asskaitau.lt archyvo nuotr.

Šiandien darbe paklausiau kolegės: ar žinai, kas yra Andrius Užkalnis? Po trumpos nejaukios pauzės, ji atsakė – sportininkas tikriausiai. Ar jis krepšininkas, žaidęs dabar čempionate, nusprendžiau nebeklausti. Maniau, kad Lietuvoje nėra nei vieno žmogaus, kuris nebūtų bent girdėjęs šios pavardės. Klydau.

Tai kas gi tas Užkalnis? Wikipedijoje pirmiausiai pristatomas žurnalistu, kaip viesulas “Irena” praūžęs per lietuviškų knygų rinką, pagaliau palikęs prijaukintą Angliją ir besimatuojantis naują laidos vedėjo kostiumą.
Ačiū, Andriui, kuris sutiko atsakyti į keletą mano klausimų. Dar kartą įsitikinau, kaip man patinka žmonės su jumoro jausmu, saviironija ir kodėl jo knygos Lietuvoje tokios populiarios. Malonaus skaitymo!

1. Kokia buvo Jūsų pirma pažintis su knyga? Koks buvote vaikas, neišlendantis iš mokyklos bibliotekos, ar per prievartą skaitantis mokyklos programos knygas?

Aš skaitydavau kaip nenormalus. Išmokau skaityti labai anksti, kai man buvo ketveri, ir net prisimenu, kokia tai buvo knyga (nors ne pavadinimą) – ten buvo raidės ir šuniukai ir kačiukai, ir paprasti eilėraščiai.

Aš skaičiau viską iš eilės, chaotiškai, po kelias knygas vienu metu, kartais ne nuo pradžių arba ne iki galo, visokiems amžiams visokią literatūrą, žurnalus – nuo „Jaunimo gretų“ iki „Mūsų gamtos“ ir „Švyturio“ ir „Nemuno“, o kai neturėdavau po ranka nieko kito, skaitydavau etiketes ant butelių ir ant maisto įpakavimo.

2. Kas buvo Jūsų “paskutinis lašas”, apsisprendžiant pradėti rašyti pirmą knygą? Sukauptas pilnas potyrių, patirties bagažas? Saviraiškos trūkumas?

Na, saviraiškos tikrai netrūko. Tegul nuskamba ne taip, kaip daugelis tikisi, bet galvojau, kad parašęs užsidirbsiu daug pinigų (tada dar nebuvau paskaičiavęs, kokio dydžio yra Lietuvos rinka).

Tikrai man tuomet tai neatrodė labai reikšminga. Aš gyvenau Anglijoje, kur „rašytojas“ nėra nei pompastiškas titulas, nei kažkas artimo žodžiui „popiežius“ arba „mokytojas“. Darbas ir tiek, veiklos pavadinimas – jei rašo, tai ir rašytojas. Man tuomet komiškai skambėjo (ir ligi šiol skamba) diskusijos Lietuvoje, ar Užkalnis – rašytojas, ar visgi dar nevertas juo vadintis. Lyg čia būtų koks karinis laipsnis arba valdiškas patvirtinimas, kaip „nusipelnęs kultūros veikėjas“.

Aš turiu pripažinti, kad pastebėjęs tą „visuomeninį statuso patvirtinimo“ sureikšminimą, tą susierzinimą, kai kažkas neatsiklausęs užima viešojo kalbėtojo poziciją, aš dažnai tyčia tas juokingas nuostatas pabaksnodavau, provokuodamas. Anądien „Pinigų kartoje“ kažkuris skaitytojas man pasiūlė pasimokyti rašyti. Aš jam atsakiau tokiu tekstu:

„Aš jums patarčiau išmokti skaityti, jei jūs dvidešimt kartų skaitot ir nesuprantat, arba gal akiniai ne tokių dioptrijų. Aš rašau labai gerai, galima sakyti, pavyzdingai ir gal net genialiai, ir mano kalba ir išraiška yra šiuo metu geriausia Lietuvoje ir rytų Europoje, kaip ir temų pasirinkimas ir jų atskleidimas prilygsta aukščiausiems tarptautiniams standartams ir ne veltui yra apdovanotas premijomis daugelyje valstybių. Jums turėtų būti dabar gėda savo lėkštos, menkavertės pastabos, nes jums iki manęs – kaip Juozui Erlickui iki Dalai Lamos, rašymo prasme. Kai kreipiatės į autorių, kurio kūryba prilygsta geriausiems Nobelio premijos laureatų kūriniams (o tai pripažinta tarptautiniu lygiu), reikėtų rodyti daugiau pagarbos, o jūsų komentare to nesijaučia.“

Deja, tas skaitytojas mano humoro nesuprato ir toliau tęsė moralizavimą.

3. Britanijoje atliktas tyrimas parodė, kad žmonės dažnai meluoja, jog skaitė vieną ar kitą knygą (dešimtuke beveik visa klasika). V. V. Landsbergis viename interviu teigė, kad niekada nemeluoja, jei neskaitė knygos, o prisipažįsta, jog ne viską spėja. Ar Jums yra tekę, kada nors sumeluoti, jog skaitėte knygą, kurios iš tikro neskaitėt?

Atrodo, neteko. Aš neturiu problemų pasakydamas, kad kažko neskaičiau ar nemačiau kokio nors filmo. Aš esu daug ką skaitęs, ko neskaitė kiti. Dirbdamas žurnalisto darbą, greitai sužinai, kad kokią temą be paliestum, visada atsiras kas nors, kas už tave išmano dešimt kartų daugiau. Tarp tų išmanančių (kaip ir visur gyvenime) yra vargšų, kurie tuoj pat daro išvadą: „tau apie tai rašyti nereikia“. Bet aš apie viską galiu rašyti, išskyrus žvejybą ir ginekologiją. Apie pastarąsias dvi sritis nieko neišmanau.

4. Vieniems rašytojams reikia įkvėpimo, savo mūzos, kiti gali rašyti tik naktimis, keletą mėnesių užsidarant kambarėlyje nuo aplinkinio pasaulio. Ar turite savo rašymo ritualų? Kada lengviausiai dėliojasi mintys ir rašymas nėra tik “darbas”?

Kai nesiseka rašyti apie ką nors, reikia atidėti tai į šalį ir rašyti apie ką nors kitą. Net ir tos pačios knygos dalį.

Man maloniausia rašyti, kai nėra ypatingo spaudimo (kai nereikia kažkur spėti). Triukšmas, televizorius, tame pačiame kabinete prie kito kompiuterio dirbantys kiti šeimos nariai, virtuvės kvapai, telefono skambučiai man netrukdo, aš kažkaip prie jų pripratęs. Aš negaliu sau leisti prabangos rašyti ne priešokiais – nors galbūt būtų smagu atsidėti ir susikaupti.

Jei ko reikia, tai geros klaviatūros. Labai nemėgstu rašyti nešiojamuoju kompiuteriu, nors kartais tenka.

5. Ne kartą esu girdėjusi iš žmonių, jog turi neigiamą nusistatymą lietuvių autorių atžvilgiu. Nemėgsta ir neskaito knygos, nes ji parašyta lietuvių autoriaus. Kaip manote, kodėl susiformavo toks požiūris į lietuvių literatūrą? O gal Jūsų, A.Čekuolio, K.Sabaliauskaitės knygų populiarumas pralauš šios nuostatos ledus?

Nežinau, gal čia poza. O gal lietuvių literatūra mūsų sąmonėje tebėra tapatinama su kai kuriais reto nykumo autoriais, kuriuos prisimename iš mokyklos programų: Žemaite, Salomėja Nėrim, Jonu Biliūnu. Didesnėse tautose tokio siaubingai prasto, depresuojančio rašymo nebuvo daug, nors ir rusai turi Maksimą Gorkį ir Vladimirą Majakovskį – pirmasis nuobodesnis už traukinių tvarkaraštį, o antrasis išvis buvo agresyvus budulis, tik su neracionaliu potraukiu kūrybai.

Man rodos, Lietuvoje lietuviškos knygos vargu ar kada dominuos ir nurungs verstines savo pardavimų skaičiais.

6. V. Hugo yra pasakęs “neskaitykite gerų knygų – skaitykite geriausias”. Kas lemia jūsų skaitomos knygos pasirinkimą? Ką dažniau skaitote: klasiką, šiuolaikinius romanus ar esate dar vienas kulinarinių knygų mėgėjas?

Kulinarines knygas labai mėgstu. Šiuolaikinius romanus irgi. Klasikos labai daug skaičiau jaunystėje, ir gerai: tada dar nebuvo kritiško požiūrio, galėjau tiesiog gerti jas į save, nežiūrėdamas privalumų ir trūkumų. Dabar daug kas iš jaunystėje ir vaikystėje perskaityto man atrodo komiška: pavyzdžiui, koks nors E.Hemingway yra taip neįtikėtinai pretenzingas ir neurotiškas, kad jo herojams taip ir norisi spirti į užpakalį, paraginti išsiblaivyti ir susirasti darbą. Nors, pavyzdžiui, Balzac‘ą arba Hoffmann‘ą vėl perskaitau su tokiu pačiu malonumu, kaip ir pirmą kartą.

Man patinka publicistika ir kelionių literatūra, bet ten pasitaiko daugiau šlamšto – knygų, kurias numeti vos pradėjęs, nes supranti, kad jos nieko gero neduos, nepaliks jokio pėdsako.

7. Knygos, neiškrentančios iš TOP10, susitikimai su skaitytojais po visą Lietuvą, nauja Užkalnio laida. Ar tikėjotės sulaukti tokio populiarumo Lietuvoje?

Iš pradžių tokio plano nebuvo. Neturėjau sumanymo užkariauti Lietuvos skaitytojų ir žiūrovų, na, jeigu ne širdis, tai bent vaizduotę ir dėmesį. Paskui pradėjo sektis, lyg ir žinau, ko tikisi ir laukia auditorija, nors ji yra sudėtingesnė, nei daug kas bando ją vaizduoti. Daug kas sako: „išreklamuok ir pirks, skaitys ar žiūrės bet ką“. Visai ne taip. Perka ne bet ką ir ne visi – žinoma, daug šlamšto gauna daugiau eterio laiko ir daugiau puslapių dėl reklamos, bet tai toli gražu ne taip paprasta ir taip ciniška, kaip kai kas bando pavaizduoti.

8. Kokie Jūsų literatūriniai planai? Kada pradžiuginsit savo skaitytojus nauja knyga? Girdėjau gandus apie rašomą romaną…

Taip, romanas parašytas ir dabar redaguojamas. Tik dėl persikraustymo į Lietuvą ir daugybės darbų ir rūpesčių sugriuvo korektūros grafikai. Labai tikiuosi, kad jis pasirodys šį rudenį.

O dar skaitytojai labai laukia knygos apie Japoniją, kuri jau pradėta. Aš tikrai ją parašysiu. Tai bus publicistika, šalies ir žmonių paveikslas, tik ne iš gyventojo, bet iš atvykėlio pozicijos.

O dar aš labai noriu parašyti Lietuvos žmonių socialinį portretą, tokį smagiai skaitomą kultūrinės antropologijos darbą, kuris apimtų laikotarpį nuo pokario iki ankstyvosios Nepriklausomybės

Ačiū už pokalbį!

Išleistos knygos:

“Anglija: apie tuos žmonės ir jų šalį”, Baltos lankos, 2009
“Kelionių istorijos”, baltos lankos 2010
“Prijaukintoji Anglija”, Baltos lankos, 2010

Ruošiama:

“Japonija: tiems, kas dar keliaus arba jau svajoja”, Baltos lankos

A. Užkalnio internetinis puslapis
FB Užkalnio Skaitytojų klubas

Originalus įrašas tinklaraštyje Aš skaitau

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: