Retas šalies rajonas gali didžiuotis, kad savo pėdsaką jame paliko kuris nors tarpukario prezidentas. Aleksandras Stulginskis – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir vadovų, Steigiamojo Seimo pirmininkas, Lietuvos Respublikos prezidentas, dvejus metus tuometiniame Kauno rajono Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės ūkyje dirbo moksliniu bendradarbiu.
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto fojė antrajam Lietuvos Respublikos prezidentui A. Stulginskiui atidengta atminimo lenta. Ši graži iniciatyva tapo „kūnu“ susivienijus Institutui, Kauno rajono savivaldybei bei Lietuvos ūkininkų sąjungos Kauno rajono skyriui.
Anot Kauno rajono savivaldybės tarybos nario, ūkininko Romo Majausko, prisidėti materialiai prie atminimo įamžinimo Ūkininkų sąjungai buvo garbės reikalas – 1927 metais, pasitraukęs iš politinės veiklos, A. Stulginskis įsigijo Jokūbavo dvarą ir jame ūkininkavo.
Instituto direktorius Česlovas Bobinas dėkojo kraštotyrininkui Antanui Vaičiui. Tai jis surinko ir susistemino medžiagą apie prezidentą, pasiūlė Institutui įamžinti atminimą. Atminimo lentos autorius – skulptorius Stasys Žirgulis.
Aleksandras Stulginskis buvo kuklus, tolerantiškas, nepaprastai darbštus žmogus, viską aukojantis Lietuvai. Jis lietuvių tautai buvo laisvės šauklys, valstybės kūrėjas. A. Stulginskis – kilnumo, pasiaukojimo pavyzdys, drauge su savo tauta išgėręs pergalių ir kančių taurę.
„1940 metais, sovietams okupavus Lietuvą, jis turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, tačiau pasiliko su savo tauta. 1941-aisiais prezidentas su žmona buvo išremtas į Sibirą, čia, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių, patyrė sunkią kalinio ir tremtinio dalią“, – sakė Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas.
Iškilmingoje atminimo lentos atidengimo ceremonijoje dalyvavo du iš keturių buvusių A.Stulginskio bendradarbių – Stanislovas Švirinas ir Algirdas Lukoševičius. „Į A.Stulginskį niekas nedrįso kreiptis „drauge“. Sakydavo tamsta, agronome, netgi prezidente.
Jis buvo ne tik puikus agronomas, bet ir gerai mokėjo kelias užsienio kalbas. Profesinę literatūrą versdavo be žodyno ir taip greitai, kad aš vos spėdavau užrašyti. Už vertimus niekuomet neimdavo pinigų. Sakydavo, kad geriau, jei galiu duočiau kriaušių ar kitų vaisių ligotai žmonai“, – prisiminimais dalijosi A. Lukoševičius.
Kauno rajono savivaldybės informacija
