O gi malonūs stebuklai šių savaičių kinoteatruose! Jeigu norite ilgo sąrašo, ką galėtumėte žiūrėti likusias vasaros dienas – šis įrašas puikiai tinka. 80% iš šių filmų – rekomenduoju žiūrėti, galima drąsiai. Per kitus kinoteatrus nusimato irgi panašiai :)
SAVAIČIŲ VEIKSMAS, SIUŽETAS, KABLIUKAS ir PUIKUS TĘSINYS:
Elite Squad 2 (Tropa de Elite 2) (2010) – jei dar nematėte, būtinai žiūrėkite pirmą dalį. Pusiau išgalvoti, pusiau rimtais faktais paremti filmai apie Rio de Janeiro sukarintos policijos dalinį, užsiimantį narkotikų valymu iš Rio lūšnynų ir paties miesto. Pirmoje dalyje buvo daug veiksmo, šaudynių ir kenčiančių narkodilerių. Kitaip sakant, pirmame filme visi užsiėmė nusikaltėlių gaudymu ir situacijos Rio gerinimu. Antras filmas – daugiau politikos. Kai nusikalstamumas pagaliau sumažintas ir karinis dalinys nudirbęs daug juodo darbo, atsiranda terpė korupcijai – korumpuotiems policininkams ir juos remiantiems politikams. Ir tuomet viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Antrasis filmas ne ką mažiau įdomus už pirmąjį. Aišku, jie gan stipriai skiriasi savo siužeto intensyvumu, tačiau vis tiek labai įdomu žiūrėti pilną istorijos išpildymą. Verta buvo laukti pabaigos – plojau katučių kaip mažas vaikas, nes žiauriai džiaugiausi ten vykstančiais įvykiais :)
Dar paminėsiu, jog tai sėkmingiausias visų laikų brazilų filmas. Vos jam pasirodžius, jį rodė beveik 700 kino teatrų. Na bet nėra ko stebėtis, nes filmas padarytas visiškai profesionaliai ir įdomiai. Įtraukė nuo pat pirmos minutės. Vienas geresnių paskutiniu metu matytų veiksmo filmų su įdomesne istorija ir potekste. Kartais tokių įdomesnių filmų mesteli ir Holivudas, bet labai dažnai jiems pritrūksta tokios išskirtinės vaidybos, kaip šiame filme. Kartais net atrodo, jog aktoriai iš tiesų dirbo tuose darbuose ir buvo tie kariai. Bent žiūrėdamas pirmą dalį taip galvojau nuolat. Jeigu norite išskirtinio veiksmo filmo – pirmyn žiūrėti. Jei nenorit – vis tiek pirmyn žiūrėti, nes tai tikrai aukštumoje esantys du brazilų filmai. Ir nors režisierius sakė, jog trečios dalies nedarys, bet aš jos vis tiek labai lauksiu.
••
SAVAIČIŲ „VESTERNŲ IRGI BŪNA GERŲ“:
True Grit (2010) – vesternas! Tikrų tikriausias. Prasidėjęs labai nuosekliai ir išsamiai išpildant personažų asmenybes. Bet pasibaigęs labai intensyviai, per greitai ir kažkaip suplaktai. Na bet nieko tokio. Prisimenant mano „meilę“ vesternams, šiame filme aktoriai vaidino„nevesterniškai gerai“. Charizmos, labai stiprios charizmos! O pats filmas kvepia tokia gera autentika, jog negali atsigrožėti. Bet ko tikėtis, kai režisieriai – broliukai Coen’ai, o aktorių komanda – Jeff Bridges, Josh Brolin ir netgi labai nustebinęs Matt Damon. Anksčiau buvo galima juoktis iš Damon’o, kad jis tik saldus berniukas, vaidinantys lengvuose bajavykuose, bet žiūriu, jog jis užtikrintai žengia Brad Pitt pėdomis – kuo toliau, tuo geriau vaidina vieną į kitą nepanašius vaidmenis. Tai kaip ir bebūtų keista, bet Damon’ui šiame filme visiškai neturiu ką prikišti. O Coen’ai – vieni iš retų režisierių Holivude, kurie neregresuoja. Kepa vieną filmą po kito, tvarkingai kas metus. Kartais pastato kokį vidutinišką kūrinį, matyt pinigų uždirbimui, tačiau kitais metais ateina su penkiskart stipresniu kūriniu, nei kada nors iki tol. Keturi paskutiniai metai, keturi filmai, visi absoliučiai skirtingi, bet visi žiauriai geri. Tikiuosi, kad jie nesustos ir dirbs taip dar mažiausiai 5 metus.
Apskritai visi personažai filme gerai išdirbti (kaip ir visada Coen’ų filmuose – prisiminkime paskutinį jų šedevrą A Serious Man). Vaizdai gražūs, siužetas smagus ir nėra čia ką daugiau kalbėti. Tiesą sakant, šis filmas tikriausiai bus iš tų, kuriuos laikui bėgant pamiršiu ir po kelių metų jie išsitrins iš mano rekomendacijų smegenų dalies. Bet tai gali būti dėl to, ką ir sakiau – labai suplaktai užbaigtas filmas, kuriame nebuvo išsiskiriančios pabaigos. O tokios pabaigos labai norėjosi ir buvo tikėtasi. Bet gal tuo šis vesternas ir geras – tikroviškas, paprastas ir nemalantis iš tuščio į kiaurą. Viens du, nušovė, viens du, pakorė. Jokių tep-lep. Visiems gerų filmų mėgėjams tikrai rekomenduoju. Jei būtų daugiau tokių filmų, būčiau daug laimingesnis.
••
SAVAIČIŲ „NORS IR TRUPUTĮ PERSPAUSTA, BET PUIKU“:
Biutiful (2010) – kai pirmą kartą pamačiau Javier Bardem filme No Country for Old Men, jau tada buvau apstulbęs, kokio gerumo aktorius jis yra. Tai buvo pirmasis rimtas susidūrimas su jo vaidyba. Nuo to karto laukiu kiekvieno filmo su juo. Ne išimtis buvo ir šis. Neįmanoma ignoruoti šio filmo, kadangi tai Babel, 21 Grams ir Amores Perros režisieriaus darbas. Ispanakalbės šalys visuomet sugeba pastatyti tokius niūrius filmus, jog ilgam palieka įspūdį. Paprastai apie kokį nors sunkiai besiverčiantį žmogų ar šeimą, kuriam ne tik kad nesiseka, bet dar ir visokios nelaimės pradeda kristi ant galvos. Taip ir šiame filme – na jau tokio šūdino gyvenimo nesinori linkėti niekam. Aišku, galima būtų pasiginčyti, jog personažo gyvenimas buvo dar visai nieko – turėjo už ką pavalgyti, kur gyventi. Bet kai ant jo galvos pradėjo kristi visos nelaimės, to jau buvo perdaug. Išties – perdaug. Žiūrėdamas vieną akimirką net galvojau, jog scenaristai šiek tiek perspaudė – tiek mėšlelio vienam žmogui – šiek tiek neįtikima. Ir tikrai iš siužeto buvo galima išimti tuos dvasių dalykus, nes jie atrodė nenatūraliai, kai tuo pat metu buvo bandoma perteikti sunkią gyvenimo realybę. Tačiau šias scenaristų klaidas ištaisė nepriekaištinga Javier ir kitų aktorių vaidyba. Vienas iš tų filmų, kurie pateikti ir suvaidinti taip gerai, jog visiškai įtraukia, įtikina ir net pagauni save užsimiršus, kad žiūri išgalvotą istoriją. Filmo herojus turi tikrai stiprią psichiką. Nes visą filmą matai tik vieną žinutę – „reikia nepasiduoti“. Ir nors kai kuriomis akimirkomis net žiūrovas turėtų suprasti situacijos beviltiškumą, bet herojus sugeba iš visur išspausti kažką gero. Eh, kad aš taip mokėčiau su savo šimtą kartų mažesnėm problemom…
Kitas dalykas – bendras filmo vaizdas. Kaip tik šiais metais pirmą kartą buvau Barselonoj (filmas joje filmuotas). Mačiau tuos visus imigrantus, gatvėse pardavinėjančius pigų šlamštą ir žaibo greičiu susipakuojančius savo paklodes, kai tik pasirodydavo pareigūnai. Bet niekada nepagalvojau, kas vyksta visos šios prekybos užnugaryje. Šis filmas – labai puiki galimybė pažvelgti į kitokią Barseloną, ar tiesiog kitokį didmiestį. Tikrai rekomenduoju kaip labai gražų, liūdną ir puikiai atliktą filmą.
••
SAVAIČIŲ PERDIRBINYS ARBA „KORĖJA KALA Į KLYNĄ“:
The Good The Bad The Weird (Joheunnom nabbeunnom isanghannom) (2008) – kaip jau pradėjau su tais vesternais prieš kokį mėnesį, taip ir nebepavyksta pabaigti… O juk taip jų nemėgstu, net atsibodo kartoti. Bet! Nemėgstu tų senų, vadinamų „tikrųjų“. Šis P. Korėjos filmas, kaip galima suprasti iš pavadinimo, yra garsiojo vesterno The Good, The Bad and The Ugly tarsi parodija. Parodijos kvapelis gal šiek tiek jaučiamas, bet šį filmą parodija vadinti gan sunku. Čia labiau nuotykių filmas su tam tikromis ano senojo vesterno ištraukomis ir pakartojamais dialogais. Nors siužeto esmė irgi labai panaši – kažkas sužino, kur yra lobis, visi pradeda jo ieškoti ir galų gale prie lobio vyksta įnirtinga kova. Tik dar pridėkite daugybę neblogo rytų šalių humoro – ir štai gauname humoristinį veiksmo filmą, panašų į vesterną. Humoro tikrai nemažai ir jis – labai vykęs. Apskritai filmas nuteikė smagiai ir susižiūrėjo lengvai. Labai puiki ir linksma vaidyba – vien žiūrėjimas į aktorius sukeldavo šypseną. Kažkuo priminė labai nuostabų filmą Kung Fu Hustle – vieną geriausių matytų Azijos komedijų, pasižymėjusią visame pasaulyje. Vienu žodžiu, labai vykęs filmas, kuriame juntamas atsidavimas ir pilnas įdirbis. Be to negaliu nepaminėti nuostabaus operatoriaus darbo – kai kurios scenos nufilmuotos taip originaliai ir gerai, kad net nesupranti, kaip anksčiau niekas nesugalvodavo parinkti tokių rakursų. Už operatoriaus darbą tai tūkstantis balų. Nemažiau. Tad jei norite netradicinio filmo – originalaus, aktyvaus, greito ir pralinksminančio – pirmyn žiūrėti.
Another Year (2010) – žiūrėjau šį filmą ir galvojau, kaip gerai senstant būti tokiais žmonėmis, kaip filmo porelė. Paprasti žmonės, gyvenantys savo ramų gyvenimą, nekeliantys nereikalingų problemų sau ir aplinkiniams, pabendraujantys su savo draugais ir padedantys tai vienam, tai kitam. Ir netgi daržovių darželis man visai tiktų, mielai kapstyčiausi. Tai štai toks šis filmas ir yra. Ramus, paprastas, pilnas visokiausių juokingų ir rimtų dialogų. Siužetas koncentruojamas apie šią laimingą senstančią porą, kuri turi keletą ne visai laimingų draugų, turi giminių, sūnų ir su visais šiais žmonėmis kažkaip sugyvena. Su vienais lengviau, su kitais sunkiau. Filmas toks natūralus, jog vėlgi, akimirkomis pagalvoji, jog filmuojami tikri žmonės. Būna, žmonės paklausia: „O kam reikia statyti tokius filmus? Kokia jų prasmė? Čia juk vien tik šneka ir nieko nevyksta.“ Man, asmeniškai, tokie filmai patinka dėl to, jog padeda šiek tiek nusileisti ant žemės ir pagalvoti apie žemiškus dalykus. Be to, tokiuose siužetuose neretai įžvelgi kažkokių panašumų ir su savo gyvenimu. Pavyzdžiui, šiame filme ta vieniša draugė – pažįstamas asmens tipas. Ir todėl tokie filmai yra gerai, nes gali iš šono pasižiūrėti į tokį elgesį suvaidinančius žmones ir gali pats pasverti, ar nesielgi panašiai ir kaip reiktų elgtis, kad visiems būtų geriau. Pagrindinis šio filmo pliusas, kaip ir minėjau, yra natūralumas. Kartais reikia tokių filmų, kad pasiilsėtum nuo visų fantastinių ar įtemptų veiksmo filmų. Tik yra labai blogai, kai natūralistiniai filmai būna nuobodūs – tuomet ir spjaudaisi žiūrėdamas. O šis, kaip bebūtų keista, nė akimirkos nebuvo nuobodus. Paprastas, lengvas, vietomis juokingas. Nors ir nėra kažkoks didelis šedevras, bet visai patiko, padėjo atsipalaiduoti ir pamąstyti apie savo gyvenimą po 35 metų :)
Brat (1997) – atrodantis kaip senas filmas, bet iš tiesų – ne taip ir seniai pastatytas. Negirdėjote apie jį? Tai mane vaikystėje sužavėjęs rusų filmas apie sunkų rusų gyvenimą ir smulkiuosius niekšelius. Kitaip sakant, išvaizdus pasakojimas apie tikrą, visiems mums žinomą postsovietinę Rusiją. Parodomas visas žmonių skurdas, apleisti miestai, į lūšnynus panašūs gyvenamieji namai ir tas baisus žmonių mentalitetas, kai vieną akimirką visi draugai ir viskas gražu, o kitą akimirką – vien idiotai ir visokie banditėliai. Iš tiesų man įdomiausia būtų stebėti užsieniečius, žiūrinčius tokį filmą. Kokius italus ar amerikiečius. Jiems tai, matyt, atrodytų kaip gerų scenos dekoracijų filmas ir klaustų, kur tokį filmavimo miestelį kūrėjai pasistatė :) O mums tai – savo akimis matyti vaizdai. Aš nors ir gan jaunas, bet gerai prisimenu tokią niūrią aplinką. Pažiūrėjęs filmą negaliu atsidžiaugti, kad progresuojam ir tampam vis civilizuotesne šalima. Jei dar kas nematėte šio filmo, pažiūrėkite. Vienas iš tų rimtųjų rusų kino darbų, kuris tikrai nė kiek nepanašus į šiuolaikines idiotiškas jų komedijas ar pan. Viskas šiame filme labai gerai. Rekomenduoju, jei dar abejojote ar apskritai negirdėjote.
Antra dalis: Brat 2 (2000) – ne tokia gera kaip pirmoji. Šįkart daugiau Amerikos, visokių nesąmonių ten. Aišku, ruselių nuotykiai Amerikoje visai įdomiai atrodo, tačiau 2 valandos tokiam filmui – per daug. O su siužetu – persistengė, prigalvojo visokių mafijozų – bet pinigų normaliam aktoriui ir patalpoms neužteko. Tai ir atrodo kažkaip keistai, kai multimilijonierių gali pričiupt paprastas rusas :) Antros dalies žiūrėti nebūtina. Tai gan silpno siužeto filmas, kur dar reikia pagalvoti, kokia siužeto prasmė ir kas čia įdomaus buvo. Galima žiūrėti tik dėl to, kad tai smagus rusiškas filmas, bet jis tikrai nėra geras. Toks jausmas, kad pirmoji dalis daryta nuoširdžiai, tikroviškai, o antrąją jau mėgino pritempti prie amerikietiškų bajavykų (ar netgi juos kopijavo). Tai žiūrėkite nebent dėl pirmos filmo pusės, kur veiksmas Maskvoje. Ten visai nieko. Yra dar ale trečioji dalis – Syostry. Bet nežinau, ar verta žiūrėti. Nevilioja.
••
Conviction (2010) – kas dar vis netiki Sam Rockwell aktorystės sugebėjimais – aš jūsų nesuprantu :) Šiame filme, pastatytame pagal tikrą istoriją tikrame gyvenime, Sam Rockwell suvaidino dar vieną savo ypatingai profesionalų vaidmenį. Nors pats filmas ir vidutinis, labiau paperkantis tik dėl to, jog pastatytas pagal tikrus įvykius, bet aktorių vaidyba tikrai nenuvilianti. Hilary Swank, aišku, dar reikėtų pasistengti, bet aš nelabai tikiu, kad kada nors jai pavyks. Na ji tokia… paprasta aktorė. Filmo istorija – apie moterį, kuri paaukojo beveik 20 metų savo asmeninio gyvenimo, kad iš kalėjimo ištrauktų savo brolį, neteisingai nuteistą už žmogžudystę. Istorija apie policijos korupciją, apie teismų kvailybes, apie žmonių pasiaukojimą. Tokia gan liūdna istorija, bet prikaustanti ir sudominanti. Žiūrėdamas filmą taip ir įsivaizduoji, kaip viskas vyko tikrame gyvenime. Aišku, visokie šeimos santykiai filme labai pasaldinti ir perspausti. Vaikų geranoriškumas vimdė ir netikiu, kad jie taip kalbėdavo tikrame gyvenime. Bet nepaisant tokių smulkmenų, viskas čia gan neblogai. Pabaiga labai gražiai padaryta, visi laimingi ir ramūs. Aišku, galima ir šiek tiek paspjaudyti į režisieriaus holivudinius pasisaldžiavimus: daug kas įvairiuose forumuose užduoda klausimą, kodėl filmo gale, kai buvo pateikiami įvairūs faktai, nebuvo pateikiamas esminis faktas apie tai, jog po tiek metų išėjęs į laisvę, istorijos herojus po nepilno pusmečio užsimušė. Tikriausiai režisierius norėjo filmą palikti didvyrišką ir užsaldintą, bet tai iš tiesų nėra labai gerai… Na, bet tiek to. Rekomenduoju pažiūrėti kaip įdomią istoriją apie atsidavimą savo principams.
Paprika (Papurika) (2006) – uaaaauu… Kai japonams nušoka protas, gaunasi tokie filmai… Šitas filmas yra viena didelė įspūdinga šiza. Bet tikrai nebloga šiza. Istorija apie aparatą, leidžiantį patekti į žmogaus sapnus. Kai kažkas aparatą pavagia ir užvaldo, prasideda sapnų ir realybės susiliejimas ir visiškas kostmasas. Pusę filmo nelabai supratau, ką žiūriu. Kitą pusę filmo galvojau „na jų ir vaizduotė…“. Iš tiesų labai neblogas kūrinys. Dar vienas iš anime filmų, kurie man patiko (žiūriu, kad jų kuo toliau, tuo daugiau). Tačiau šis labai išsiskiria iš mano anksčiau matytų – nors dalis jų irgi buvo sudaryti iš šiek tiek keistų fantazijų, tačiau šio tikriausiai nepralenks niekas. Ne veltui jis dažnai patenka į visokius „keistų“ filmų dešimtukus. Kitaip sakant, net David Lynch galėtų iš tokių kūrinių mokytis. Šiaip žiūrėti tikrai galima – visai įdomu, be to kaip ir minėjau – prikurta tikrai įspūdingų vaizduotės padarinių. Tačiau tikrai ne kiekvienam patiks, nes ne kiekvienas gali suprasti, apie ką ten viskas. Bet išties šį filmą galima žiūrėti jo net ir nesuprantat – jis štai toks gražus ir įtraukiantis, kad prasmė jam net nelabai būtina. Dar sykį – žaviuosi japonų fantazija. Įspūdinga.
Paul (2011) – nuotaikinga (na tikrai su gera nuotaika) komedija su seniai žinoma aktorių porele Simon Pegg ir Nick Frost. Kažkada jie kartu žudė zombius, po to buvo stori policininkai, o dabar – draugauja su ateiviu. Lengvo pobūdžio ir neįpareigojančio žiūrėjimo filmas. Siužetas paprastas kaip viensdutrys, istorija pasakojama (kaip ir paminėjau) nuotaikingai, pilna lengvų juokelių, šiek tiek dramos ir dar kažkiek nesąmonių. Tiesa, dar laiminga ir išlaižyta pabaiga. Sudėjus visas šias dalis, gauname paprastą holivudinę komediją su šiek tiek britiško humoro kvapelio (nors gal čia britų aktorių vaidyba tokį įspūdį sudaro). Filmas tikrai neblogai padarytas. Nekalbant apie šiuolaikinius grafikos sugebėjimus – jau taip gražiai įkomponuotas tas ateivis, jog nesimato jokių netikslumų. Abu aktoriai puikiai vaidina su „tuščia vieta“, kas paprastai aktoriams būna gan sunku. Nors šis filmas ir neprilygsta šio dueto ankstesniems duetiniams filmams, bet peikti negaliu . Man visai patiko ir neprailgo. Galima žiūrėti, bus iš ko pasijuokti (o ypač iš krikščionės atvertimo scenos :)) ).
Captain America: The First Avenger (2011) – kadangi dabar didžiuliai pinigai uždirbami iš garsių komiksų ekranizacijų – negalėjo neatsirasti ir Kapitono Amerikos. Vien pavadinimas blaivesniam žmogui gali sukelti skrandžio traukulius. Bet neišsigąskite. Visgi Kapitono komiksai tikrai buvo neblogi, viskas ne taip baisiai, kaip skamba pavadinimas. Tai istorija apie genetiškai modifikuotą žmogelį, kuris tampa didvyriu ir pradeda kovoti su blogiukais. Dar reikia paminėti, kad viskas vyksta aplink Antrąjį pasaulinį karą; bet komikso istorijoje, žmonija tuo metu jau gan ženkliai išsivysčiusi, turi visokiausių gerų ginklų, skraidančių didelių laivų, išradimų, o ir pati istorija susieta su ponu Stark’u, kuris dar žinomas iš Iron Man filmų – genialus išradėjas, sukūręs daug visokių įdomių aparačiukų ir daiktų. Taigi, tai dar vienas, kaip aš juos vadinu, herojų filmas iš Iron Man serijos. Bet tame nėra jokio cinizmo. Šitie filmai turi savo specifiką – ir man jie visai patinka. Kapitonas Amerika, tiesa, pasirodė šiek tiek nuvalkiotas. Personažo širdingumas ir jautrumas vimdė intensyviai. Pūpsantys raumenys kėlė krizenimą. Suplaktas veiksmas ir pagreitintos esminės siužeto vietos – labai blogai. Buvo daug tų minusų, gal net daugiau nei pliusų, bet kaip veiksmo filmas – 100% žiūrėtinas. Šaudo gaudo, laksto, sprogsta, skraido: bajavykas kaip reikiant. Kine tikrai atrodė įspūdingai ir prabėgo maloniai.
Iš tiesų visą filmą labai gerai apibūdina mano ir G. kartu prieita išvada: na taip, filmas tikrai „amerikietiškas“ ir perspaustai herojiškas, dėl to šiek tiek juokingas. Bet! Filmą apie tokį herojų ir tokią istoriją Holivudas galėjo pastatyti taip šleikščiai saldžiai, kad nepykintų tik vienišų paauglių mergaičių. Juk žinot, kaip jie sugeba (geras pavyzdys – Spiderman’as). Taigi, iš tiesų telieka pasidžiaugti, kad buvo pasistengta, ir filme tebuvo vienas kitas bučinys, o Kapitonas Amerika, aplink vykstant įtemptam siužetui, svarbiausią savo moterį švelniai bučiavo tik kelias sekundes. Todėl galima Holivudą pagirti bent už tai, kad nepasidavė pezalams ir kažkiek išlaikė lygį. O pasidžiaugus šiuo dalyku, galima tik dar kartą konstatuoti faktą, kad filmas – geras bajavykas, puiki pramoga kine. Būtent, pramoga. Nes kaip kinematografijos kūrinys – nelabai kažką. Na, bet reikia ir tokių.
••
Super (2011) – bene kiekvienam, žiūrinčiam holivudines komedijas, žiūrint šį filmą kilo mintys apie Kick-ass. Šie filmai visiškai panašūs. Aš Kick-ass per daug negyriau, nes jis man pasirodė stiprus tik pradžioje – vėliau pasidarė gan nuobodus. Bet nepaisant nuobodumo, filmas buvo neblogas. Šis filmas – labai panašus į pirmtaką savo pasakojimo būdu. Irgi yra puikių vietų, bet bendrai žiūrint – kūrinys toks vidutiniškas. Nemeluosiu, kad iš nestandartiško ir labai juokingo personažo tikrai pakrizenau – vien dėl jo vizijų ir „Dievo piršto“ verta žiūrėti šį filmą. Tačiau visa kita – smagus, bet neaukštai teiškylantis filmas apie vyriškį, kuris prisižiūrėjo komiksų apie Jėzų gelbėtoją ir pats užsinorėjo tapti herojumi su kostiumu. Ir tapo. Pusę filmo atrodė, jog jo tapimas herojumi bus esminė filmo dalis, bet po to visa tai buvo pamiršta ir viskas nusirutuliojo iki tradicinės kovos dėl mylimosios. Ir viskas. Kad susidarytumėte įspūdį, kaip reagavau į šį filmą, pamėginkite įsivaizduoti: vyksta siužetas, gan nuobodoka. Tuomet staiga – koks nors sekundinis geras momentas, koks nors minimalus vykęs juokas, kokia nors netradicinė, originali scena. Ir taip siužetas vėl prikausto dėmesį. Praeina minutė – vėl nuobodu. Ir taip nuolat. Mėginau save, kiek laiko taip išversiu, sufokusuodamas dėmesį tik kas penkias minutes. Bet ištvėriau iki galo. Tai jei norite mėginti sulaukti tokios pačios reakcijos į filmą – bandykite žiūrėti. Reikia atkreipti dėmesį, nors juokelių filme daug, bet nemažai jų – labai subtilūs (pvz, kai jam pusnuogiam valė žaizdą, kokia garsia poza jis atsigulė). Todėl nepažadu, kad visiems patiks. Jei reiktų rinktis tarp šio filmo ir Kick-ass, per plaukelį rinkčiausi Kick-ass. Bet nenurašau ir šio herojaus – nors ir vidutinio lygio komedija, bet kaip iš Holivudo, dar labai neblogai.
The Other Guys (2010) – dar viena Adam McKay komedija, kurioje pagrindinis centras – Will Ferrell. Būtų liūdnoka, jei nebūtų juokinga. Bet būtų juokinga, jei nebūtų… šiek tiek atsibodę. Neprieštarausiu nei vienam, kuris pasakys, kad Will Ferrell yra išskirtinis komediantas ir kito panašaus nėra. Bet taip pat neprieštarausiu ir tiems, kurie pasakys, kad Will Ferrell jau atsibodo, nes tas pats per tą patį, juokeliai kartojasi, „kvailio poza“ jau pabodo ir pats laikas jam pailsėti nuo tokio tipo filmų. Tai štai tokios dviprasmiškos mintys kankino žiūrint šį filmą. Visiškai atsipalaiduoti ir mėgautis filmu nepavyko – trukdė siužeto vietos, kurios atrodė jau nuobodžiai besikartojančios kokį 10 metų. Buvo labai puikių vietų, kurios smagiai prajuokino. Buvo WTF vietų, pavyzdžiui šuolis nuo stogo, kuris pakreipė požiūrį į filmą šiek tiek kita linkme – absurdo scenos su savotišku humoru (kaip ir dera filmui, kur vaidina Will Ferrell :) ). Netempiant gumos, ši komedija – vidutinė, bet ne eilinė. Netgi labai neeilinė – išsiskiria savo humoro tipu – toli gražu juokinga bus ne visiems ir tai parodo ne ypač geri įvertinimai. Subtilumo (kuriuo bandoma sukelti absurdo pojūtį) kartais tiek, kad lengva pasimesti ir nebesuprasti, kur juokaujama, o kur nevykusiai neišdirbta scena. Bet man visai susižiūrėjo. Galėčiau siūlyti kokią kitą gerą komediją, bet ne tiek daug geresnių ir yra. Absurdo mėgėjams turėtų patikti.
Sucker Punch (2011) – Zack Snyder – režisierius, kurio filmų nuo 2007 metų laukiu kaip tik kelių kitų režisierių. Kodėl? Nes pastatė du meno kūrinius – įspūdingąjį 300 ir bene geriausią filmą pagal komiksus – Watchmen. Kai sužinojau apie šį filmą, prikroviau iš laimės į kelnes. Kai pamačiau pirmąjį filmo anonsą, labai nustebau, nes pirmas įspūdis buvo žiauriai prastas. Bet nekreipiau dėmesio. Pasirodo, kad įspūdis buvo teisingas… Nusivyliau gan stipriai. Nevalingai visą laiką siejau šį filmą su Sin City. Vietomis atrodė tokia baisi kopija… Bet tik vietomis. Filmo siužetas – gal visai ir nieko, nors ir kažkur matyta. Bet ne tame esmė. Aktoriai – prasti kaip nežinau kas. Bet ne tame esmė. Apskritai neradau, kame esmė. Filmas nesiklijavo. Vietomis puikios kovos ir efektai – bet tuo metu pasirodo kažkas ne į temą. Įdomesnis siužeto vingis – bet viską sutrukdo baisi vaidyba ar kokia nelogiška detalė. Man, asmeniškai, labai jautėsi filmo neišdirbtumas. Prie efektų padirbėta, bet tik jie įspūdį ir padaro. Efektai įspūdį padaro visuose Zack Snyder filmuose, bet kituose yra nors kokia prasmė ir gera vaidyba. O čia – ne. Kaip bebūtų keista, muzika man irgi nederėjo, nors skaičiau, kad garso takelis daug ką žavėjo. Bet tikriausiai daug kas man šiame filme nepatiko nepagrįstai, nes iš jo tikėjausi ypatingai daug. Visgi, vienas mėgstamiausių režisierių.
Iš šio filmo visų pirma tikėjausi efektų ir gražių kovų, kokias matėme ankstesniuose Zack filmuose. Net po 4 metų vis prisimenu „300“ įspūdingas kovas. O čia dauguma efektų, kaip bebūtų man pikta, buvo eiliniai ir niekuo neišsiskiriantys iš daugybės filmų. Jei iš tiesų, kartais jaučiausi lyg žiūrėdamas animacinį filmą antrokams. Zack filmuose efektai visada būdavo su tam tikru stiliumi, išlaikydavo kokybę, atrodydavo ypač estetiškai. Nemeluosiu, buvo įspūdingų scenų, pavyzdžiui pasidaužymas traukinyje – sulėtinti kadrai yra Zack Snyder vizitinė kortelė. Kai kuriais epizodais sakiau „eina sau kaip nereaaaaaaliai“, bet tokių epizodų buvo labai mažai. Kelis kartus po keliasdešimt sekundžių. O visa kita… Veiksmo daug, pasišaudymų daug, bet viskas padaryta lyg vaikams… Dar kažkur kažkas pezėjo apie gilią šio filmo mintį, užslėptą prasmę ir t.t. Tokia čia ta ir prasmė – pigus finalinės kalbos triukas, kurios tekstas parašytas išties labai grafomaniškai, ir viskas. Lyg tekstus būtų rašiusios kokios paauglės emo mergaitės :)
Pasikeikus galima ir nurimti. Veiksmo šiame filme daug, tad jei norite šiek tiek keisto filmo, kuriame gražios blondinės mušasi su pripūstais zombiais, veidrodiniais ateiviais arba didžiuliais troliais – pirmyn. Iš tiesų yra į ką pažiūrėti, yra kuo pasigrožėti, gražių muštynių scenų nemažai. Gaila tik, kad filmas atrodo kaip suklijuotas iš daugybės kitų. Bet ką padarysi – ir puikūs režisieriai turi sukurti darbus, kurie bus jų inkarai – vidutiniai produktai, ne tokie tobuli kaip kiti. Patys kalti, kad taip savo kartelę užkėlė :)
P.S.: po poros metų Zack Snyder žada naują filmą – Man of Steel, Supermeno perdirbinį. Haha, scenarijaus autorius ir prodiuseris – Christopher Nolan, haha. Meno ir grafikos skyrius – gražiausių pastarųjų metų filmų kūrėjų kompanija. Tai jau tikrai bus 2013 metų hitas, siekiantis visus žiūrėjimo rekordus. Tikėkimės, kad prie kokybės bus padirbėta atsakingai. Laukiu nesveikai, šįkart tikiuosi, kad Snyder’is neprisigalvos eksperimentų ir viską darys estetiškai tobulai ir gražiai – juk tai labai puikiai moka. Filmo anonsas žadėjo labai gerą fantastinį filmą. Negaliu sulaukti.
••
The Adjustment Bureau (2011) – ilgą laiką prieš pasirodant filmui, pamačiau jo anonsą. Labai užkabino. Nekantravau pažiūrėti. Pradėjus žiūrėti buvo tikrai įdomu – politiko gyvenimas, smulkmenos, viskas suvaidinta ir pastatyta puikiai. Tuomet atėjo kita filmo dalis – mistinė, kuri irgi buvo labai įdomi, nors ir nevalingai ir labai stipriai priminė Dark City. Nedaug trūko, kad būčiau pavadinęs šį filmą Dark City kopija, tačiau siužetas pakrypo į originalesnę pusę ir filmu mėgavausi toliau. Puikus fantastinis trileris su gerais aktoriais, įdomiu siužetu ir įtraukiančiu veiksmu. Viskas sklandžiai. Vienas malonumas žiūrėti tokius filmus. Bet… prasidėjo siužeto stagnacija. Niekas nejudėjo iš vietos. Tuomet pasirodė didžiausia scenaristų, režisieriaus ir visos kūrybinės komandos klaida – geras ir visai originalus fantastinis filmas buvo apvainikuotas tokia meile-seile, jog teliko susiimti už veido ir padaryti populiarųjį facepalm. Paskutinės 25 filmo minutės buvo kvailos ir nuobodžios. Kaip gali nebūti nuobodu herojaus sprendimas dėl meilės paaukoti visą pasaulį? Apšaukite mane antiromantiku, bet šiame siužete tokia paprasta meilė tikrai nebuvo verta tokios rizikos. Kad ir kaip aktoriai stengėsi natūraliai suvaidinti kylančius jausmus ir paskutinių minučių įtampą, bet visa tai atrodė labai prastai ir filmo vertinimo rodiklis didžiuliu greičiu krito žemyn. Pabaiga, išties, graži, perduodanti žinutę, kad svarbiausia nepasiduoti ir siekti savo tikslo. Bet ta pabaiga tik šiek tiek pagerina situaciją, kuri – labai prasta. Tai vienas iš tų filmų, kur tikrai nereikėjo kišti jokios meilės-seilės. Su tokiu siužeto pagrindu buvo galima sukurti labai rimtą fantastinį filmą. Bet kadangi buvo pasekta pigiomis holivudiškomis klišėmis, gavosi visiškai vidutinis filmas. Iš šių metų filmų tikrai neišsiskirs. Galima būtų lyginti su Source Code ir Limitless, bet pastarieji filmai šį sugadintą filmą pralenkia dešimčia žingsnių. Vidutinis, paprastas filmas, nepalikęs jokio įspūdžio, tik nusivylimą.
Blitz (2011) – Jason Statham‘ui reikia muštis, o ne vaidint rimtus ir teisingus policininkus. Vienas gražiausiai besimušančių šių laikų aktorių nusprendžia pavaidinti kažką rimtesnio. Nesigauna. Prastokas filmas, nuobodus siužetas, o garso takelis – labai komiškai skamba, kažkaip nedera. Prastas veiksmo filmas, nuobodu.
Originalus įrašas tinklaraštyje Buržujaus rašinėliai
