Mano mintys, tarsi dūmas, į nieką pavista, mano žodžiai lyg dulkės – įkvėpk giliau, mano viltys, sudėtos į stiklinę vazą, laikomą parkinsono kamuojamų rankų,mano meilė lyg fejerverkas trumpam priverčia pakelt akis dangun, bet greit vėl jas nudelbia.. Noris kartais daug visko pasakyt, tik nežinai ar verta. O gal todėl, kad, bet..
Bet niekas neduoda mikrofono, nes klauso tik rėkiančių, neklauso prašančių, nekenčia rašančių, klausia kelio nematančių. Ir visa beprasmybė pasimato alkoholio pardavimuose, idiotų auginimo klojimuose – galo nematyt, o sėt reikia. Jų niekada nebus per daug.
O per mažai audros, kuri nuplautų purvą, visi kurmiai sulįstų atgal į savo urvą. Jie nebebijo šviesos, sukrovė kalną skatikų ir nusipirko baimę varančios tamsos. O kiek sveria tamsa?
Na va, jau per vėlu, kas dabar bus? Nieko, juk ir po tamsiausios nakties ateina rytas.. Bet jei jis pagiringas, o lengviau vėl išgerti? Nes žmonės geria vienas kito nesėkmes, o sėkmę pamatę nusigręžia, ji juos akina, dažniausiai taip ir nesutinka savosios. Tada ji beldžia į duris, bet neįsileidžia, galvoja, kad tai surašinėtoja..
Bet kas iš tos sėkmės – kiek gi mes čia trinam savus padus į žemę? O dar kai mėtome stiklus kairėn dešinėn.. Kiti dar klausia – kada ateis mesijas? Kaip gi jis vaikščios basas? Nejau duosi „kroksus“ savo?
