti.
• •
SAVAIČIŲ BAJAVYKS:
Limitless (2011) – filmas apie vidutinį nenusisekusį vyruką, kuris išgeria kažikokią tabletę ir tampa žiauriai protingas. Kai kine pamačiau šio filmo reklamą, galvojau, kad bus visai nieko filmas, reikia kuo greičiau pamatyt. Neapsigavau – filmas nė kiek nenuvylė, įdomus, visiškai nenuobodus. Nors reikia paminėti, kad vietomis baisėjausi, kaip prastai vaidina aktoriai (buvo tokių akimirkų). Bet iš tiesų džiaugiausi, kad Holivudas dar gali pastatyti filmą, kurio siužetas netampa aiškus arba nuspėjamas per pirmas 10 minučių. Čia didelis pliusas – intriga, kaip viskas baigsis. Iki paskutinės minutės. Kitas pliusas – labai neblogai supažindinta su pagr. personažu iki išgeriant pirmą tabletę. Tada aiškiai matosi visas pasikeitimas. Dar yra visokių smulkių pliusų, bet nesiplėsiu – apie gerus filmus nėra ką daug šnekėti, juos reikia žiūrėti.
Pirmoje filmo pusėje galvojau – negi tai bus filmas, po kurio visokie narko-skeptikai sakys „hmmm, šitas narkotikas visai neblogas – nors visgi ir narkotikas, bet šiek tiek pateisinamas“. Bet siužetas sukėlė dviprasmiškų minčių. Manau ne man vienam. Labai gerai buvo apibūdinta šio filmo reklamoje – narkotikas, kurio trokšta visas pasaulis. Priskaičiuokite ir mane! Gaila, kad yra šalutinis poveikis… Reziumuojant, vertinu filmą labai neblogai, yra keletas minusiukų, bet siužetas ir veiksmas – jėga. Linksmas ir dar labai įdomus mokslinės fantastikos bajavykas „su mintimi“. Verta.
• •
LIETUVIAI VIS DAR PAVARO:
Knygnešys (2011) – lietuviškas 36 minučių filmas. Puikiai ir profesionaliai nufilmuotas, labai neblogai suvaidintas. Siužetas… na, šiek tiek neišvystytas, bet visai nieko. Smagus toks, gali pretenduoti į komedijos vardą. Iš tiesų pažiūrėjus tokius lietuvių filmus, kuriuos su ne per dideliu biudžetu sukūrė jauni kūrėjai ir visokie mėgėjai, galima drąsiai šaukti, kad lietuviškam kinui dar ne visiška mirtis. Ką jau turim, tai matyt operatorius – na tikrai gražiai filmuoja, visuose lietuviškuose filmuose geriausias darbas būna operatorių :) Aktoriai… Na, mūsiškiams aktoriams skirta teatre vaidinti, bet gal kaip nors prasimuš.
Šis filmas dar svarbus tuo, jog tai yra pirmasis Lietuvoje filmas, oficialiai platinamas per Linkomaniją. Nors toks faktas ir juokingai skamba, tačiau galima spėti, jog kažkokią įtaką „piratų reikaluose“ jis padarys. Bet nieko apie tai prognozuoti nenoriu, nes tai išties tik pirmieji kūdikėlio žingsniai.
Jei nematėte šio trumpo neblogo kūrinio – būtinai pažiūrėkite. Smagu matyti lietuviškus „kaimiečius“, pasijuokti iš žandarų ir šiaip pasižiūrėti į lietuviškus vaizdus. Kai jį pažiūrėjau, džiaugiausi, jog jauni kūrėjai sukūrė gražesnį ir geresnį filmą už daugybę lietuviškų senųjų „grandų“. Su tokiais potencialais dabar telieka laukti normalaus finansavimo. Ir tuomet lietuviško kino pramonė pradės greičiau vystytis. Rekomenduoju. Filmą galite atsisiųsti iš Linkomanijos arba iš filmo svetainės.
• •
Source Code (2011) – patiko Mr. Nobody? Patiko Donnie Darko (beje, ir aktorius tas pats)? Patiks ir šitas. Minimų dviejų filmų nepralenkia, tačiau yra nedaug prastesnis ir pakankamai mistiškas. Filmas apie kareivį, kuris vis atsibunda kito žmogaus kūne ir turi išsiaiškinti, kas vyksta. O vyksta viskas alternatyvioje realybėje, kurioje… toliau nebepasakosiu, kad neatskleisčiau įdomumo. Siužetas iš pradžių atrodo painiai, bet vėliau darosi vis aiškesnis. Filmas įtemptas, įdomus, nenuspėjamas (nors saldoką pabaigą galima nuspėti). Siužetas, galima sakyti, originalus, nors šiek tiek primena Deja Vu. Tačiau Deja Vu jau buvo visiškai iščiustytas holivudinis bajavykas, o šiame dar išlaikyta šiokia tokia mistika. Nors su meilėmis ir seilėmis šiek tiek perspausta :)
Nors paminėjau Mr. Nobody ir Donnie Darko, iš tiesų šis filmas nuo jų skiriasi vienu esminiu dalyku – čia viskas išaiškinama ir nėra palikta jokios erdvės teorijoms ir pamąstymams. Galima galvoti apie gražius siužeto paradoksus, tačiau jie visiškai neesminiai. Anuose dviejuose filmuose paradoksai, alternatyvios realybės ir sunkiai paaiškinami siužeto vingiai labai svarbūs. Kai kurie jų taip ir liko neišaiškinti, ir dėl to pasitaikė žiūrovų, kurie galėjo iki nusibodėjimo užsidiskutuoti, kokia gi ten buvo užslėpta prasmė. Šiame filme viskas išaiškinama ir užsibaigia gan paprastai. Netgi sakyčiau užsibaigia labai lėkštai. Tačiau tas lėkštumas tik labai nežymiai susilpnina filmą. Apibendrinant, filmas man visai patiko, tikrai buvo įdomu ir visiškai nenuobodu. Rekomenduoju. Geras mistinis nedidelio veiksmo filmas. Ačiū Holivudui, kad kartais dar vis sukuria filmų, kuriuos žiūrint nors kurį laiką tenka pasukti galvelę. Taip įdomiau. Tik kitą sykį – daugiau paslapties. Taip įsimins daug ilgesniam laikui.
• •
Definitely Maybe (2008) – norite tobulos, neapsakomai saldžios, neišpasakytai romantiškos ir jausmingai verksmingos meilės istorijos su lašeliu komedijos? Jaaa, pataikėte čia. Žinote, kartais visus rimtus, nerimtus, sproginėjančius ar kokius šlamštiškus filmus reikia praskiesti ir neblogai susuktomis romantinėmis komedijomis-dramomis. Tai ir surizikavom :) Kaip didysis holivudiškų moteriškų (feministės, neužpykite) filmų skeptikas, buvau didžiai nustebintas. Šis filmas gražumu toli gražu nelenkia kokio nors nerealiai nuoširdaus The Notebook, tačiau nenukrenta į sąrašo apačią. Man visai patiko. Istorija apie išsiskyrusį tėvą, kuris savo dukrai papasakoja istoriją apie savo merginas ir jos mamos paiešką. Viskas über gražu, sailėta, romantiška. Ašarą spaudžia „ant kiekvieno kampo“. O pabaiga tokia, kad saldžiau būtų tik pasinardinus į ištirpdytų bonbonkių vonią. Bet visa tai subalansuota taip, jog tokio žanro filmų krūvoje, šis filmas iškyla gan aukštai. Buvau apie jį kažką girdėjęs, bet apsimečiau kurčiu, nes tokius filmus dažnai blokuoju. Dabar reikės nebe taip atsainiai žiūrėti į panašias nuogirdas. Šis filmas labai tinka savaitgalio vakarui. Aišku, jeigu esate forever alone vienišius arba prisiekęs geekas, tai gal nežiūrėkite… Bet porelėms tai bus pats tas. Kaip ten sakydavo per kažkurią reklamą? Subalansuota moterims, bet tinka ir vyrams. Tiksliai pasakyta.
Into Eternity (2010) – pažiūrėjau šį dokumentinį filmą be jokios reakcijos. Asmeniškai man jokių emocijų nesukėlė. Išsamus pasakojimas apie atominių atliekų laidojimą ir kas bus ateityje. Jei domitės atomine energija, šis filmas turėtų būti labai įdomus – tai tikrai informatyvi dokumentika apie saugyklas ir kaip ten kas veikia, kaip jos statomos ar projektuojamos, kaip saugomos. Nufilmuota visai gražiai, čia tikrai ne tokia dokumentika, kur operatoriui rankos nuolat dreba. Ir šiaip, pamačius tokius filmus, kartais ramiau pasidaro, kad radioaktyvios atliekos kai kur visai saugiai laikomos. Nereiškiu jokios nuomonės apie filmą, nes jo tema mane tiesiog nelabai domina.
Rio (2011) – o kiek daug vilčių buvo įdėta! Taip tikėjomės pažiūrėti smagų Ice Age ir Robots režisieriaus Carlos Saldanha darbą. Taip norėjau dar vieno išskirtinio animacinio šedevriuko! Bet… labai nusivyliau. Buvo tik du geri dalykai šiame filme – įgarsinantys aktoriai ir animacija. Visa kita – visiškai nuobodu. Toks įspūdis, kad kūrėjai surinko visus per pastaruosius dešimt metų išleistus animacinius pilnametražius filmus, juos peržiūrėjo ir iš jų dalių suklijavo šitą filmą. Tiek Madagaskaras, tiek Ice Age, truputis Toy Story, dalis to paties Robots, betrūko Monstrų biuro. Visiškai nuobodu. O jau tos kelios dainos filme… Atvirai pasakius, praėjus 20-čiai minučių – užmigau. Niekaip nenulaikiau akių. Teko žiūrėti antrą sykį, ir dėl to nebuvau labai patenkintas. Pilnametražius animacinius filmus paprastai skirstau į tris grupes: nerealūs – kur rekomenduotini visiems; geri – rekomenduotini šeimoms su vaikais ir šiaip animacijos mėgėjams; neypatingi – vaikams patiks, patys nežiūrėkite. Tai šis – trečios grupės apačioje, nes netgi vaikams turėtų būti nuobodus. Nerekomenduoju. Yra geresnių animacinių filmų. Šis nejuokingas, be cinkelio, be nuotaikos ir labai toks dirbtinis. Gaila, nes papūgos personažas žadėjo būti labai įdomus – bet dabar liko labai kukliai išpildytas. Todėl visiškai nuvertinu šį filmą ir liūdnu veidu palydžiu jį į neįdomių filmų kapinyną. P.S.: gal kas žiūrėjo dubliuotą? Yra gi vilties, kad lietuviškas dubliažas pagerina situaciją. Kartais lietuviai gerų juokelių prigalvoja :)
National Geographic: Earth Making of a Planet (2010) – čia iš tų filmų, kuris visas padarytas kompiuteriu su labai labai prastais vaizdais ir efektais :) Apie Žemę ir jos atsiradimą. Kai kurie „faktai“ filme paremti tik hipotezėmis ir spėliojimais. Bet vis tiek įdomu pasižiūrėti tokias NG serijas, prisiminti mokykloje išmoktus dalykus ir pasinaudoti proga išmokti naujų. Man visai patiko, nors šis filmas tikrai nėra pats geriausias NG kūrinys ar apskritai kūrinys apie Žemę, jos atsiradimą ir gyvybės išsivystymą. Bet kas kelis metus po tokį verta pažiūrėti – atgaminamos žinios, todėl nors porą mėnesių gali jaustis protingesnis :) Daugiau neturiu ką pasakyti – ką gi pasakysi apie neilgą filmą, skirtą televizijos eteriui užkišti.
Battle: Los Angeles (2011) – į šį filmą mano reakcijos buvo tokios: pirmos 18 minučių, kai supažindinama su personažais – vėmiau į kibirą smegenų molekulėmis, baisus baisus mėšlas, kuris vėliau filme buvo visiškai nereikšmingas, nes žiūrovas net neprisiminė, kas ten apie kokį personažą buvo sakyta. Tada 20 minučių – wow wow, čia geras – puikus veiksmas, geras filmas, stiprus bajavykas apie ateivius. Strategija, pasišaudymai, kieti ateiviukai ir t.t. Ir tuomet – likusios visos filmo minutės, kurioms bėgant vertinimo rodiklis krito vis žemyn, žemyn, žemyyyyn… Visiškai prasto lygio vaidyba (kaip ir per pirmas 10 minučių, bet tada dar nebuvo atsibodusi), siužeto vingiai keliantys nervus, logikos klaidos – vis dažniau gadinančios vaizdą. Dar nepamirškime to, kad nufilmuota taip, jog atrodo, kad operatorius (arba montažo genijus) serga epilepsija. Paskausta akis nuo to kvailo kameros šokčiojimo. Bet juokingiausia šiame filme man buvo tai, jog filmo pradžioje ateiviai buvo pateikti kaip žiauriai protingi strategai, tobulai pasiruošę mūšiui. Filmo pabaigoje, kai mūsų herojai herojiškai darbavosi, ateiviai pateikiami kaip visiški besmegeniai, nesugebantys apginti strategiškai svarbių pozicijų. Tai taip ir žiūri filmą su WTF išraiška veide ir galvoji „hm, gražūs efektai, bet kokį aš čia šlamštą žiūriu?“ O jau filmo pabaiga… Verkiau, nes į akis ištiško baisaus baisaus baisaus absurdo bomba :(
Efektai tikrai gražūs, kelios siužeto idėjos visai neblogos, bet visa tai paskęsta labai vidutiniškame filme. Labai neišskirtiniame. Jei norite efektų, pasišaudymų, dalinai įdomių pasilakstymų, tuomet žiūrėkite. Bet šiaip šiame filme nerasite to, kas absoliučiai privaloma bet kokio žanro filmui, norinčiam būti geru: įdomaus siužeto ir geros vaidybos. Čia to tiesiog nėra.
• •
Nokas (2010) – norvegams įdomus filmas. Istorija apie garsiausią banko apiplėšimą Norvegijoje. Sėkmingą. Kitiems žiūrovams – nemanau, kad labai įdomu. Bent man buvo nuobodoka. Toks labai vidutinis veiksmo filmas. Lygio maždaug kaip serialas „Kobra 11“, gal tik šiek tiek geriau. Tai nerekomenduoju žiūrėti, nebent greit važiuosite į Norvegiją ir norite savo žiniomis nustebinti pažįstamus norvegus. Ale, jiems dabar tikriausiai rūpi tik jų žudikas-psichopatas. Tai tikriausiai neužilgo ir apie jį filmų sulauksime.
Insidious (2010) – paskaitantiems šituos kinoteatrus aišku, jog nesu didis siaubo filmų gerbėjas. Esu matęs keletą gerų, kurie šiek tiek įsiminė, bet tai buvo seniai. Šis didelio įspūdžio nepaliko. Pradžioje įtampa buvo keliama lyg ir neblogai, bet visos tos šeimos dramos šiek tiek gadino reikalą. Tiesiog pabodo. O vėliau, kai ir tėvelis prisijungė prie vaiko, pasidarė visai neįdomu. Per daug fantastikos pripynė, dalis jos buvo netgi labai juokinga (pavyzdžiui, neaiškus raudonas padaras). Vienu žodžiu, nors iš manęs nekoks siaubiakų žinovas, bet aš nerekomenduočiau ir tikrai antrą kartą nežiūrėsiu. Perspausta ir neįdomu.
Drive Angry (2011) – dar vienas Nicolas Cage fiasko. Aišku, nepamirškime to, kad fiasko jo karjeroje žymiai daugiau, nei pasisekimų. Tačiau net ir jo filmų sąraše reikia paieškoti panašaus šlamštelio. Šis filmas tai ir yra – mažas mažas šlamštelis, kurį mūsų šalies kino teatrai mėgsta, nes į tokius šlamštelius eina „rimti“ vaikinai vedini savo blondinėmis merginomis. Mašinų parodyt veda. Taip ir šiame filme – rimtas vaikinas ir blondinė mergina. Kuri, beje, nors ir pirmą kartą gyvenime mato ginklą, bet sugeba vos pažvelgusi per kelias sekundes sudėti kažkokį antikvarinį senovinį daugiavamzdį šautuvą. Lyg visą gyvenimą būtų surinkinėjusi ginklus. Nesąmonių šiame filme labai daug. Nors paskutinė susišaudymo scena visai išvaizdi ir juokinga, bet visas filmas – primenantis sunkias pagirias. Toks, kurio net nesinori prisiminti.
After.Life (2009) – mintis visai įdomi: avarijoje žūva mergina, bet iš tikrųjų ji išgyvena. Skamba paradoksaliai, bet iš tikrųjų čia tik truputis paslapties. Iš tiesų ją uždaręs išprotėjęs morgo darbuotojas, o jos vaikinas nesugeba jos surasti. Nelabai supratau šio filmo siužeto, tokia šiek tiek komplikuota nesąmonė. Išpildyta – prastai. Viso filmo neįveikiau – visai neužkabino. Tiek vaidyba, tiek siužeto vystymas. Nuobodokai viskas atrodė, labai dirbtinai. Tai ir spjoviau. Labai vidutiniškas filmas, labai vidutiniška vaidyba.
Megan is Missing (2011) – pamokanti istorija – 100 balų. Išpildymas – 2 balai. Istorija paremta tikrais faktais – dvi jaunos merginos, mėgstančios pažintis internetu, dingsta. Ir nebeatsiranda. Viena iš tų baisių ir liūdnų istorijų, kur visokie maniakai žudo vaikus. Tokias istorijas reikia rodyti jauniems žmonėms, kad jie visuomet apgalvotų riziką. Arba bent jau paaiškinti, kaip reikia apsisaugoti nuo tokių nelaimių. Tačiau jei norisi parodyti mokomojo pobūdžio filmą, tokio kaip šis geriau nerodyti. Jis žiauriai prastas. Mėgėjiškas blogąja prasme. Tiesiog yra labai blogai, kai rimtas filmas, turintis sukelti baimę, iš dalies atrodo šiek tiek juokingas dėl neprofesionalumo. Net nelabai suprantu, ar režisierius norėjo tiesiog pastatyti liūdną filmą su keliais „šokiruojančiais“ vaizdais, ar jis čia tiesiog įsivaizdavo darantis šviečiamąją veiklą. Aš pusantros valandos žiūrėti neištvėriau, nežinau kas ištvertų. Nors skaičiau atsiliepimų, kad jaunimui visai patiko. Bet vis tiek nerekomenduoju, čia vienas iš tų filmų, kurie net išpardavimo lentynose neatsiranda. Jais nebent spintas paremia.
SAVAIČIŲ DIDIS NUSIVYLYMAS:
Jackass 3.5 (2011) – viskas. Jackass era baigėsi. Prieš daugiau nei 3 mėnesius apie Jackass 3 filmą rašiau „Daug kas sako, kad tai geriausias iš jų filmų – aš tam neprieštarauju. Atrodo, kad originalumo jie dar turi, o humoro jausmo – iki valiai.“ Dabar taip nebemanau. Šis filmas – 3 filmui nepanaudota medžiaga. Arba kitaip sakant – prifilmavom daug šūdo, tai norim dar uždirbt šiek tiek pinigų. Labai nusivyliau. Šyptelėjau tik keliose vietose, buvo keli neblogi bajeriai. Bet šiaip visas filmas – nuobodybė, neįdomūs interviu, paverkšlenimai, neįdomios situacijos ir šiaip „ne jų stilius“. Jie net filmus susukdavo originalius, su gerais intarpais, įdomiais nusipezėjimais. O čia gavosi visiškas liūdesys. Ne, visgi geriau tegu Jackass nebesugrįžta ir garbingai pasitraukia į pensiją. Nes kol kas dar turi tokią galimybę. Jei išleis 4 filmą ir jis bus bent kiek panašus į šį – bus labai blogai. Arba bent jau tegu neleidžia papildomų, niekam neįdomių filmų iš nepanaudotų scenų. Dar tikiuosi, kad nesugalvos išleisti kokio nors „tribute“ filmo vienam iš saviškių, kuris būdamas girtas durnius didžiuliu greičiu nulėkė nuo kelio ir užsimušė (užmušdamas ir savo keleivį). Kitaip sakant, užtenka vyrai. Eikit į užtarnautą garbės pensiją. Pasaulį prajuokinot, dabar nebeliūdinkit.
Originalus įrašas tinklaraštyje Buržujaus rašinėliai
