Donato Gribausko ir LPAK nuotr.

30 metų jubiliejus rutulio stūmikui Andriui Skujai – ne vien skaičiai pase. Nors savo gimtadienių jis niekada nesureikšmindavo, šis buvo išskirtinis. Į ketvirtą dešimtį lengvaatletis įžengė jau būste, kurį nuo šiol vadina savo namais, o ir sportuodamas pagaliau pajuto tvirtą pagrindą po kojomis. Šį sezoną Andrius neturėjo svarbiausių varžybų – Europos ir pasaulio čempionatų, – bet net dukart gerino asmeninį ir Lietuvos rekordą: „Tikiu, kad tai – dar nėra mano galimybių riba.“

Andriaus Skujos asmeninio archyvo nuotr.

Svajonių būste Šiauliuose jie šeimininkauja dviese. Buvusi rankininkė, o dabar banke dirbanti Ema ir lengvaatletis Andrius į nuosavą trijų kambarių butą įsikėlė liepą, o rugpjūčio 9-ąją A. Skuja jau šventė savo 30-metį.

„Iki tol man dar trūko brandos, asmeniniame gyvenime nebuvau išsikėlęs rimtų tikslų, bet su mergina pagaliau jau turime savo kampą, tad viskas tarsi stojo į vietas. Sulaukiame spaudimo žengti kitą žingsnį ir tuoktis, bet negaliu atskleisti visų paslapčių, nes Emai tai turėtų būti staigmena“, – šypsojosi rutulio stūmikas.

Asmeninių planų paslaptis jis kol kas pasilieka sau, o apie tikslus ir norus rutulio stūmimo sektoriuje kalba drąsiai.

Per šiuos metus A. Skuja žengė milžino žingsniais net dukart gerindamas asmeninį ir savo negalios klasės F46 Lietuvos rekordą. O tai ne tik pridėjo papildomo pasitikėjimo savo jėgomis, bet ir patvirtino, kad Andrius pasirinko teisingą kelią.

Atvertė naują puslapį

Per 2021 metų Tokijo žaidynes Lietuvos rinktinės vėliavnešys A. Skuja itin jaudinosi žingsniuodamas paralimpinio stadiono taku. Nuo jaudulio prakaitavo delnai, o galvoje zvimbė spiečius minčių.

Tos, dėl pandemijos metams nukeltos žaidynės, A. Skujai pernai buvo pirmosios. Nors yra pratęs prie svarbių varžybų ir didelių stadionų, žaidynių debiutantas jaudinosi ir mesdamas ietį, ir – vėliau – stumdamas rutulį.

Ieties metimas Tokijuje buvo tik pramankšta. Daugiausia – Andriaus smegenims. Lengvaatlečio treneris Deimantas Jusys nepasitaręs su auklėtiniu registravo jį šios rungties paralimpinėms varžyboms vien tam, kad A. Skuja prieš pagrindinį startą rutulio stūmimo sektoriuje išmoktų nuslopinti nerimą.

F46 (viršutinių galūnių negalia) klasėje besivaržantis lietuvis atliko tik tris bandymus ir buvo priverstas vėl traukti į drabužinę. Geriausiu – pirmuoju – bandymu A. Skuja ietį nuskraidino 45 m 9 cm, bet tiek neužteko, kad patektų į finalą, tad galutinėje įskaitoje jis užėmė 9-ąją vietą.

Po poros dienų žengdamas į rutulio stūmimo sektorių Lietuvos rinktinės kapitonas vis tiek jautėsi kaip nesavas. Sunkios buvo ir kojos, ir galva. Pirmuoju bandymu rutulį nustūmęs 14 m 76 cm, toliau jo stumti nebeįstengė ir šioje rungtyje buvo septintas. Iki asmeninio rekordo – 15 m 1 cm – pritrūko keliolikos centimetrų.

Nors treneris D. Jusys ramino, Andriui buvo apmaudu ir pikta, kad neparodė visko, ką geba. Tačiau būtent ten – paralimpiniame Tokijuje – A. Skuja atvertė naują savo lengvaatlečio karjeros puslapį. Pažintis su Lietuvos rinktinei talkinusiu sporto medicinos gydytoju Kęstučiu Linkumi įgimtą negalią turinčiam sportininkui tarsi atvėrė akis, kad iki savo galimybių ribos jis dar net nepriartėjo.

Skausmus siekia pamiršti

Andrius gimė turėdamas dešiniojo peties pleksopatiją – periferinę nervų sistemos rezginių ligą. Nors nuo jaunystės daug judėjo – gimtuosiuose Kuršėnuose Šiaulių rajone žaidė krepšinį ir futbolą, laisvalaikiu kilnojo štangas, – A. Skuja nuolat jautė, kad dešinė ranka gerokai silpnesnė už sveiką kairę. Ji – trumpesnė ir turi mažiau jėgos, lengvaatletis jos negali visiškai pakelti į viršų ar į šoną.

Dėl šios negalios A. Skujai išsivystė ir nugaros raumenų disbalansas, o nuolatiniai stuburo ar rankos skausmai buvo tokie įprasti, kad sportininkas jau buvo išmokęs nekreipti į juos dėmesio: „Tiesiog prabundi ryte, jauti, kad skauda ir žinai, jog kitaip nebus.“

Tačiau patyręs specialistas K. Linkus parodė, kad gali būti ir kitaip. Sporto medicinos gydytojas greitai nustatė silpnąsias Andriaus vietas ir ėmė jas stiprinti.

Apsijuosęs specialiu korsetu, po trumpesne dešine ranka ką nors pasidėjęs, kad ištiesintų stuburą, rutulio stūmikas pradėjo intensyviau dirbti su nugaros raumenimis. Šie raumenys – tarsi viso A. Skujos kūno stabilizatoriai, kuriuos sutvirtinęs lengvaatletis ėmė kelti vis didesnį svorį ir atlikti pratimus, kurių anksčiau atlikti neįstengdavo.\

„Kęstutis labai akcentuoja, kad viskas vyktų proporcingai, kad nebūtų disbalanso, kad dirbtų visas kūnas, kad įjungčiau ir dešinę pusę. Iki darbo su K. Linkumi pasitaikydavo, kad nesveiką ranką ir pasaugodavau, ir stengdavausi jos nejudinti, jei suskausdavo. O su Kęstučiu dirbame taip, kad nesusitaikyčiau su tuo, kas man trukdo, o stengčiausi tuos trukdžius pašalinti. Jis įrodė, kad esu stipresnis nei pats maniau.

Po truputį didiname ištvermę ir jėgą. K. Linkus išmokė dirbti su savo kūno svoriu. Pratimai atrodo nesunkūs, bet po užsiėmimų išeinu visas raudonas, nes atiduodu daug jėgų“, – prisipažino A. Skuja.

Nors lengvaatletis gyvena ir treniruojasi Šiauliuose, o K. Linkus dirba Vilniuje, per mėnesį bent kartą – vasarą kiek rečiau – Andrius porai dienų išsirengia į sostinę.

„Dirbdami jaučiame mano progresą, aš ir pats jaučiuosi sustiprėjęs. Kęstutis mato manyje potencialą ir džiaugiasi kiekviena maža pergale. Drauge džiaugiuosi ir aš“, – sakė A. Skuja.

Susikaupia tada, kai reikia

Donato Gribausko ir LPAK nuotr.

O džiaugtis yra kuo. Per metus po paralimpinių žaidynių A.Skuja patobulėjo tiek, kad tas asmeninis rekordas, kurio Tokijuje taip ir nepasiekė – 15 m 1 cm – dabar atrodo tolimas lyg miražas.\

Stumti 6 kg sveriantį savo negalios klasės rutulį daugiau kaip 15 metrų lengvaatlečiui dabar – jokia problema ir tai jis jau dukart įrodė, gerindamas ir asmeninį, ir Lietuvos rekordą.

Nors pandemiją sukėlęs koronavirusas jau slūgsta, jo sujauktas įprastas gyvenimas į vėžes dar nespėjo grįžti. Dėl pandemijos metams atidėtos ne tik Tokijo paralimpinės žaidynės – šiais metais Japonijoje turėjęs vykti pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatas irgi buvo nukeltas. Nevyko net Europos čempionatas.

„Nepamenu tokių metų, kad kuris nors svarbiausių renginių – Europos ar pasaulio čempionatas, paralimpinės žaidynės – iš viso nevyktų, bet pandemija ir viruso grėsmė sumaišė visas kortas“, – pripažino A. Skujos treneris D. Jusys.

Tačiau Andrius vis tiek juodai arė visus metus, kad tik pats toliau tobulėtų. Jis kone apleido antrinę savo rungtį – ieties metimą, nes su treneriu nusprendė susitelkti ties rutulio stūmimu. „Ieties metimas ne itin padeda Andriui tobulėti kaip rutulio stūmikui, tad, jei dar ir dalyvausime ieties metimo varžybose, tai bus tik Europos čempionatai, nes varžytis su pasaulio geriausiais metikais – per sudėtinga“, – aiškino D. Jusys.

Nors pasaulio ir Europos čempionatai šiemet nevyko, į pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos „Grand Prix“ serijos varžybų etapus vis tiek suvažiuoja visi geriausi paraatletai.

Per vieną etapų birželį Paryžiuje A. Skuja rutulį stūmė 15 m 22 cm, užėmė trečiąją vietą, pagerindamas ir asmeninį, ir savo negalios klasės šalies rekordą.

Rugsėjį lengvaatletis peržengė ir šią ribą – „Grand Prix“ etape Marakeše jo rutulys skriejo 15 m 29 cm ir tai lietuviui garantavo ne tik asmeninį bei šalies rekordus, bet ir pirmąją varžybų vietą.

„Andrius – išskirtinis sportininkas, nes kone visuomet asmeninius rekordus sumušdavo per svarbiausias varžybas. Net dalyvaudamas sveikųjų čempionate asmeninio rekordo nėra gerinęs, nes, matyt, nejausdavo motyvacijos, bet tuomet, kai būtinai reikia, Andrius sugeba susikaupti.

Visi žino, kad per tarptautines varžybas A. Skuja padarys tai, ką reikia. Ir – dažniausiai – paskutiniais stūmimais. Penktu, šeštu. Jis sugeba susikaupti ir padaryti, bet po varžybų išeina vos vilkdamas kojas.

Atrodo, kas čia tokio – padarė pramankštą, atliko kelis įvadinius stūmimus, paskui finale – dar šešis. Juk ne maratoną bėgti! Bet po varžybų jaučiasi visiškai išsekęs“, – pasakojo D. Jusys.

Pačiam Andriui atrodo, kad sunkios treniruotės jį taip nualina, kad įspūdingai tolimam stūmimui nebeužtenka jėgų. O prieš varžybas, bent dieną gerai pailsėjęs, į sektorių jis žengia pasirengęs išsprogdinti viduje susikaupusią energiją. Tik stengiasi tai daryti protingai, nes per didelis noras stumti rutulį dar toliau irgi gali pakišti koją.

„Pavyzdžiui, Maroke, kai sumušiau asmeninį rekordą, turėjau dar vieną bandymą. Į jį norėjau sudėti viską, pasidraskyti, kaip sakoma, bet perspaudžiau, rutulys išlėkė žemai ir neskrido, kiek norėčiau. Jaučiu, kad vis dar nepasiekiau savo galimybių lubų“, – patikino lengvaatletis.\

Svajonė – itin ambicinga

Tų lubų gal net nėra – tik beribis dangus. Buvo laikas, kai tas rezultatas, kurį pasiekė šiais metais, A. Skujai irgi atrodė neįsivaizduojamai aukštas.

Kai prieš septynerius metus, 2015-aisiais, 203 cm ūgio, per pusantro šimto kilogramų sveriantis kuršėniškis pradėjo treniruotis pas D. Jusį, pirmuoju bandymu rutulį jis nustūmė vos 10  metrų.

Tačiau tais metais Andrius jau dalyvavo Lietuvos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate ir stumdamas rutulį pralaimėjo tik M. Biliui – būsimajam 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių rutulio stūmimo čempionui.

Tas pirmasis Lietuvos vicečempiono medalis A. Skujai tapo tarsi švyturiu nesustoti ir siekti daugiau.  O po metų, 2016-aisiais, jis jau buvo Europos čempionas, 2018-aisiais kaip rutulio stūmikas iškovojo ir Europos bronzą.

Diena po dienos, metai po metų Andrius rutulio stūmimo sektoriuje jautėsi vis tvirčiau, stūmė vis toliau ir norėjo vis daugiau.

Pasirodymu paralimpiniame Tokijuje jis pats nebuvo patenkintas, bet nesižvalgo per petį atgal ir jau mąsto apie 2024 m. paralimpinį Paryžių.

Asmeninį kelialapį dalyvauti šiose žaidynėse A.Skuja gali gauti kitąmet per pasaulio čempionatą tame pat Paryžiuje arba 2024-aisiais per planetos žaidynes Kobė mieste Japonijoje.

Tiesioginius kelialapius į žaidynes gautų 1-4 vietas pasaulio čempionatuose užėmę rutulio stūmikai. Nesunkiai pasaulio čempionato normatyvą (11 m 50 cm) vykdantis lietuvis, jei niekas nesukliudys, turėtų dalyvauti pirmenybėse ir Paryžiuje, ir Kobėje.

„Dar nestovėjau ant pasaulio čempionato prizininkų pakylos. Norėtųsi ant jos užkopti, tad sunkiai dirbsiu toliau“, – patikino lengvaatletis.

Jei nė viename artėjančių pasaulio čempionatų A. Skuja nebūtų tarp keturių pajėgiausių rutulio stūmikų, į paralimpines žaidynes jis galėtų patekti kaip vienas Lietuvos paralimpinės rinktinės lyderių. Greičiausiai – toks ir bus, nes pats lengvaatletis neslepia, kad jo tikslai – tik patys aukščiausi.

„Didžiausia mano svajonė – paralimpinis medalis“, – prisipažino A. Skuja.

Padeda savo treneriui

Svajonės link jis žengia ne tik pats sunkiai dirbdamas – svajonių padeda siekti ir kitiems. Šiaulių universitete gavęs Kūno kultūros ir sporto edukologijos magistro diplomą, prieš trejus metus lengvaatletis tapo savo trenerio D. Jusio padėjėju.

Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centre jie dirba su kitais negalią turinčiais lengvaatlečiais – vaikais ir suaugusiaisiais.

„Man svarbu populiarinti neįgaliųjų sportą. Yra auklėtinių ir su klausos negalia, ir neregys, bet daugiausia dirbame su žmonėmis, turinčiais judėjimo negalią.  Kas vežimėlyje sėdi, kas serga cerebriniu paralyžiumi, kas neturi rankos ar jos nevaldo.

Vieni – labiau profesionalūs sportininkai, kiti tiesiog nori sustiprėti. Yra tokių, kurie iš pradžių  stadiono ratą vos apeidavo, o dabar įveikia Europos čempionato normatyvus. Tai rodo, kad jokia negalia nėra trukdis sportuoti ir tapti pajėgesniam“, – įsitikinęs A. Skuja.

Šiauliai – tarsi negalią turinčių profesionalių sportininkų kalvė. Ten gimė ir sportavo paralimpinis čempionas M. Bilius, daugybė kitų žinomų Lietuvos paraatletų. O treneris D. Jusys jau kone dešimtmetį vis ieško ir randa naujų talentų.

„Kai dirbi iš širdies, tai tų talentų rasti nesunku“, – šyptelėjo 40-metis specialistas. Pats jis dešimtmetį šokinėjo į tolį, o, tuomečiame Šiaulių universitete, baigęs studijas pradėjo dirbti su negalią turinčiais lengvaatlečiais.

  1. Jusys pats negalios neturi, bet į auklėtinių problemas netruko įsigilinti: „Kiekvienas ateina su skirtinga negalia, skirtingais pažeidimais, tad būna iššūkių pritaikyti treniruotes. Bet galva dar veikia, tad pritaikome, o tie, kurie turi negalią, dažnai turi daugiau motyvacijos ir noro treniruotis nei sveikieji. Nereikia jų gaudyti, įkalbinėti. Jei atėjo į treniruotę, tai ir eis. Nors neateina absoliučiai visi, ne visi ir čempionais tampa.“

Išmoko naudoti galvą, o ne jėgą

Atsakymo, kaip tapti čempionu, niekas nežino. Tačiau įnoringa sėkmė dažniau lydi tuos, kurie turi tikslą.

„Mano tikslas – vis dar žengti pirmyn. Jaučiu, kad dabar – mano aukso amžius, tad pasistengsiu nepaleisti tų galimybių, kurias dar galiu pagriebti“, – patikino ir A. Skuja – dar vienas talentingas D. Jusio auklėtinis.

Treneris irgi neabejoja, kad rutulio stūmikas pajėgus pasiekti tai, ko trokšta. Šį sezoną įgyvendinę planą priartėti prie 15 m 30 cm ribos, A. Skuja ir D. Jusys kartelę jau kelia aukščiau.

„Tikiuosi, kad kitą sezoną Andrius rutulį stums apie 15 m 50 cm, o per Paryžiaus paralimpines žaidynes – gal ir 16 m”, – sakė treneris.

Į rutulio stūmimo sektorių A. Skuja kaskart žengia vis užtikrintesnis ir ramesnis. Nors po sunkių treniruočių ir užsiėmimų su K. Linkumi lengvaatletis jaučiasi fiziškai tvirtesnis, daug svarbiau, anot jo, kad jaučiasi subrendęs dvasiškai.

„Pagaliau išmokau viską daryti teisingiau, techniškiau, nebesiverždamas. Anksčiau rutulį stumdavau per jėgą, lėkdavau, skubėdavau, o tai nėra gerai. Kuo daugiau jėgos, tuo labiau negali būti tiktras, kad rutulys skries toli.

Pradėjau suprasti, kaip viskas veikia, suprasti, kad atlikti stūmimą svarbiau techniškai ir neeikvojant tiek jėgų. Pradėjau naudoti galvą ir saugodamas save, ir siekdamas, kad rezultatas gerėtų“, – teigė rutulio stūmikas.

 

 

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: