Kartais aš žiūriu senus kino filmus. Keistas kameros šokinėjimas, įvairūs traškesiai, seksuali ir velniškai maloni ausiai prancūzų kalba. Arba anglų. Kai žmonės dar nežinojo, kas yra mobilieji telefonai, brangus benzinas ar vairo stiprintuvas. Jie vairuodavo nuostabaus grožio automobilius, kurių sėdynės traškėdavo į jas atsisėdus, o dar senesnius kino filmus žiūrėdavo po atviru dangumi. Kai rūbai vyrams buvo iš tikros medžiagos. Ir jiems nereikėjo susirašinėti Facebook‘e ar sms žinutėmis, kad rastų vienas kitą. Jie bendraudavo. Kitaip nei dabar bendrauja žmonės. Nesigirdavo kvailais dalykais. Kaip aš jiems pavydžiu..
Tada pagalvoju, kad dabar šie žmonės mirę. Arba susenę. Prastai mato ar girdi. Gal pamiršti savo vaikų, kurie tik draugams pasigiria apie senelius – kino žvaigždes, net Kalėdų proga neaplankydami jų senelių namuose.. O gal jie turi galimybę stebėti save ekranuose jaunus, o bežiūrint, akių kampučiuose kaupiasi ašaros, tik nežinia, ar liūdesio, ar tuo metu jausto begalinio džiaugsmo.. O kaip mes jausimės, kai žvelgsime į savo nuotraukas, kai būsime gyvenimo saulėlydžio nušviesti?
Man taip pat patinka ir senuose filmuose skambanti muzika.. Tokia tikra, tyra ir apsinuoginusi. Dabar žmonės dainuodami žodžius „meilė“, „amžinai“, taria tik suknistos komercijos tikslais. Arba prievartaujami visų išprievartauto rimo. Tada taip nebūdavo. Šie žodžiai būdavo tariami taip įtikinamai, taip giliai, jog regis, bet ką atiduotum už galimybę pagyventi tuo laikotarpiu. Nors nebuvo nešiojamų grotuvų. Ar idiotiškų muzikinių įrenginių, sugebančių žviegiančią nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamą garbėtrošką paversti minias valdančia lėle. Tada muzika buvo gyva. Ir traškėdavo.
Kartais žiūrėdamas senus kino filmus aš nusikeliu ten. Mintimis. Šoku kartu su merginomis, raudonu lūpdažiu pasidažiusiomis lūpas. Jų auskarai nebuvo perkama juvelyrika internetu suknelės kur kas gražesnės nei dabartiniai skarmalai siųnami Indijoje keturmečių berniukų. Jos kvepia gundančiais kvepalais, o ne dabartinių kvepalų reklamų veidais. Jos šoka taip, kaip šoka laisvas žmogus, o ne MTV kartos suluošinto proto valdomas jaunas kūnas. Aš gyvenu ten, kur buvo rankų darbo sienų dekoravimas. Ir nenoriu grįžti atgal.
Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas
