Barbie. Žudymas ir ilgesys (N-18)

Paskelbė: Data: 2012-10-10 09:24

Spausdinti | Komentarai

00

Ne taip seniai šios šokiruojančios Mariel Clayton fotografijos sukėlė Barbie gamintojos kompanijos “Mattel” pasipiktinimą. Pamačiusi šias nuotraukas viena mano gerbiama kairioji intelektualė N.V. privačiame pokalbyje įvardino jas kaip tipišką neokonservatorių reklamą su potekste: “štai kur veda sekuliari vartotojiškia kultūra”.

Nesutinku, su Nida, nes tai kur kas daugiau. Pirmiausiai, turime progą išvysti gerą, skoningą humoro jausmą, kuris neabejotinai priverčia nusišypsoti. Antra, nors tai pakankamai šlykštu, tačiau idealiai atspindi tuštumą žmogaus viduje, kas dieną geidžiant vis stipresnių išorinių dirgiklių, kad kažką pajustum stebėdamas meno kūrinius ir pasaulį apskritai. Keistas paradoksas, kurį jaučiu ir pats, – kasdien norisi išvysti kažką ryškaus, labiau įspūdingo, provokuojančio savo įžūlumu, tuo tarpu asmeninis gyvenimas tampa ramus, kastruotas, artimas “šventųjų bendravimui”. Perlenkiu žinoma, bet čia kažkas panašaus į tai, kaip žmonija išrasdama ir įvaldydama vis labiau naikinančius savo griaunamąja jėga ginklus pastebimai tampa jautresnė, švelnesnė, labiau humaniška. Greičiausiai tai lemia pakankamai ilgai užsitęsusios ramybės bei taikos periodas asmeniniame, o ir žmonijos gyvenime, tačiau ne tik. Kyla klausimas ar nusistovėjimas ir ramybė yra kelias į ilgalaikę gerovę, o gal ilgai be išbandymų ir didelių pastangų trunkantis gyvenimas privers suklupti ties pirmąja sunkesne kliūtimi?

Nesinori toli nukrypti į išvedžiojimus, tad pabandysiu mintį pailiustruoti praktiniu pavyzdžiu. Tarkim jeigu imsime, kad ir paskutinius penketą mano gyvenimo metų, praktiškai nėra tokio dalyko ar poelgio, dėl kurio man tektų nors kiek raudonuoti, nes gyvenau ramų, “teisingą” gyvenimą, visomis šio žodžio prasmėmis. Tačiau, jeigu netyčia pažiūrėsite į mano Facebook anketoje pateiktą asmeninę informaciją, ten rasite penkis mėgiamiausius televizijos serialus: pirmasis pasakoja apie moteris niekinančius šeštojo dešimtmečio seksistus – svetimautojus, antrasis apie serijinį žudiką maniaką, trečiasis apie narkotikų gamybą ir platinimą, ketvirtasis apie alkoholizmą (pats netgi nevartoju alkoholio) ir nevaldomą seksualinę maniją, penktasis apie vyrus, viens kitą žudančius arenoje kitų malonumui. Tai ne šiaip filmai, o televiziniai šou, kuriuos žiūriu valandų valandas. Taigi, norom nenorom kyla mintis, apie žvėriškos žmogaus prigimties kompensavimo mechanizmo būtinybę. Atrodo, kad artėjame prie kažkokio kritinio gerovės taško, po kurio įvykus bet kokiems neramumams, stichinėms nelaimėms, karams ir t.t. būsime priversti ypatingai kentėti dėl visuotinio išglebimo ir pripratimo prie pertekliaus, ramybės bei gerovės. Senosioms religijoms išsisemiant žmonija atranda naujas, tokias kaip vartojimas, sveikas gyvenimo būdas, klimato kaita ir t.t. Tik ar jos nors kiek pagelbės mums sunkią valandą, kuri neabejotinai anksčiau ar vėliau ateis, nes visuomet ateina?

Į šią diskusija puikiai tinka tema apie gyvenimo virtualumą. Nežinau ar dėl pakankamai riboto žmonių rato su kuriais bendrauju gyvai, ar dėl kokių kitų priežasčių susidaro įspūdis, kad realiame šiapusiniame, ne kino ir ne internetinių socialinių tinklų gyvenime ne itin kas vyksta. Televizijos veik nežiūriu, išskyrus Euronews ir CNN, į pramogų pasaulį nesilygiuoju, bet atrodo, kad sėslus ir ramus gyvenimas prasideda ir baigiasi vartojimu, tad viskas, kas turi vertę bei prasmę, yra šeima. Gal čia tapimo vyresniu problema ir su tuo susiduria visi, nežinau. Taigi šiame gyvenimo etape į mano domėjimosi sritį patenka tik tarptautinė politika, pasaulinė literatūra ir įvairios kontroversiškos kultūros apraiškos, kas, reikia pripažinti, yra tai taip pat pakankamai virtualūs dalykai. Gal kas gyvenate kitaip? Malonėkite pasidalinti…

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt