Alfonsas turi gražią žmoną. Taip, jo vardas įpareigoja.
Trindamas traiškanotas akis, jis stebi ją belendančią į aptemptą kostiumėlį, mindančią savo švelnų chalatą. Jo kišenėse ji nešioja rankų kremą, kurį jis velniškai mėgsta. Kartą ragavo – tada nepatiko.
Jos ilgi plaukai atsimušdami kits į kitą skambina tylią muziką, panašią į kinų, ar tai japonų, varpelių sukeliamą garsą. Na, bet kokiu atveju, juos gamina Kinijoje.
Alfonsas dar porą minučių rąžosi šiltoje lovoje ir su mielu noru apsikeistų vietomis su katinu, miegančiu kojūgalyje. Akimirką galvoja, ar kas nors pastebėtų, jog jo darbo vietoje sėdi katinas. Taip, išdavikė konservų dėžutė..
Alfonsas skuta barzdą. Jam nepatinka, kai skutimosi putos atsiduria ausyje arba ant jos. Kartą, nepastebėjęs, išėjo į darbą ir tik nuėjęs į tualetą veidrodyje išvydo savo gėdą. Kiti net ten jos nepastebi. Kiti net neišdrįso durti link ausies ir pranešti apie Alfonso bėdą. Draugai.
Jis valosi batus, nors lauke pila, kaip iš kibiro. Šukuojasi, nors ganėtinai pliktelėjęs. Galvoja apie kitas moteris, nors ant piršto suka vedybinį žiedą. Tai ramina.
Kartais Alfonsas į darbą važiuoja ilgesniu kelio maršrutu. Mąsto apie gyvenimą ir kitus rūpesčius. Jam patinka laikyti pavarų svirtį delne. Patinka jausti vairu tekančią vibraciją. Išlipęs, mėgsta nuo kojų iki galvos apžiūrinėti savo automobilį. Jis jį myli.
Vakare, grįžęs, Alfonsas skaito laikraščius ir laukia šiltos vakarienės. Visai nelaukia nakties, kuri jau seniai jam pabodusi. Dar labiau nelaukia ryto, kuris kartojasi jau daugybę metų, rodos, viską atlieka jame įkalintas robotas. O gal atvirkščiai?
Tada Alfonsas prasimerkia, nubraukia nuo kaktos šaltą prakaitą ir, neišsivalęs pieninių dantų, išskuba į mokyklą.
