Kadangi matau, kad vis tos temos apie sovietmetį kažkam naudos duoda, tai šį bei tą papasakosiu apie sovietmečio ekologiją, kad visokie asilagalviai mažiau turėtų pagrindo pezėti apie tai, koks natūralus buvo tais laikais maistas, nebuvo tiek visokios chemijos ir gamta buvo neteršiama.
Tiesiog pabiromis visokiomis, kad supratimo gautumėte. Nes be to supratimo paskui ir prasideda šnekos visokios, panašios į kliedesius apie tai, koks geras maistas buvo tarybiniais laikais ir gamta neteršiama. Kai kurie iš tokių durnių net nesuvokia, kad jie kliedi kaip LSD apsirijusios beždžionės.
Tačiau ekologijų atvejis nėra toks paprastas, kaip eiliniai sovietikų spangesiai. Problema tame, kad ekologijos problemos nėra būdingos tik totalitariniams režimams (skirtingai nuo, pvz., prekių parduotuvėse): savo laiku žmonija pergyveno tarpsnį, kai užterštumas būdavo sunkiai suvokiamas. Paskui, kai jau visi galutinai neapsikentė ir pradėjo piktintis, situacija ėmė keistis, tad Vakarų pasaulis tapo pakankamai švarus. Tik vat kadaise už tai kovoję žalieji nelabai susigaudo ir priešinasi kam papuola iki šiol, bet kai neranda prieš ką kovot, tai ir ima patys fantazuot – kas apie užnuodytą maistą, kas apie chemtreilus, kas apie psichotronus, o kas – apie globalinį atšilimą, nuo kurio cunamiai Vilnių užlies (taip, man net su tokiais puspročiais teko susidurt).
Realybė išties kitokia: Sovietų Sąjungoje valdžia ant tų ekologinių problemų dėjo taip, kad dabar kartais net sunku būtų patikėti, jog iš principo tai įmanoma. Beje, tai buvo vienintelė pasaulio valstybė, kuri savo ekologiniais žygdarbiais sugebėjo ištisą Aralo jūrą išdžiovint, tad galim įvardinti tiesiai: sovietinėje sistemoje ekologinės bėdos buvo tokios galios, kad veikė kaip sandauga iš šiaip sovietinio briedo ir pačių šlykščiausių ekologinių bjaurumų, kokie galėjo būti Vakaruose.
Ir negana to, tos ekologinės bėdos Sovietų Sąjungoje dėl totalinio atsilikimo užėjo vėliau, tad ne veltui matyt ir gavosi, kad buitiniai to meto žalieji tapo vienais iš svarbiausių sovietinio režimo griovėjų. Bėda, kad politinė atmintis pas visuomenę prasta, tad dauguma neatsimena, kas dėjosi tais laikais. O ir nuotraukų kažkaip maža – čia teko iliustruoti tuo, ką šiaip internetuose radau.
Žuvytės su kadmiu ir gyvsidabriu
Iki šiol atsimenu vienos gydytojos pasakojimą apie tai, kaip nustatydavo lėtinius apsinuodijimus sunkiaisiais metalais: juos šiaip diagnozuoti gan sunku, simptomai labai įvairūs, neretai primenantys kitas ligas. Tai ta gydytoja klausdavo pacientų, ar mėgsta žvejoti. Jei mėgsta, tai ar Neryje žuvį gaudo. O jei gaudo, tai ar valgo.
Vilniuje buvo kažkokia neaiški eksperimentinių elektrochemijos dangų gamykla, kuri savo atliekas pildavo tiesiai į upę. O darant tas elektrochemines dangas, susidarydavo atliekos – didžiuliai kiekiai visokių sunkiųjų metalų druskų tirpalų. Žuvys dvėsdavo, bet kai kurios visgi išlikdavo, bet jau kai jas kažkas suvalgydavo, tai gaudavo tokią koncentruotos chemijos (daugiausiai chromo, mangano, nikelio, kadmio, cinko ir pan. druskų, bet ir geresnių – irgi: arsenas, gyvsidabris, švinas, etc.) dozę, kad paskui ilgai kankindavosi. Kartais taip ir šeimos apsinuodydavo, kai koks smegenų pritrūkęs šeimos galva tas žuvis namo partempdavo.
Vienas iš pirmųjų pasiekimų Lietuvoje ir buvo tai, kad žalieji kartu su Sąjūdžio veikėjais sugebėjo išreikalauti, kad ta gamyklos veikla būtų užraukta. Kita vertus, net ir po poros dešimtmečių Neris neaišku, kiek išsivalė, tad žuvų iš jos visvien geriau nevalgyt.
Įprasta sovietinė praktika buvo elementari: jei yra užterštumas, tai nusispjaut, pakanka kad apie tai niekas nešnekėtų. O jei ir šneka, tai galima tuos šnekėtojus pasodint. Gerai žinomas (ir iki šiol galiojantis, tik kad su numeriu pakeistu) BK straipsnis už šmeižtą būtent tam ir buvo skirtas: kad už esą nepagrįstą kritiką galima būtų pasodinti kiekvieną, kas prasižios apie kokius nors valdiškus nusikaltėlius: juk jei teismas neįrodė, tai galima pasodinti ir viskas.
Apie tas katastrofas ir visą ekologinę būklę spauda nerašydavo, televizija nerodydavo, nebent jau įvykis būdavo tokio masto, kad jį iš palydovų amerikonai pamatytų ir pradėtų per kokį “Amerikos Balsą” skelbt. Tad daugelis sovietmečio ekologinių katastrofų taip ir liko užmirštos. TV ir spauda nerašo – reiškia, kad viskas gerai.
Taigi, šiandien ir papasakosiu jums visokių fragmentų apie tą sovietmečio ekologinę situaciją. Kad iliuzijų neliktų.
Globe Asimi ir naftos ežerėliai miškuose
Pradėsiu gal nuo paprasčiausio: ar atsimenate tokią kadaise buvusią Globe Asimi katastrofą? Tanklaivis, bandydamas išplaukti iš Klaipėdos uosto, užplaukė ant kažkokių akmenų, sudužo, išsiliejo didžiuliai kiekiai mazuto. Žinot, ką sugalvojo daryti sovietinė valdžia? Ogi rinkti su mazutu persimaišiusį smėlį ir vežti į miškus – kur papuola, atokiau nuo vietų, kur žmonės pastebėtų. Taip į miškus išgabento mazuto kiekiai buvo tokie dideli, kad apie Kretingą iki šiol dar galima atrasti naftos ežerėlių – niekas gi nei negalvojo apie tai, kad saugyklose tą smėlį laikyti.
Būtent tais laikais miškai tapo šiukšlynais – ir kolūkiams, ir statybininkams, ir šiaip gamykloms, o paskui – ir gyventojams. Verčiama į miškus būdavo viskas, pradedant beveik neyrančiom statybų atliekom ir baigiant pasenusiais (dėl pasikeitusiių fizikinių savybių netinkamais naudoti) pesticidais.
Aišku, kai kurie ir džiaugdavosi tuo: štai apie Zoknius kai kariškiai vis pildavo naftą, tai kai kurie vietiniai sau pečiukus kūrendavo dar eilę metų po Nepriklausomybės – tokie nesveiki kuro kiekiai buvo išpilami, kad pelkėse žmonės kibirais semdavosi į bidonus ir veždavo namo. O ką – juk patogu, kūrenti galima.
Šiais laikais gamtosaugininkai bauduoja net už tai, kad kokia nors bačka su tepalu stovi pas kokius nors remontininkus aprūdijusi. Anais laikais būdavo, kad koks kolchozas išpila cisterną atidirbto tepalo į melioracijos griovį ir visiems nusispjaut. O paskui eina vaikai maudytis į upelį už kokių 5 kilometrų ir grįžta tepaluoti. Niekam neįdomu.
Suprantat, visiems tais laikais buvo tiesiog nusispjaut, kas ten tuose miškuose. Štai pajūrio smėliuką žmonės mato, minios važiuoja vasaromis, tai nori nenori pašalint reikia. Ir ką ten nafta ar pesticidai – kur nors Rusijos glūdumose anie netgi cheminius ginklus ir visokį raketinį kurą į miškus vienu metu versdavo. O paskui pareidavo tos kai kuriuose sluoksniuose žinomos legendos apie mirties laukymes.
Mirties laukymės ir nuodų upės
Jei kas tų legendų negirdėjote, tai labai tipinės istorijos, ėmusios plisti apie kokius 1960 metus – po to, kai kažkokia Mordovijon nuvykusi ekspedicija buvo atrasta išmirusi, priežastys liko neįvardintos, o tarp visokių mokslininkų dėl to kilo šurmulys. Tarp kitko, sovietmečio pabaigoje visokie nesusivokiantys ekstrasensai, panašių istorijų paklausę, kliedėdavo ir apie visokius ufonautus, kurie ten kažkokias juodąsias energetikas spinduliuoja. Žodžiu, istorijos apie mirties laukymes pasakojamos būdavo maždaug taip:
Eina turistai mišku, visur purvynai, uodai, šlykštuma, bet staiga miškas praretėja – ir žiū, laukymė, saulutė šviečia, o ir uodai dingsta, vabzdžių čirpimas ir paukščių čiulbėjimas nutyla, tik saulutė šviečia ir gėlės žydi… Visi puola į laukymę, tik keli turistai atsilieka ir mato, kaip paėję kelioliką žingsnių, jų draugai susmunka ant žemės. Kažkas puola gelbėt – irgi, vos pribėga iki tų draugų ir susmunka. Lieka tik vienas ar pora išsigelbėjusių, kurie stovėjo nuo laukymės toliau.
Žiaurumas tame, kad panašių laukymių realiai būta – nuo to ir legendos. Nemažai tokių buvo Tambovo srityje, kai kuriuose Sibiro regionuose – kur būdavo padaromi poligonai, tiesiog į pelkes suverčiami kokie nors atitarnavę cheminiai ginklai, išpilamas raketinis kuras ir panašiai. Nes visiems būdavo nusispjaut. Gal kiek mažiau pavojingos, bet panašios laukymės ir dabar egzistuoja, tad kai kuriuose Rusijos regionuose ir šiais laikais kartais geriau neiti, kur nereikia, nes dar užtiksite kažką panašaus.
Dzeržinskas – miestas Rusijoje, kur dauguma labiausiai teršusių gamyklų jau užsidarė. Nepaisant to, apie 300 tūkstančių žmonių serga chroniškomis ligomis dėl teršalų, paskleistų dar prieš kelis dešimtmečius. Tame mieste buvo gaminami ir cheminiai ginklai.
Ir džiaukitės, jei tokioje laukymėje suverstas bus koks nors nekaltas chlorpikrinas ar adamsitas, nuo kurių ilgai rėksite iš skausmo, bėgdami nesvarbu kur, kad tik toliau, o paskui visam gyvenimui prarasite uoslę, gausite regėjimo pažeidimus, kosėsite kraujukais ar šiaip pasigausite nepagydomą bronchitą. Tada bent kitiems apie mirties laukymes papasakoti galėsit. Nes jei pasitaikys kažkas prastesnio, tai gyvais išties neliksit.
Kai sovietai suvertė milžiniškus kiekius vokiškų cheminių ginklų į Baltijos jūrą, jiems buvo lygiai taip pat nusispjaut, o dabar vat turim situaciją, kai aišku, kad tie ginklai pradės sklisti, tik vat neaišku, kada. Tiktai vat kai ims sklisti, tai maža jau gali nepasirodyt. Ai, beje, kad nebūtų iliuzijų kažkam – į Baltijos jūrą pasenusius savo pačių cheminius ginklus sovietai įvairiose vietose vertė iki pat 1978 metų. Jiems tai buvo normalus cheminio ginklo naikinimo metodas.
Čia kad visai jau klausimų nekiltų – prie pat Maskvos, Kuzminki rajone iki 1962 buvo cheminio ginklo poligonas, o taip pat ir savartynas cheminio ginklo gamybos atliekoms. Tai sovietiniai valdžiažmogiai 1977 to poligono vietoje įkūrė kultūros ir poilsio parką. O šiais laikais patikrino kažkas – ogi ipritas aptinkamas viršutiniuose dirvos sluoksniuose, ten kur kadaise šimtais tonų jį tiesiog išpildinėjo, nes tokiu būdu vykdė cheminio ginklo utilizaciją. Ir aplinkiniuose rajonuose apsigimimų lygis belenkiek kartų padidėjęs. Bet valdžiažmogiai iš tų pačių sovietinių laikų, jiems nusispjaut.
Volgograde (buvusiame Stalingrade) 1964 metais per potvynį iš cheminių atliekų saugyklos į Volgą pakliuvo Chimprom kombinato atliekos. Tarp jų buvo ir krūva fosforo organinių junginių, pesticidų bei visokių tabūno, zomano ir zarino priemaišų. Rezultatas – net Astrachanėje, kuri už kokių 400 kilometrų (o jei pagal upės tėkmę – dar toliau), apverstais pilvais plaukė padvėsusios žuvys, jomis visas upės paviršius buvo kone ištisiniu sluoksniu padengtas. Paskui panašūs cheminių ginklų išsiliejimo atvejai kartojosi kas kelerius metus (tarp kitko, Volgograde buvo net kelios cheminio ginklo gamyklos), tačiau galinčių padvėsti žuvų upėje jau nebuvo, tad ir žmonės nesigąsdino, o valdžiai buvo nusispjaut, kad didžiausia Europos upė pilna nuodų.
Sverdlovskas-19, vienas iš slapčiausių sovietmečio miestų. Taip taip, šitas šiukšlynas – tai ir šiais laikais kraštutinai saugoma gyvenvietė, iš kurios tūkstančiai žmonių metų metais negalėdavo išeiti. Ten buvo gaminamas biologinis ginklas.
Lygiai taip pat valdžiai buvo nusispjaut, kai 1979 metais Sverdlovske-19 (su numeriu pavadinime būdavo uždari kariniai miestai) buvęs bakteriologinio ginklo fabrikas paleido į orą aerozolį su Sibiro opos sporomis. Vėliau, jau Perestroikos gale išlindusiais duomenimis, apie 60 žmonių nuo to žuvo, o maždaug 2000 kitų (dalis iš paties Sverdlovsko, o dalis – iš šalia gamyklos buvusio karinio miestelio) kaip tyčia netikėtai tuo pat metu mirė nuo niekaip nesusijusių ligų, todėl nesiskaito, nes įrodymų visvien nėra.
Nu ką čia išvis kalbėt, kai vat tokį dalyką atrandi: 1949 metais SSRS ministrų taryba, vadovaujama Josifo Stalino nusprendė pradėti bandomąjį iprito ir liuizito naudojimą kovai su bulvių maru – t.y., laukus jais purkšti. Taip, tais pačiais ipritu ir liuizitu, kurie laikomi vienais iš kraupiausių kada nors egzistavusių cheminių ginklų. Ekologiškos bulvės, suprantate.
Žodžiu, čia aš jums šitus dalykus pasakoju tiesiog tam, kad susiorientuotumėt, iki ko prieinama būdavo: net cheminiai ginklai pilami, kur papuola. Čia kad iliuzijų neturėtumėt, kai toliau skaitysit. Turėkit, beje, omeny, kad tai tik fragmentai – paskiri atvejai, kokių šimtai būdavo, tik dauguma taip ir likdavo nutylėtais ir užmirštais: na, numrė ten kažkas apsinuodijęs, koks skirtumas – užrašysim, kad nuo infarkto ar plaučių uždegimo ir tegul nieks nežino.
Rūgštiniai lietūs
Šiais laikais retas kuris teprisimeną tokį reiškinį, kaip rūgštiniai lietūs. Sovietmečiu apie tai irgi nebuvo kalbama viešai, tačiau žinojo šitus daugelis: pakakdavo pamatyti, kaip nekaltai atrodęs debesėlis nulyja kur nors ir kas paskui pasidaro. Žinote, kaip būna kai vasarą tokie fragmentiniai lietūs pareina – keli hektarai aplyti, o aplink lyg ir sausa? Vat būtent kai taip lyja, o debesis pasitaiko rūgštinis, tai maža nepasirodo.
Per visą sovietmetį būdavo skelbiamos legendos, koks švarus yra mistinis Baikalo ežeras, didžiausias gėlas ežeras pasaulyje. Sovietmečio pabaigoje paaiškėjo, kad viskas kitaip. Vien šitas nuotraukoje matomas kombinatas išmetinėjo tiek teršalų (daugiausiai visokių chloro atliekų), kad pusė Baikalo žuvų nuo to išdvėse.
Kartą stebėjau tokius rūgštinio lietaus efektus nuo pradžios iki galo, gal kokiais 1986: palijo debesėlis vieną dieną palei mišką, tokiu ribotu plotu. Po poros dienų einu pro ten pat – žiū, visa žolė apvytusi, gelsvėt pradėjusi. Dar po kelių dienų – jau visai nugeltonavusi ir jau ruduojanti, medeliai irgi ėmę vysti. Dar po kokios savaitės – žolė jau pajuodusi. Medžiai nugeltę, jaunos pušaitės spyglius meta. Po poros savaičių – vaizdas jau toks, lyg viskas būtų tiesiog išdegę, kaip gaisras būtų praėjęs – žolė tiesiog suanglėjusi. Liūdna žiūrėti.
Susidaro tie rūgštiniai lietūs iš kai kurių gamyklų ir didesnių anglimi kūrenamų katilinių teršalų – jei daug sieros ir azoto oksidų į orą išmetama. Kad tie teršalai sklaidytųsi ir nenuodytų visko aplink gamyklas, būdavo statomi didžiuliai kaminai. Tačiau sklaida labai priklausydavo nuo oro: jei vėjuota, o dūmai kyla aukštai – gal ir išsisklaido, šiaip viską tolygiai užteršia. Bet kartais, kai oras nevėjuotas, o atmosferos sąlygos tinkamos, dūmai imdavo kauptis į gan koncentruotus debesis, prisigerdavo drėgmės ir gaudavosi tokie cheminiai debesėliai.
Paskui jau neduokdie, jei koks panašus rūgštinis debesis ant laukų užeis – viską nuėsti gali. Žmogui tie rūgštiniai lietūs buvo visgi sąlyginai nepavojingi: sukeldavo visokius trumpalaikius bėrimus, dermatitus ir panašiai. Augalams būdavo prasčiau – žūdavo. Visa laimė, kaminai dažniausiai tuos dūmus išsklaidydavo pakankamai gerai, tad nebuvo šitai pernelyg jau dažnas reikalas.
Užtat anais laikais pasitaikydavo toks keistas fenomenas, kai po lietaus kai kurie įtaresni ar geriau susigaudantys daržininkai daržus laistydavo. Tiesiog tam, kad jei koks rūgštus lietus praėjo, tai palaisčius, galima jį nuplaut. Panašiai kažkiek pagelbėdavo ir daržų barstymas kalkėmis.
Paskutinį kartą kažką panašaus į rūgštinio lietaus išdegintas augalijos dėmes mačiau prieš kokius gal 20 metų. Ir visai to vaizdo nepasiilgstu, nes tikrai nėra nieko gražaus tuose nugeltusiuose ir pajuodusiuose augmenijos plotuose.
Čia iš kažkokio seno National Geographics. Sovietmečio pabaiga, Kunda – miestelis Estijoje. Panašiai ir Lietuvoje kai kur būdavo.
Atmosferos užterštumas
ei jums kas nors pasakytų, kad Vilniaus gatvėse kas nors gali prisikvėpuoti teršalų taip, kad į ligoninę pakliūtų, tai pagalvotumėte, kad žmogus durnas. Bet taip tik dabar atrodo, o vat sovietmečiu tai šitai taip durnai neatrodė, nors tais laikais gatvėse transporto buvo tiek mažai, jog dabartiniu žvilgsniu pažiūrėjus, gatvės atrodytų beveik tuščiomis.
Dar apie kokius 1970-1980 itin šlykščia Vilniaus vieta buvo tapęs Raudonosios armijos prospektas, dar vadintas Krasnūcha (dabar – Savanorių prospektas). Smogas ten tiesiog kybodavo ore. Nešdavo dūmus į ten iš visokių kaminų, kur pas gamyklas Paneriuose (ir tą Vilniaus elektrinę), tarpais ir degančios plastmasės iš kokios nors Plastos gamyklos užrūkdavo, o gal ir dar kažkas. Ir ten pat buvo didžiausias Vilniuje mašinų srautas – sunkvežimiai važinėdavo, nuodydami viską tetraetilšvino garais ir rūkstančiais tepalais.
Prastą vasaros dieną, kai sausa, saulėta, bet nevėjuota, o atmosferos slėgis didelis, tad dūmai pažeme sklaidosi, smogo būdavo tiek, kad imdavo atrodyti nelyg rūkas. Ir tas rūkas po truputį nuodijo. Žmonės kosėdavo, sirgdavo, o jei kuriam tekdavo nelaimė tokią dieną pradirbti lauke, būdavo, kad pakliūdavo pas daktarus. Oficialiai – dėl kokio nors standartinio susirgimo, tipo “ostroje-respiratornoje zabolevanije”. Suprask – gripu apsirgo. O kad paskui dar kokia nors astma sirgs – niekam neįdomu. Pagrindiniai toksiniai komponentai tame smoge buvo azoto ir sieros oksidai. Aišku, krūvos kito brudo, kaip kad švino junginiai, angliavandeniliai ir kitas mėšlas – irgi buvo. Bet tie jau mažiau kenksmingi.
Gražu žiūrėt, kaip viskas gražu – net ir sovietinė žvaigždė kabo. Tai Novokuzneckas, metalurgijos kombinatas. O kaip Vilniaus elektrinė rūkdavo, jau užmiršote?
Beje, yra kai kurių buitiškų požymių, pagal kuriuos neretai galima grubiai įvertinti atmosferos užterštumą. Paprasčiausi – tai kerpės ir žvirbliai. Kerpės nemėgsta užterštų vietovių, jos neatsparios, tad ten, kur kerpių yra – užterštumas yra saikingas. Vilniuje kerpių buvo beveik neįmanoma rasti, tačiau po kokių 1990 jos ėmė rodytis, po truputį vis daugiau (dabar jos visai įprastos ant kokių mažiau vaikščiojamų šaligatvių ir pan..
Taip buvo visur, kur tik kažkokios gamyklos ar didesnis mašinų srautas. Naujoji Akmenė duso nuo dulkių, Kaišiadorys duso nuo kažkokio klijų fabriko, Kėdainiai – nuo chemijos kombinato ir taip toliau.
Žvirbliai buvo išnykę ne tik iš Lietuvos didžiųjų miestų. Jie netgi kaimuose buvo pradėję nykti. Pasikeitė padėtis tik po to, kai buvo uždarytos kai kurios taršiausios gamyklos – po 1990. Kokiais 1992 labai keistai atrodydavo, kai pamatydavai kur nors vieną-kitą žvirbliuką Vilniuje, nes atrodė, kad jie tiesiog visiškai neįprasti. Tai būdavo maždaug taip pat keista, lyg mieste pamatytum ožkas: gal ir gali jos čia būti, bet tiesiog kažkaip keista.
Ai, o spėkit, kodėl seni sovietmečio namai visi tokie pajuodę, lyg būtų dūmais aprūkę? Aha, būtent dėl to paties.
Masiniai nuplikėliai
Šita istorija – viena iš tų nelietuviškų, bet duodančių gerą vaizdą, apie tai, kaip buvo valdomos tos užterštumo problemos Sovietų Sąjungoje. 1988 metais Černovcų mieste (Vakarų Ukrainoje, maždaug ketvirtis milijono gyventojų) prasidėjo masinis žmonių plikimas. Ypač vaikų. Ir kažkodėl daugiausiai viename miesto rajone gyvenusių ar besimokinusių, o pirmi epidemijos atvejai prasidėjo apie Rugsėjo 1 – vos vaikai grįžo iš atostogų mokytis.
Simptomai būdavo tipiški: kosulys, sloga, bėrimai, o paskui – pradeda slinkti plaukai. Pirmomis dienomis – po truputį, o paskui ir kuokštais. Itin staigiai nuplikdavo maži (2-5 metų) vaikai: būdavo, kad vakare nueina miegoti su plaukais, o ryte atsikelia pliki. Beje, nors Rugsėjį-Spalį tenykščiuose kraštuose tuo metu peršalimų nedaugėjo, Černovcuose per du mėnesius buvo registruota virš 17000 “ostroje respiratornoje zabolevanije” atvejų vaikams.
Panašiai, tiktai kiek lėčiau ėmė plikti ir suaugę. Ir vyrai ir moterys. Ištisas miestas tiesiog pradėjo plikti. Prasidėjo panika, tėvai ėmė siųsti vaikus iš miesto ir bandyt išvažiuoti patys, net nepaisydami to, kad mokslo metai prasidėjo, o biuletenių poliklinikose niekas neduoda. Valdžia ėmė statyti užkardas, kad nebūtų bėgimo. Visgi, kadangi jau buvo įsisukusi Perestrojka, triukšmas prasiveržė į žiniasklaidą.
Oficialiai pradžioje buvo skelbiama, kad užfiksuota keliolika nuplikimo atvejų, o tai matyt dėl grybelinio susirgimo ar net nevalyvumo. Paskui jau kalbėt imta apie kelias dešimtis atvejų, dar paskui – daugiau nei šimtą (skelbta maždaug apie 130-180), o dar po kelių mėnesių imta kalbėti jau apie 1800 registruotų atvejų. Liga buvo įvardinta kaip “vaikiška alopetija” (“detskaja alopetija”). Oficiali versija nusistojo ant apsinuodijimo taliu, pasklidusiu iš kažkokių gamyklų.
Talis, tarp kitko, propagandinėje pseudotoksikologijoje būdavo minimas labai dažnai: savybės jo neaiškios, pakankamai retas, aprašomi intoksikacijų požymiai labai varijuoja. Ir negana to, tas talis praktiškai niekur nenaudojamas, nes nafig niekam nereikalingas, tad ant talio nurašydavo apsinuodijumus kuo papuola. Faktiškai jau pagal patį talio paminėjimą kai kurie identifikuodavo, kad knisamas protas: plaukų slinkimą išties sukelia dauguma citotoksikų (verta prisiminti tuos būdingus priešvėžinių vaistų efektus).
Po kiek laiko užteršimas Černovcuose išsisklaidė, plaukai žmonėms ėmė ataugdinėti, tačiau ten gyvenę žmonės įsiminė tą vieną rudenį, kai gatvėse plikių kartais būdavo daugiau, nei plaukų turinčių. Net ir moterys būdavo plikos. Kiek tokių nuplikėlių buvo – neaišku iki šiol. Kiek vėliau buvo pasirodžiusi informacija, kad įvairesnių lengvesnio pobūdžio intoksikacijų (įvairaus lygio bėrimus, plaukų slinkimą, odos ir raumenų skausmus, pykinimą ir vėmimą, viduriavimą, “peršaliminius” susirgimus) gavo maždaug nuo 20 iki 150 tūkstančių žmonių.
Oficiali versija, skelbusi, kad iš kažkur ten atsirado kažkoks talis, vargu, ar labai patikima: vėliau kai kurie tyrimai rodė, kad aplinkoje talio padaugėjimo nėra. Labiau įtikinama ir ilgainiui išplitusi versija – kad kažkuriame miesto pakraštyje kariškiai galėję išversti bakus su raketiniu kuru, galimai su asimetriniu dimetilhidrazinu (vadinamasis heptilas) ar aminais (saminas). Buvo netgi įtarimų (tiesa, nelabai įtikinamų) apie tai, kad galėjo nedideliais kiekiais būti pasklidę boranai (juoba ligonių šlapimo tyrimuose boro junginių padidėjimas buvo daugeriopas). Kita vertus, ir raketinės versijos patikimumas neaiškus.
Taip ar anaip, plaukai žmonėms po kelių mėnesių ataugo, kalbos aptilo, o nei koks nors talio šaltinis, nei kokie nors kitos apsinuodijimų priežastys vienareikšmiškai taip ir nebuvo identifikuotos.
Jonavos “Azotas” ir amoniakas
Didžiausia 1989 metų katastrofa Lietuvoje – tai amoniako saugyklų sprogimas ir nitrofoskos gaisras Jonavos “Azote” (dabartinė “Achema”). Kovo 11 dieną sprogo izoterminė suskystinto amoniako saugykla (grynas amoniakas yra suskystintos dujos, verdančios -33C laipsnių temperatūroje). Išsiliejo apie 7500 tonų amoniako. Kiek vėliau užsidegė ir nitrofoskos saugykla. Suskystintas amoniakas ištekėjo per visą gamyklos teritoriją, ėmė staigiai garuot ir jo debesis nuslinko ant aplinkinių kaimų bei miestelių. Prie to dar prisidėjo visa ta nitrofoska, kurios dūmai su krūvomis azoto oksidų toksiškumu tą patį amoniaką lenkė.
Oficialiais duomenimis buvo 7 žuvę, apie 60 (skirtingais duomenimis, maždaug nuo 50 iki 70) sužeistų. Sveikatos sutrikimai dėl apsinuodijimų fiksuojami praktiškai nebuvo (dėl to paskui krūvą metų šimtai avariją likvidavusių darbininkų negavo pašalpų dėl profesinių sužeidimų), neoficialiai buvo kalbama, kad plaučių, bronchų, nosiaryklės ir pan. pažeidimus gavo apie kelis tūkstančius žmonių. Evakuotų (o greičiau – sąmoningai save pačius evakuavusių) žmonių skaičius siekė apie 40 tūkstančių – pagrindinai tai buvo Jonavos, Kėdainių, Ukmergės, Širvintų ir kitų aplink buvusių gyvenviečių gyventojai.
Jonavos “Azoto” katastrofa. Kareiviai turėjo dujokaukes, o kitiems jų nereikia.
Amoniakas ir nitrofoskos dūmai kai kurias teritorijas tiesiog deginte išdegino – ta linkme, kur nuo gamyklos pūtė vėjas, paskui liko tiesiog pliki negyvos žemės plotai. Keliuose kaimuose, kaip kad Vepriai ar Upininkai, žmonės duste duso. Užteršimo zona, pavėjui nuo Jonavos link Kėdainių buvo maždaug 50 kilometrų ilgio ir apie 7-15 kilometrų pločio. Išsiliejusio amoniako kiekiai buvo tokie dideli, kad avarijoje dirbę darbininkai gaudavo nušalimus: skystas amoniakas garuodamas atšaldo iki dešimčių laipsnių minusinės temperatūros, o jo kiekiai buvo tokie, kad dalis teritorijos kuriam laikui virto skysto amoniako ežeru.
Bet tai šiaip jau niekai, jei palygini su tokia Dzeržinsko gamykla “Kaprolaktam”, kur kas kelis metus sprogdavo vis kokia nors cisterna su chloru. Tai kiekvieną kartą žuvusių būdavo dešimtys, apnuodytų – šimtai ir tūkstančiai, bet niekas nepasikeisdavo: praėjus keleriems metams vėl būdavo katastrofa. Gal tai dėl to buvo, kad tą gamyklą valdė kariškiai, be viso kito, dar ir cheminius ginklus gaminę.
O vat Jonavos “Azoto” gamykloje buvo gaminamos tiesiog trąšos – azoto junginiai. Beje, net ir tas pats amoniakas buvo tais laikais naudojamas laukams tręšti: dabar jau matyt nesusidurtumėte su tokiu reikalu, bet būdavo anuomet kažkokių puspročių išrastas dalykas. Tiesiog varydavo amoniako vandeninį tirpalą į žemę. Kas laukuose darydavosi – galite tik įsivaizduoti. O jei neįsivaizduojate, tai aš jums taip pasakysiu: už kilometro nuo šitaip tręšiamo lauko būdavo beveik neįmanoma kvėpuot, kai vėjas link tavęs papūsdavo.
Naudos iš tokio tręšimo buvo mažai: amoniakas didesne dalimi išgaruodavo, o kiek neišgaruodavo – tiek nutekėdavo į upelius, kur sėkmingai nuodydavo žuvis ir vėžius. Vėžių, beje, Lietuvoje buvo beveik nelikę, tačiau esminė to priežastis buvo visgi ne amoniakas ir kitos nesuvokiamais kiekiais naudotos cheminės azoto trąšos, o pesticidai. Šitais tai laukus varvolindavo tokiais kiekiais, kad sunku net įsivaizduoti.
Visokios trąšos, nitratai, herbicidai ir pesticidai
Azoto trašos – kalio ir amonio salietra, karbamidas, ta pati nitrofoska būdavo naudojamos tiesiog neadekvačiai. Kolūkiai gaudavo planus, kiek tų azoto trašų sunaudoti, o turint omeny, kad SSRS visi vogdavo viską, tai planai būdavo paskaičiuojami, kad trąšų užtektų nepaisant vogimo. Tuo pat metu dirbti niekas nenorėdavo, o trąšų barstymas buvo darbas. Rezultatas – neretai jos būdavo tiesiog išverčiamos laukuose į krūvas ir krūveles: juk per tą patį laiką galima jas išbarstyti 10 kartų greičiau, jei barstysi 10 kartų daugiau, nei reikia. Arba kam barstyti keletą kartų, jei galima vienu kartu, bet kelis kartus daugiau? Taigi, vienur žemė likdavo nepatręšta, tad nelabai ten kažkas išvis augdavo, o kitur – pertręšta tiek, kad jau dėl pertręšimo augalai vos teišgyvendavo.
Kitais kartais pasitaikydavo, kad nenorėdami vargintis, kolchozininkai šiaip tiesiog versdavo viską į vieną didelę krūvą – ir pesticidus, ir trąšas, ir šiukšles, kol gaudavosi namo didumo kalnas. O paskui pavasarį uždega žolę, toji pasiekia šitą krūvą, o tada jau ima degti visoks mėšlas, permaišytas su fosforganika, amonio nitratu, nitrofoska, karbamidu ir kuo papuola. Žodžiu, panašiai, kaip Jonavos “Azote”, tik mažesniais mastais. Ir rūksta tie dūmai, o žmonės kaimuose net už keliolikos kilometrų dūsta ir kosėja.
Kolūkių daktarai tai šen tai ten vis susidurdavo su apsinuodijimais, kylančiais dėl fosforo organinių junginių – karbofosas, chlorofosas, tiofosas ir krūva kitų fosforo organinių junginių buvo populiarūs pesticidai. Jais nupurkšdavo laukus, kartais dar ir kiekiais, kurie vietomis 100 kartų viršijo normas, o paskui į tuos laukus neretai eidavo visokie kolūkiečiai. O vakare tie kolūkiečiai kartais imdavo ir pasijusdavo prastai, ypač dar jei patingėdavo gerai išsimaudyti. Kojos imdavo jiems drebėti, rankos, silpnumas, o paskui jei dar išgert sumanydavo – tai žiū, kartais ir baigdavosi ligoninėje. O paskui tokiais kiekiais pesticidų privarytus produktus siųsdavo į parduotuves.
Štai jums kaip pavyzdys tiesiog: 1964 metais Kazachstane medvilnės laukus purškė pesticidais iš lėktuvų. Tai buvo įprasta praktika, tik vat tą kartą patingėjo žmones iš nupurškinėjamų laukų išvaryt. Rezultatas – maždaug 500 suparaližuotų dėl apsinuodijimo fosforganiniais junginiais. Kiek žuvusių – neaišku, kiek šiaip ilgalaikius susirgimus gavo – irgi neaišku. Tiesiog čia šiaip, kaip pavyzdys jums.
Kai prasidėjo pirmi žiniasklaidos (pradžioje – “Sąjūdžio žinių”) viešinami tyrimai, kiek yra nitratų ir pesticidų daržovėse, tai kartais būdavo atrandami ne šiaip didesni kiekiai, o tokie, kurie kelis šimtus kartų viršijantys sovietines normas. T.y., kur jau ne perkeltine, o labai tiesiogine prasme pavojingi: valgysi daržoves – gali pakliūti į ligoninę. Bet kadangi tokie tyrimai maistui daromi nebūdavo (o jei ir būdavo, tai visiem būdavo nusispjaut), o tikrintojai netikrindavo, tai visas tas mėšlas puikiausiai keliaudavo į parduotuves. Tai dar pridėkim, kad daugelis tų sovietinių leidžiamų normų būdavo dešimtis ir šimtus kartų didesnės už vakarietiškas.
Dėl tų pesticidų kentėjo bitininkai, o medus buvo tapęs pakankamai retu ir prabangiu reikalu: daugelis šeimų teįsigydavo kur nors per pažįstamų pažįstamų pažįstamus kokį stiklinės didumo stiklainiuką medaus, kurį žiemą vietoje vaistų vartodavo, nuo peršalimų, kaip kažkokį vos ne mistinį reikalą. Tiesiog bitės nuo pesticidų išmirdavo, nuskridę kur į kokio kolūkio laukus. Dėl tų pat priežasčių ir kamanės buvo beveik išmirusios – anais laikais dažniau aptinkamos nebent kur Dzūkijoje.
Dioksinai ir chemija vandentiekyje
Būdavo ir dar geresnių fokusų su žemės ūkiu: štai kažkur Vidurio Azijoje augindavo medvilnę, kurią dar panaudodavo ir aliejui gaminti. O aliejų išspausdavo iš medvilnės sėklų. O kaip žinia, riebaluose puikiai tirpsta ir kaupiasi tokie junginiai, kaip dioksinai. O dioksinai labai nemenkais kiekiais susidaro, gaminant tokį herbicidą 2,4,5-T, kuris iki pat sovietmečio pabaigos buvo naudojamas, nuimant medvilnės derlių. Darbininkai, kurie tuose laukuose dirbdavo, ajajaj, kaip vėžiukais sirgdavo. Ir vaikai su mutacijomis būdavo.
Tarp kitko, tas pats medvilnei naudotas defoliantas (defoliantas oficialiai, o realiai – herbicidas, skirtas miškų naikinimui) buvo pagrindinė sudedamoji tokio Monsanto gamybos produkto “Agent Orange” dalis – aną amerikonų armija ant Vietnamo laistė, ko pasekoje ir vietnamiečiai, ant kurių laistė, ir patys laistę amerikonai paskui masiškai vėžiukais sirgo ir vaikus mutantus turėjo. O SSRS tame brude augintos medvilnės aliejų, kaip suprantate, šerdavo savo piliečiams. O tą medvilnę augindami, tarp kitko, ir jau minėtą Aralo jūrą išdžiovino.
Toliau šitą reikalą nagrinėjant, reikia pasakyti, kad dioksinai buvo (ir vis dar yra) viso pasaulio ekologinis siaubas. Bet vat kai Vakaruose su dioksinais kovot po truputį pradėta dar apie 1960, vos tik jie identifikuoti, tai SSRS visi dėjo ant jų iki pat tos imperijos žlugimo. Krūvos dioksinais užterštų atliekų būdavo verčiamos į kur papuola visur, kur tik būdavo chlororganikos fabrikai. Ryškiausiais tokiais miestais tapo Dzeržinskas, Čepajevskas ir Ufa.
Ufa tais laikais tapo sovietinio Chimpromo simboliu: negana to, kad ir fabrikai tenai teršė (nes gamino būtent tą minėtą herbicidą), tai kartą 1989 vietiniai to fabriko veikėjai sugebėjo nuleisti krūvą fenolių (kaip paskui paaiškėjo – jau uždioksinintų) į upę, o kiek žemiau esantis miesto vandentiekio vandens paėmimo baseinas tuos fenolius susiurbė, papildomai primaišė chlorkės (taip tikrai dar papildomai dioksinų pridėdamas) ir paleido į vandentiekį žmonėms, ko pasekoje, grubiais skaičiavimais miestas gavo kelias dešimtis tūkstančių vėžiukų, apsigimimų ir panašiai. Tarp kitko, tąkart užterštumas dioksinais viršijo sovietines maksimaliai leidžiamas normas šimtus ir tūkstančius kartų. Ir tai nepaisant to, kad tos normos SSRS buvo apvalius 2000 kartų didesnės, nei Vokietijoje.
O kad tas Chimpromo fabrikas Ufoje buvo pastatytas taip, kad leido savo atliekas į upę, kurios tėkmė nešė viską tiesiai į vietą, kur į miesto vandentiekį vanduo imamas – tai normalu jums? Tai jeigu jums nenormalu, tai čia tik jums taip atrodo. Nes sovietiniams pramonės veikėjams viskas čia buvo tvarkoje. Na, nuodijasi žmonės, vėžiukais serga, geria vandenį iš cheminės kanalizacijos, nu ir kas?
Natūralūs tarybiniai produktai
Tai vat dabar pabandykite sau užsiduoti klausimu, kokie natūralūs tie tarybiniai maisto produktai būdavo. Dešimtis ir šimtus kartų normas viršijančios pesticidų, nitratų, herbicidų ir kitokio šlamšto koncentracijos. Ir koks tenai natūralumas, gal tame, kad sojos nebūdavo?
Taip, SSRS soją pradėjo bandyti tik vėlyvaisiais laikais. Tada šioji buvo imta reklamuoti per propagandos kanalus, panašiai kaip prie Chruščiovo buvo reklamuojami kukurūzai: esą tobulas daiktas, visų problemų sprendimas ir panašiai. Tik vat pakol jie tą soją prisiruošė diegti, visa SSRS subyrėjo. Užtat kol nebuvo sojos, tai į daktarišką dešrą ir visokias ten pieniškas dešreles dėdavo tą patį ką ir dabar – smarkiai permaltą paukštininkystės ir gyvulininkystės atliekų mišinį. Specialūs malūnai sumaldavo kaulus, žarnas, plunksnas ir taip toliau į ištisinę tyrelę, tinkamą to brudo gamybai.
Tarp kitko, daugelio keikiamas natrio gliutamatas buvo naudojamas plačiai – ir į dešras, ir į dešreles, ir į visokias sausas sriubas, ir kur papuola. Visa laimė tik, kad SSRS chemijos pramonė buvo nepajėgi tenkinti paklausos šitiems priedams (tai vadinosi “vkusovyje dobavki”). Lygiai dėl to paties nepajėgumo ir pirmi sacharininiai gėrimai tik sovietmečio pabaigoje ėmė rodytis: totalinis atsilikimas bent kažkuo buvo naudingas. Užtat būdavo kitų niuansų: dar atsimenu kažkokius skandalus apie limonadą, kurį kažkokia SSRS gamykla paskanino etilenglikoliu (apie tą berods tokia “prožektor perestrojki” pasakojo): kvapas beveik nesiskyrė juk, o kad nuodingas – kam tai rūpi? Norėtumėte tokio paragauti?
Ekologija, žinote, sveikas ir natūralus maistas, blyn. Tie oluchai, kurie pasakoja, kad sovietmečiu maistas bovo natūralus, geras ir sveikas, o ir gamta nebuvo teršiama – tai tokie puspročiai, kad aš net nežinau, kaip pasakyt. Čia panašiai, lyg kažkas pasakotų, jog labai sveikas ir ekologiškas yra maistas iš šiukšlių konteinerio.
Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis
