Verslininkas pats turi prisiimti atsakomybę už investicijas į kokią nors bananų respubliką, kurią valdo, na taip, tikri klanai, tikri oligarchai ir tikri diktatoriai. Už tai, kad investuoja į šalį, kurios kasdieninis gyvenimas – nuo buities iki politikos, 24 valandas per parą priklauso nuo vieno žmogaus emocinės būsenos. Dažnai neprognozuojamos.
Kai verslininkas, investavęs į tokią šalį, dėl neprognozuojamos vado būsenos patenka į tos būsenos mėsmalę, jis, tapęs šantažo auka, mano turintis teisę savo ruožtu šantažuoti ir keikti savo demokratinę valstybę už tai, kad ji nenusileidžia to vieno bananų respublikos vado šantažui. Kodėl švedai mano kitaip?
Pati idėja „verslas sau, demokratinės vertybės sau“, jau senai eskaluojamos Lietuvoje. Beje, į tą idėją, kuri politiškai korektiškai vadinama politiniu pragmatizmu, dantis atkando mūsų prezidentė. Plėtoti gerus santykius su šalimi, kurią valdo isteriškas diktatorius yra misija neįmanoma.
Ir štai jums konkretus pavyzdys. Kontekstas – pora Švedijos verslo įmonių padavė Rusiją į teismą dėl sužlugdyto verslo. Prieš kokį mėnesį Švedijos teismas išsprendė bylą Švedijos verslininkų naudai. Tad koks kitas žingsnis? Kaip ir bet kurioje normalioje teisinėje valstybėje, antstoliai pareikalavo Rusijos išmokėti verslininkams priteistas sumas.
Rusija, ta didžioji, galinga putiniška Rusija, mokėti atsisakė. Tai ką daro antstoliai? Jie areštuoja Rusijos ambasadai priklausantį pastatą. „Skandalas!“. „Juk griūva tarptautiniai santykiai!“. „Karas!“. „Taip negalima!“. „Rusija tokia didžiulė, o Švedija tokia maža!“. „Mes, švedai, turime didžiules investicijas Rusijoje!“, ir taip toliau. Argumentus mokame atmintinai.
Tačiau tikras triukšmas kilo ne dėl teisėtų antstolių veiksmų. Skandalas kilo dėl Švedijos užsienio reikalų ministro Carlo Bildto laiško antstolių kontorai su prašymu nutraukti išieškojimą bei panaikinti pastato areštą. Reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Tuojau pat sureagavo žiniasklaida, visuomenės veikėjai. Jie priminė užsienio reikalų ministrui, kad teisėsauga Švedijoje yra nepriklausoma, todėl valstybės tarnautojams nevalia kištis į jos reikalus, netgi tada, kai paliečiami Švedijos tarptautiniai interesai.
Klausimas, aktualus ir mums: ar vardan verslo, pasiduodant šantažui, galima nusispjauti į pagrindinius demokratinės, teisinės valstybės principus? Taip leidžiant svetimai neteisinei valstybei diktuoti teisės supratimą kitai valstybei? Švedai sako – ne! Priminsiu, pasitikėjimas teisinėmis institucijomis toje šalyje yra toks, apie kurį mums belieka pasvajoti.
Kalbant apie švedus „pliušinių meškiukų karo“ kontekste, jie taip pat turi savo ekonominių interesų Baltarusijoje. Ir ne tik. Švedija yra viena didžiausia Europoje Baltarusijos opozicijos rėmėja, skirianti jiems kasmet po 60 milijonų litų. Tad konfliktas tarp Švedijos ir Baltarusijos, pasak Baltarusijos administracijos grįstas visų pirma dėl švedų nuolatinio kišimosi „į Baltarusijos vidaus reikalus“. Dėl šios priežasties ir buvo uždaryta Švedijos ambasada Minske. Pliušinių meškučių „desantas“ – tik lašas perpildęs taurę.
Sugrįžkime į Baltarusiją. Kai diktatorius A. Lukašenka sako, kad „Lietuvai mažai dėl to nepasirodys“, turėdamas omenyje įvykusį incidentą, tai rodo du dalykus. Viena, šis teiginys patvirtina jo isterišką, neprognozuojamą charakterį, ir antra – jis mano galintis Lietuvai grasinti.
Kodėl jis taip mano? Todėl, kad Lietuvoje gajus verslininkų šūkis „Vardan biznio galima viskas!“. O kai kurie mūsų valstybės žmonės šį šūkį palaiko. Taigi, lipame ant savo nuosavo grėblio eilinį kartą, eilinį kartą keikdami savo valstybę už kišimą pagalių į verslo ratus šiuo atveju Baltarusijoje.
Nėra ko aušinti burnos: verslininkai patys kalti. Jie žino kur eina, su kuo eina, žino riziką, todėl patys yra nuo pradžių iki galo atsakingi už savo sprendimus. Čia demokratinė valstybė turi parodyti savo stuburą. Antraip nesame jokia demokratinė ir jokia teisinė valstybė.
Taip, tyrimas turi būti vykdomas, ir jeigu teismas Lietuvoje nuspręstų nubausti švedus, tegul taip ir daro. Bet visiškai teisus yra Lietuvos oro pajėgų vadas sakydamas, kad Lietuva nesiruošia ginti Baltarusijos oro erdvės. O Baltarusija tegul aiškinasi savo santykius su Švedija ne per Lietuvą, o tiesiogiai. Čia mes iš tiesų niekuo dėti. Mums šis incidentas turi išlikti administracinio pobūdžio pažeidimu, neturintis jokio politinio konteksto.
Todėl „Linavos“ Nacionalinės vežėjų asociacijos vadovų siūlymas reaguoti šalta galva yra teisingas. Ne pirmas atvejis, kai tūkstančiai sunkvežimių kelioms dienoms stringa prie Baltarusijos ar Rusijos sienų. Tai įskaičiuota į verslo planą. Tokia yra bendravimo su diktatūromis realybė ir kaina. Už tai turi mokėti patys verslininkai.
Tačiau demokratinei valstybei pragmatizmas turi baigtis ties riba, po kurios bus pažeidžiami pagrindiniai demokratinės valstybės principai. Čia – jau ne Baltarusijos reikalas. Tai – mūsų reikalas.
Originalus įrašas tinklaraštyje Arkadijus Vinokuras
