Apie rodiklius, ciklus ir susvetimėjimą

Paskelbė: Data: 2012-06-09 05:40

Spausdinti | Komentarai

Merė Popins (Mary Poppins) buvo praktiškai ideali visais atžvilgiais. Todėl, kad ji žinojo, kaip išmatuoti viską. Būtent jos žinios pavertė ją idealia. Absoliuti dauguma žmonių beveik nieko nežino apie matavimus, todėl jie nei iš tolo neprilygsta Merei Popins.

Ar žinote, kad išmatuoti galima bet ką? Taip, kartais matuoti yra sunku, kartais net neaišku, ko griebtis, norint gauti prasmingus skaičius. Bet įmanoma išmatuoti viską. Neseniai aš sužinojau, kad galima išmatuoti net ir žmonių susvetimėjimą (o tuo pačiu – ir atvirkščią rodiklį – gebėjimą vieniems kitus suprasti ir užjausti). Ir išmatuoti tai galima labai prasmingai, teisingai ir be jokių ten neadekvačių prielaidų. Aišku, jei turi proto*.

Apie tai, kaip matuoti susvetimėjimą, man papasakojo vienas ponas (jūs pasakėte man stebuklingą dalyką, ponas Sauliau, todėl dar kartą tamstai dėkoju), dirbantis su kalinių probacija. Nuteistieji, anksčiau laiko paleisti į laisvę ar nuteisti lygtinai, yra prižiūrimi probacijos inspektorių ir savanorių, norinčių padėti žmonėms grįžti į visuomenę. Tačiau dalis nuteistųjų suklumpa ir padaro klaidas vėl. Ir sėda į kalėjimą. Tačiau kita dalis ilgainiui tampa pilnaverčiais visuomenės nariais. Pagrindinė priežastis, nuo kurios priklauso nuteistojo sėkmė – tai grįžimas į visuomenę. Žmonės, susiradę darbą ar ėmę mokytis, beveik niekad nenusikalsta pakartotinai. Žmonės, kurie nei mokytis, nei dirbti nepradėjo, paprastai nusikalsta vėl ir pakliūna už grotų.

Ar žmogus ras darbą, ims mokytis ir pradės naują gyvenimą, labiausiai priklauso nuo jo aplinkos. Kai jo artimieji, draugai, pažįstami, kaimynai ir šiaip atsitiktiniai sutikti žmonės padeda – jis grįžta į visuomenę. Mažuose miesteliuose į normalų gyvenimą grįžta dauguma, nes žmonės pažįsta vieni kitus, bendrauja, užjaučia. Didmiesčiuose problemų daug daugiau – žmonės nesudaro bendruomenių, nepalaiko tokių artimų santykių, yra susvetimėję.

Taip, susvetimėjimą vienareikšmiškai rodo paprastas skaičius – procentinė pakartotinai nuteistų asmenų dalis. Šis skaičius tuo geresnis, kuo geriau sugyvena žmonės bendruomenėje. Tačiau aš ne apie tai čia noriu parašyti, o apie kai kuriuios kitus su rodikliais susijusius dalykus. Juos, beje, labai taikliai užkabino ponas Skirmantas Tumelis, kurio straipsnį apie rodiklius siūlau paskaityti. O aš čia užkabinsiu ne taip įdomiai, iš metodinės pusės.

Juoba čia įdomu ir dar kitu kampu pažvelgus: štai jau ir politikai sujudo dėl rodiklių, nes matyt, kadCommonsense.lt kapsino, kapsino ir dakapsino. Vat netgi ponas Viktor Uspaskich žada, kad matuos pagal rodiklius Lietuvą, kai laimės rinkimus**.

Kartą, kai rašiau apie mirtinas įmonių ligas, identifikuotas pono Edwards Deming, jau minėjau valdymą pagal metinius rodiklius. Dabar papasakosiu šį bei tą plačiau, nes kiekviena iš tų minėtų mirtinų ligų nusipelno atskiro straipsnio. Jos gi ne šiaip sau yra mirtinos – jos yra mirtinos dėl to, kad jomis sergančią įmonę tegali išgelbėti stebuklas. Ir metiniai matavimai, nors atrodo nelabai pavojingai, yra būtent tokia liga, kurios apimta įmonė degeneruoja, tampa palaida bala, švaistančia pinigus ir negebančia reaguoti.

Kai įmonė dirba ir teikia visokias paslaugas, aišku, kad būna visokių dalykų. Kartais atsitinka, kad ir nekokybės atsiranda, ir nenumatyti veiksniai suveikia, ir nelaiku kažkas būna, ir savikainos kartais gaunasi didesnės, nei planuota. Priežasčių būna visokių ir jos susijusios: jei kažkur kažkas sulūžo, kilo variacija, susieikvojo krūva darbo – tai prekės ar paslaugos savikaina nuo to padidėjo. Padidėti ta savikaina gali ir tuo atveju, jei kažkas vėlavo, todėl teko panaudoti daugiau resursų, norint laiku tą prekę ar paslaugą suteikti.

Japonai su savo Kaizen yra išvedę tokią sąryšių seką: muri, mura ir muda. Muri – tai proceso neapibrėžtumai, mura – tai variacija (nuokrypis nuo reikalavimų), o muda – tai nereikalingas darbas. Iš muri kyla mura, o iš mura kyla muda. Holistinis TQM požiūris į vadybą sako dar paprasčiau: variacijos būna įvairios, tarp jų – ir variacijos valdyme bei proceso organizavime, todėl visas nenumatytas blogis – tai variacija, kurios priežastis reikia atrasti.

Kadangi visas blogis yra variacijos, tai su variacijomis reikia kovoti. Paprastai kovoti – ieškoti variacijų šaltinių ir juos šalinti. Ten, kur yra stabilus gamybos ar paslaugų teikimo procesas, visa paieška tampa elementaria – tereikia rasti, kur kažkas vyksta vis kitaip, išsiaiškinti, kodėl kažkas keičiasi, patvarkyti tų nuokrypių priežastį – ir liuks, viskas veikia idealiai.

Gyvenime variacijos būna įvairiausios – tai ir ligos, ir mašinų gedimai, ir pamesti pinigai, ir suplyšę drabužiai, ir prastai suskaičiuota grąža parduotuvėje. Viskas, kas tik vyksta negero, nenumatyto – tai variacija. Ir mes esame įpratę tą variaciją pastebėti ir šalinti jos priežastis, nors kartais apie tai net nesusimąstome.

Įsivaizduokite, kaip kasryt keliatės į darbą: suskamba žadintuvas, jūs atsibundate, keliatės, ruošiatės, išeinate iš namų ir t.t.. Tai standartinis vyksmas, procesas. Jei šiame procese ims streikuoti jūsų žadintuvas, tai atsiras variacija – į darbą jūs vėluosite, gausite velnių nuo viršininko, o paskui būsite atleistas, nes jūs parduodate savo darbą kažkokiai įmonei, kuri nepatiria pasitenkinimo (taip, įmonė – tai jūsų klientas, perkantis jūsų darbą), nes jūs neužtikrinate atitikties reikalavimams.

Vat jei jau paėmėm pavyzdžiu žadintuvą, tai pažiūrėkim, kokios gali būti priežastys, dėl kurių jo variacija kilo:

  • Žadintuvas tiesiog sugedo ir neveikia
  • Žadintuvo baterija nusėdo ir dėl to jis nepypsi
  • Žadintuvo baterija nusėdo ir dėl to jis atsilieka – suskamba gerokai vėliau, nei turėtų
  • Žadintuvą pasukiojo vaikai ir jis rodo ne tą laiką
  • Jūs elementariai užmiršote vakare jį įjungti
  • Jūs vėlai nuėjote miegoti ir per miegus tiesiog jo neišgirdote
  • Jūs labai norėjote miego, ryte jį išjungėte ir paskui neatsiminėte, kad pats išjungėte
  • Jūs tiesiog pasidarėte atsparus žadintuvams ir jų negirdite
  • Lietuvoje eilinį kartą įvyko Andrikienės laikas, o jūs tame nesusigaudėte
  • Darbas tą dieną prasidėjo valanda anksčiau, o žadintuvas buvo nustatytas, kaip įprasta
  • Žadintuvą išjungė jūsų antra pusė, nes jai trukdė miegoti

Kaip matome, priežasčių, dėl kurių žadintuvas nesuveikė, gali būti daug. Normalus žmogus, jei kokį kartą nesuveikia žadintuvas, ima tikrintis, kas per problemos, bet jei viskas atrodo tvarkoje, tai nutaria, kad čia koks nors nesisteminis, pavienis atvejis, į kurį nereikia kreipti dėmesio. Tai natūralu ir teisinga. Bet jei toks pat atvejis pasikartoja kitą dieną, normalus žmogus ima tikrintis giliau. O jei ir trečią dieną – tai ima aiškintis priežastis labai rimtai, nes tokia nuolatinė žadintuvo neatitiktis reikalavimams – tai jau didelė problema, tokią variaciją reikia šalinti žūt būt, nes procesas dėl jos neveikia.

Štai dabar ir sugrįžkime prie matavimų, nuo kurių pradėjome: kaip dažnai mes vertiname (matuojame – veikia ar neveikia) žadintuvo veikimą ar neveikimą? Ogi akivaizdu, kad kasdien. Nes kėlimosi į darbą proceso ciklo standartinė trukmė – tai viena para. Kas bus, jei matuosime žadintuvo veikimą kartą per savaitę? Ogi bus visiškas pravalas – jis galės savaitę laiko neveikti, o tik tada mes nutarsime, kad reikia imtis kažkokių veiksmų. O kas bus, jei matuosime kartą per mėnesį? O kas bus, jei matuosime kartą per ketvirtį? O kas bus, jei matuosime kartą per metus?

Esminis dalykas, kurį matome – tai priklausomybė tarp optimalaus matavimų periodo ir proceso ciklo trukmės: geras, sveikam protui neprieštaraujantis matavimas turi būti daromas panašiais periodais, kaip ir proceso ciklas. Žadintuvas naudojamas kartą per parą – vadinasi, kartą per parą reikia nuspręsti, ar viskas yra tvarkoje. Jei matavimas ilgesnis – jo prasmingumas dingsta, jis pavirsta į visišką absurdą.

Jei ciklo trukmė nežinoma (kaip, pvz., alkoholinių psichozių atveju) – reikia dirbti rimčiau, daryti krūvas įvairių grafikų: vieni parodys vienus faktorius, kiti – kitus. Sunkesniais atvejais, pasikrapštę, galime padaryti ir grafikus su akumuliuojančiais kintamaisiais, pokyčių amplitudės grafikus, etc. – statistinių priemonių yra daug ir jos tikrai nuostabios.

Grįžtant prie pradžios – kaip dažnai reiktų vertinti savo susvetimėjimą ar gebėjimą vieniems kitus suprasti, užjausti, padėti? Kartą per metus? Kartą per gyvenimą? Kokia yra standartinė gėrio ciklo trukmė? O kokie įtakojantys faktoriai? Kokie šiųjų ciklai?

 

——————–

* Kaip matuojama, kai sveiko proto nėra, man papasakojo vienas draugas. Pasirodo, prieš kažkiek laiko kokie tai valdžiažmogiai sugalvojo paremti darbo vietų kūrimą visokiuose mažuose miesteliuose. Aš nekalbėsiu apie tai, kad jiems neužteko proto suvokti, jog darbo vietų kūrimas ir mokėjimas kam nors atlyginimų – tai skirtingi dalykai. Aš jums pasakysiu, kokie jiems gavosi matavimai. Jie sugalvojo, kad darbo vietos bus kuriamos, jeigu jie užsakys krūvas šaligatvių. O paskui, kai jau reikėjo atsiskaitinėti už tas darbo vietas, pasigirdo kalbos, kad matavimai blogi, todėl nerodo realybės, nes šaligatviai nekoreliuoja su įdarbinimu. Suprantate, jie darbo vietų kūrimą sugalvojo matuoti šaligatviais. Būtent taip, šaligatviais. Žinote, aš nenustebsiu, jei jie emigraciją sugalvos matuoti bebrais, o mokesčius – tamponais. Kita vertus, reikia neužmiršti, kad matavimai kartais būna gana netrivialūs – kadaise jau rašiau apie tai, kaip raketiniai varikliai matuojami sekundėmis.

** Štai čia jau kitą dalyką reiktų pastebėti: be matavimo ciklų, yra dar ir rodiklio uždelsimas, galintis atsirasti dėl įvairių (ir išvengiamų, ir neišvengiamų) priežasčių. Ponas Viktor Uspaskich kaltina kažką blogais rodikliais, kažkaip užmiršdamas, kad ekonominiai rodikliai ne per mėnesius ir netgi ne per metus pasikeičia. Tie ekonominiai skaičiai, kuriuos turime apie 2011 metus, didesne dalimi rodo pasekmes veiksmų, darytų prieš kokius 2-3 metus arba netgi dar seniau (stambesni ekonomikos ciklai yra pakankamai ilgi, plg. su realiai metiniu bulvių auginimo ciklu, kuris dar nėra labai jau didelis). Čia, beje, ir dar kartą galim pagalvoti apie matavimo dažnį: jei matavimai metiniai – tai vien matavimas duoda iki metų uždelsimą. T.y., primeskim scenarijų: ateina konservai į valdžią ir mato apie daugumą dalykų tik 2006 skaičius, nors jau yra 2007 pabaiga ir krizė ateidinėja. O ko reikia, norint imtis gerų veiksmų? Aišku, kad einamųjų duomenų. O jų, žinote, nėra. Nes suprantate, bet kuris nomenklatūrininkas jums pasakys, kad nėra jokios prasmės matuoti dažniau, kaip kartą per metus. Ir netgi per metus pernelyg jau dažnas matavimas, nes išvis nieko matuoti nereikia, nes tai tik darbui trukdo.

Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis

Rokiskis Rabinovicius

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Rokiškiu Rabinovičium.

 
traffix.lt