(c) stock.xchng archyvo nuotr.

Mano mintys, tarsi dūmas, į nieką pavista, mano žodžiai lyg dulkės – įkvėpk giliau, mano viltys, sudėtos į stiklinę vazą, laikomą parkinsono kamuojamų rankų,mano meilė lyg fejerverkas trumpam priverčia pakelt akis dangun, bet greit vėl jas nudelbia.. Noris kartais daug visko pasakyt, tik nežinai ar verta. O gal todėl, kad, bet..

Bet niekas neduoda mikrofono, nes klauso tik rėkiančių, neklauso prašančių, nekenčia rašančių, klausia kelio nematančių. Ir visa beprasmybė pasimato alkoholio pardavimuose, idiotų auginimo klojimuose – galo nematyt, o sėt reikia. Jų niekada nebus per daug.

O per mažai audros, kuri nuplautų purvą, visi kurmiai sulįstų atgal į savo urvą. Jie nebebijo šviesos, sukrovė kalną skatikų ir nusipirko baimę varančios tamsos. O kiek sveria tamsa?

Na va, jau per vėlu, kas dabar bus? Nieko, juk ir po tamsiausios nakties ateina rytas.. Bet jei jis pagiringas, o lengviau vėl išgerti? Nes žmonės geria vienas kito nesėkmes, o sėkmę pamatę nusigręžia, ji juos akina, dažniausiai taip ir nesutinka savosios. Tada ji beldžia į duris, bet neįsileidžia, galvoja, kad tai surašinėtoja..

Bet kas iš tos sėkmės – kiek gi mes čia trinam savus padus į žemę? O dar kai mėtome stiklus kairėn dešinėn.. Kiti dar klausia – kada ateis mesijas? Kaip gi jis vaikščios basas? Nejau duosi „kroksus“ savo?

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Šio straipsnio parengimą parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: