...tikiuosi tu ne prieš, kad aš vilkiu tik tavo marškinėliais.

Su pavadinime naudojamu terminu susipažinau nesenai ir visiškai atsitiktinai. Šiek tiek skaitinėjau apie įvairias šito.. hm judėjimo formas, bet tada į rankas pakliuvo Catherine, kuri kaip tyčia tapo tikrojo maskulinizmo simuliatorium.

Wikipedia rašo, kad maskulinizmas radosi kaip atsakas į feminizmą. Galbūt, kažkam atrodė, kad tai būtina, bet tai kvaila. Kaip kvaila ir nemenka dalis ekstremalesnių feminizmo formų. Na, bet tokia jau ta žmogaus natūra ir giliau į tai lysti neketinu, tiesiog… Na Catherine man padėjo identifikuoti kelis dalykus. Pavyzdžiui, kad vyrai — avinai (in general). Dominuojantys ar ne jokio skirtumo, faktas tas, kad dauguma jų avinai, tik individualiai aišku nė vienas to nemato.

O feminizmas kvaila. Visų pirma dėl to, kad kvaila (nors ir altruistiška), norėti stovėti ant vieno laiptelio su avinu. Antra dėl to, kad pasaulyje visada bus ji — Catherine.

Mūsų herojus, eilinis trisdešimtmetis vyriokas, kuris kaip ir dauguma tokio amžiaus vyrų dar nežino ko nori iš gyvenimo, arba jau yra nepatenkintas tuo, ką jame nuveikė.

Jo draugė Katherine — moderni moteris. Turi geresni darbą nei jis, svaigesnę karjerą ir aiškų gyvenimo planą.

Dar yra Catherine. Dešimčia metų jaunesnė, tobulos (Vincento) moters įsikūnijimas, metanti iššūkį jo ir taip menkiems įsipareigojimams. Taip, tai žaidimas apie neištikimybę ir į dvigubo žaidimo pančius įpainiotą vyruką. Maskulinizmo simuliacija žinoma prasideda kiek vėliau, kai siekdamas išsivaduoti iš problemų raisto, per santykių su artimu žmogumi prizmę, Vincentas suvokia, kad yra avinas. Tai tampa pirmuoju žingsniu į savęs (o kartu ir visos vyrijos) išvadavimą, bei vyriškosios tapatybės identifikavimą.

 Būtent!

Apmaudžiausia visos šios istorijos dalis aišku ta, kad pusės savo neištikimybės aktų dorai ir neprisimeni. Na bent pradžioj. Vincento pečius slegia viso pasaulio kaltė, kurią kitomis aplinkybėmis kažkiek palengvintų prisiminimai apie šėtonišką naktį, bet ne… Jis nė velnio neprisimena, o ir aš nemačiau to ko jis nepamena, tad mudu draugiškai velkam kaltės ir apmaudo kryžių ėsdami save… Skirtingais žaidimo etapais, skirtinga ir savigrauža, net keista, kaip kinta kontekstas ir mintys ekrane pasirodant tai vienai, tai kitai moteriai. Vieną akimirką tikrai įsijauti ir pergyveni dėl Vinco traumos ir griūnančių santykių, o po minutės žiūrėk vis neini iš baro, nes tikiesi, kad ateis Cathy. Lauki jos. Labai gyvenimiška ir žmogiška emocija, kai norisi nusidėti, tačiau sąžinės balsas neleidžia, tad vienintelis būdas kažką padaryti — nedaryti nieko.

Kai ji galiausiai ateina, žaidimas vėl imasi krėsti pokštus. Visų pirma, žaidėjui lyg ir aiškiai ištransliuojama mintis, kad reikia saugoti santykius su Katherine, tačiau „romaną užrišančios“ dialogo eilutės atrodo tokios sumautai grubios. Per grubios, kad jas dedikuotum tokiai švelniai ir trapiai būtybei kaip Catherine. Tada ateina rytas ir vėl nieko neprisimenantis Vincas nutaria tarti griežtą NE. Catherine savo ruožtu imasi iniciatyvos ir švelniu, žaismingu prisilietimu ištempia Vincento pėdas… Jis išspaudžia duslų „of fuck“ ir ekranas užtemsta. Tai buvo bene erotiškiausia žaidimo scena — tos pėdos. Čia turbūt pats metas įterpti pastabą, kad „Catherine“ buvo reklamuojamas kaip erotinis, galbūt kažkiek „dating sim“ primenantis žaidimas, bet jis toks nėra. Tiesą sakant tai labai dailus, subtilus ir minimalistiškas anime nuotykis, pagal old school manierą svarbiausius elementus paliekantis išimtinai tik žaidėjo vaizduotei.

Sakei kažką?

Labai įdomu ir tai, kad dažnai girdimas vidinis Vincento balsas, pastato žaidėją į savotišką stebėtojo poziciją. Na, ne ta prasme, kad tampi iškrypėliu lovugalyje laikančiu žvakę (nors kartais gal ir norėtųsi), bet labiau angelo sargo prasme. Todėl mano nuotaikos, nuomonės ir elgsena žaidime blaškėsi it švytuoklė. Rytę palaikau jo ryžtą skirtis su viena, vakare su kita, per piet sutinku su jo noru prisipažinti kažkuriai iš jų dėl neištikimybės, bet vienintelis dalykas kurį mes padarom kaip planuota — tai priliuobiam viskio su sake iki žemės graibymo. Taip ir suktųsi tas ratas visas 8 žaidimo paras jei ne…

Dėmesio!  Šopenas, Marche funèbre (tiesiog atsidarykit kitam lange)!

—    Vincai aš laukiuosi… — Katherine šypteli, vos, vos kilsteldama patį dešiniausią lūpų kamputį. Vincentas išpūčia akis, galvoje uraganu skrieja mintys, kurių patį nagliausia išlenda tarp eilučių „KĄ DARYT?“. Į pagalba skuba pati Katherine:
—    Vincai, sakyk ką nors — balsas šaltas kaip ledo karalienės, tik dabar suprantu, kad jį visą laiką nervingai ir valdingai barbena į stalą.
—    Ee.. aaaa… eeeee… aš… jaučiuosi…. eee… laimingas?

Pauzė, nutyla ir Šopenas. Katherine vėl šypteli… (Fuuuu) Visi lengviau atsikvėpiam. Akimirkai.

Telefonas (o kartu su juo ir Šopenas)!

—    Vincai susimatom, aš šalia tavo darbo! — iki šiol mielai valiūkiškas Catherine balsas, dabar skamba kaip patyčia. Šopenas įsisiūbuoja, Vinco galva sukasi, aš maigau pultą, duokit nors kokį mygtuką paspaust, aš PRIVALAU IŠGELBĖT DRAUGĄ!
—    Kas čia? — Įtariai (???) klausia Katherine.
—    Eee… kažkas iš darbo…
—    Ne, bl**! Tavo rankoj! Pirkai naują telefoną?

Šopenas supratęs, kad per ausis jo nebus gana ima skverbtis tiesiog per odą…

—    Ar tu manęs klausai? Dabar kai mes laukiamės tu turi nustoti pirkinėti daiktus, reikia taupyti. Tiesą sakant aš perimu mūsų sąskaitų valdymą. Taip pat tu nemėtysi rūbų ant žemės. Ir tavo vakarojimas su draugais… Žinai, alkoholis irgi kainuojaaAAAaaAAaAAa….

Tu pirkai naują telefoną!?

Įdomu tai, kad tokio pobūdžio scenose, kaip ir tet-a-tet su Catherine, Vincentas atsakymus parenka pats. Kažkiek juos įtakoja jo būsenos matuoklis, tačiau dažniausiai tai būna nerišlus veblenimas. Grubiai šnekant kūrėjas atima iš žaidėjo galimybę kažką spręsti tada, kai herojus yra labai susijaudinęs (galvoja kita galva), arba labai išsigandęs (negalvoja nė viena galva). Tai irgi labai gyvenimiška ir teisinga. Žaidėjas, negali „sužaisti“ ir yra priverstas suvemti kažką nuo liežuvio galo. Ir šiaip, tas žaidybinis santykis yra žiauriai įdomus, nes…

Visiškai nesvarbu koks žmogus yra žaidėjas ir kaip jis reaguotų į draugės nėštumą ir agresiją (čia reiktų pabrėžti, kad kitame kontekste Katherine elgesys atrodytų visiškai normalus ir natūralus, agresyvumo jam suteikia simpatiška ir su viskuo sutinkanti alternatyva) savo gyvenime, nes žaidime visada dar yra žaismo faktorius. Niekas nesėda prie konsolės tam, kad žaidimą pralaimėtų, todėl tiek uber jautrūs vyrai, tiek kiaulės šovinistai žaidybinėje aplinkoje būtų linkę rinktis visuotinas elgesio normas atitinkančius, „teisingus“ sprendimus. Kai to padaryti negali, žaidybinė situacija tampa kur kas asmeniškesnė. Paradoksalu, bet tai eilinį sykį parodo, kad laisvė žaidimuose yra pervertinta — siekiant natūralumo, ją reikia riboti.

Girdėjai? Petras Mirė. Taip, taip tas, kuriam draugė melavo apie nėštumą, nes jis barškino tą kekšę iš biuro…

O aplink dvesia vyrai. Jie miršta sapne, kuris be abejo lanko ir Vincentą. Mieste pasklinda legenda apie raganą, kuri ateina kas šimtą metų ir sapnuose žudo neištikimus vyrus. Aišku niekas ta legenda netiki, tačiau ilgainiui į „Paklydusią avelę“ (taip vadinasi Pub‘as kuriame visi renkasi išgert) užsuka vis mažiau pažįstamų žmonių, vis daugiau klientų prisipažįsta negalį miegoti ir kiekvienas turi savo istoriją apie išdavystę. Vincentas gali užkalbinti visus ir kiekvieną, dalyvaudami visiškai nereikšminguose dialoguose ir abejingai patarinėdami kitiems. Mes galim nuspręsti ką sakyti ir būtent šie sprendimai nulemia Vincento būklę. Įdomu ir tai, kad šie dialogai apibrėžia kas gyvens, o kas mirs. Smulkmena, kurią kūrėjai nutaria atskleisti tik žaidimui baigiantis.

„Paklydusioje avelėje“ galima mėgautis vienu iš 4 alkoholinių gėrimų ir susipažinti su kokteilių, viskio, sakės ir alaus gėrimo tradicijomis, kultūra ir istorija. Taip pat galima aptarti savo gyvenimą su trim draugais, kurių vieną moteris paliko po jo verslo bankroto, kitas gyvena su simpatiška dama, bet jai jau yra pasakęs, kad vedybos bus tik tada, kai (jei) tarp jų atsiras dvasinis ryšis, o trečias jauniausias kvailelis mirtinai įsikliopinęs į vietinę padavėją ir pasiryžęs ją vesti, kad ir ryt. Kiekvienas iš draugų turi labai unikalių ir įdomių įžvalgų liečiančių Vincento problemas, bet dėl to žaisti tik sunkiau. Vienu metu jie taip užlankstė, kad net buvau pradėjęs įtarti, kad kažkas iš jų miega su Katherine.

Dvi Vincento šventovės — klausykla ir tupykla!

Taip pat sėdint bare galima gauti ir siųsti SMS žinutes savo gyvenimo moterims, o tualete peržiūrėti ero foto kurias atsiunčia Catherine.

Sapnas
O dar yra tas nelemtas sapnas, kuriame iš esmės sutelpa visas aktyvusis žaismas. Dienos metu Vincentas gali tik gerti ir kalbėti, o štai naktį jam tenka spręsti virtines galvosūkių. Esmė visada ta pati. Vincentas patenka į košmarą, kuriame be jo yra tuntas avinų. Netrukus paaiškėja, kad nė vienas avinas nėra avinas, ar tiksliau, kad visi esantys sapne yra avinai, tiesiog kiekvienas save mato kaip žmogų, o kitus kaip avinus. Vėlgi… Labai gyvenimiška. Kaip ir tai, kad avinams pasakyta, kad jie turi stumdyti dėžutes ir lipti aukštyn. Jiems pasakyta, jie ir lipa.

Kiekviena naktis sudaryta iš kelių lygių, kurių kiekvienas turi kiek skirtingą dinamiką. Pirmas lygis paprastai būna ne ypač sudėtingas — apšilimui. Antras painesnis, kuriame dažniau žūni dėl padarytų klaidų, nei dėl laiko stokos. Vėliau sekantys jau tampa žiaurūs ir laiko atžvilgiu, nes Vincento gyvybę pasiglemžti gali tiek byranti aplinka, tiek paskutiniame lygyje būnantys monstrai. Tie monstrai visiems skirtingi ir kiekvienam pagal nuopelnus. Tarkim Vincentui teko bėgti nuo draugės, nuo dantytos vadžainos, ar zombifikuoto kūdikio, žudančio vieninteliu žodžiu — „Daddy!“.

Visi avinai skaistykloje atpažystami pagal kažkokį aksesuarą. Vinco atveju tai širdingos trumpikės ir pagalvė.

Tarpe tarp lygių Vincentas gali pabendrauti su avinais, aptarti lygių įveikimo techniką, kažko išmokti pats ir kitus pamokyti. Ilgainiui dalis avinų solidarizuojasi ir tampa vyrais, būtent tada jie meta iššūkį sau ir savo praeičiai. Deja mano žaidime dauguma jų žuvo, bet nereiškia, kad tas pats nutiks ir jūsiškiame.

Taip tarp lygių mes bendraujame su mistišku viso šio košmaro fasilitatorium. Ans sėdi klausykloj ir kalba paauglio balsu, su XBOX LIVE UBER MEGA HEADSHOT fragerio maniera. Gaidys žodžiu.  Jis uždavinėja klausimus į kuriuos būtina atsakyti norint keliauti toliau. Tie klausimai be teisingų atsakymų, todėl labai juokingi. Turiu galvoje ne pačius klausimus, o tai, kad jie sujungti su internetu ir duomenų bazė įrašo kiekvieno pirmą kartą žaidžiančio žmogaus atsakymus. Kaip minėjau klausimai neturi teisingų atsakymų, todėl labai lengva pamatyti kiek žaidžiančių žmonių meluoja. Tarkim klausimas „Ar sutiktumėte paaukoti gyvybę vardan to, kad susigrąžintumėte mylimąjį?“. Dauguma atsako — Taip. Nes negalvoja, o žaidžia. Žaisdami žmonės galvoja, kad „galvoja“ ir pasirenka neva teisingą atsakymą nuvesiantį pergalėn, bet ei! Kokia prasmė susigrąžinti mylimąjį jei mirsi? Na nebent tai siejasi su vėliau esančiu klausimu ar save priskirtumėt „sadistui“ ar „mazochistui“. Esu tikras, kad dauguma pažadėjusių gyvybę už meilę rinkosi mazochizmą, nors yra sadistai kaip turi būti.

Išganymo ieškojimai…

Grįžtant prie pačių galvosūkių — jie gan painūs. Ilgainiui tampa praktiškai neįveikiami, pasikartojantys ir ne juokais erzinantys. Kiekvienas žaidžiantis turėtų pajusti, kad jie yra neatsiejama emocinės inžinerijos dalis. Galvosūkių lygių aplinkos ir tobulai parinktų muzikinių takelių dėka, sprendimo kankynė gali simbolizuoti tiek saviplaką, tiek visišką išsekimą, tiek kovą už būvį, o finišas visuomet duoda tai ko trokšti. Žaidėjas laimi. Tiesiog. Pats laimėjimo faktas tampa labai svarbus ir vertingas, nepaisant to, kad visa ta galvosūkių seka yra visiška beprasmybė. Beje čia taip pat egzistuoja „permadeath“ principas, tačiau ačiū visagaliui kuris paprotino kūrėjus drastiškai padidinti turimų „continue“ kiekį. Japonai vargo labiau. Gal net žudėsi.

Dar kalbant apie galvosūkius, rekomenduočiau juos paanalizuoti visiemsgame designer wanna be. Pamatysit kiek skirtingų mechanikų galima pagimdyti aplink paprastą kubą.

Galiausiai turiu pabrėžti, kad į žaidimo pabaigą, iššūkių logikai būna vis mažiau, košmarai tampa dinamiškesni ir destruktyvesni, vėlgi tai labai gerai koreliavo su vidine Vincento būsena, siužetu ir manyje gimstančiu noru kuo greičiau viską pabaigti. Komplimentai dizaineriams už gebėjimą šitaip susieti, nesusiejamus dalykus.

Jei košmare kankynės per mažai, jos galima rasti ir vietiniame Pub’e.

Pabaiga

Jei iki čia skaitėte, bet žaidimo neketinate žaisti galbūt jums įdomu kuo viskas baigiasi. Tai sužinosit paspaudę nuorodą į sekantį puslapį. Jei galvojat, kad Catherine pavyks išmėginti patiems, jos nespauskite. Tiesiog pabandykite patikėti bendriniu pabaigos apibūdinimu. Aš baigęs Catherinepasijutau taip, kaip senai nesijaučiau. Ne, pabaiga (na jų viso yra 8 berods) nėra tobula ar įdomi pati savaime. Kaip ir tikėtasi, gale yra šioks toks nuslydimas į mistiką, kuris galbūt nebuvo būtinas, bet esmė ne tame.Catherine tai vienas tų retų žaidimų kurie baigiasi. Tiesiog baigiasi. Be jokių ten užuominų, paslapčių ar klaustukų. Po 20 valandų žaidimo, intrigų ir kančių su galvosūkiais ateina pabaiga kuri pati savaime yra palaiminga. Nes tai yra tikra pabaiga. Tokia kuriai atėjus pajunti malonią pilnatvę, esi tiesiog sveikai sotus. Tokia, kokių jau nebedaro žaidimuose.

Tai kas gi dėjosi su Vincentu?

Kaip paaiškėjo, visi jo ir aplinkinių košmarai išties yra mistinių jėgų darbo vaisius, tačiau ne raganos, o paties viešpaties. Na kažkas tai vadins šėtono darbu, bet mano supratimu tai vyrus kankina ir žudo puolęs angelas, o savo darbą jis(ji?) dirba tiek su dievo, tiek su velniaus palaiminimu ir parama. Motyvas gana paprastas — žmonės dėl kažkokių priežasčių reikalingi dievams, o ilgai santykius puoselėjantys, bet ryžtingų žingsnių (vedybos ir vaikai) nesiimantys vyrai yra grėsmė rūšies išlikimui. Todėl kartą per 100 metų į žemę atkeliauja demonas ir surenka visus liurbius nesugebančius pasipiršti ar bent įtaisyti vaiko ir juos atskiria nuo vaisingų moterų. Vienus nužudo, kitiems pakiša sukubę, kad ši suardytų „nevaisingų“ porų santykius, tretiems pritaiko abu metodus. Štai, tep.

You don’t say…

Mano atveju šis siužeto vingis visiškai sugriovė iki tol vyravusią imersiją, nes… Na aš turiu du vaikus, vadinasi esu pasiekęs minimalią dieviškąją kvotą. Viskas žaidime atrodė kur kas įtikinamiau ir asmeniškiau, kol galvojau, kad jis mane persekioja dėl nuodėmingų fantazijų apie romaną su…

Bet tai jau kita istorija.

Originalus įrašas tinklaraštyje Dievo režimas

Rekomenduojame

Artūras Rumiancevas, Artojas nuo 1998 metų – redaktorius, rašytojas, nusipelnęs lietuviškojo geimingo veikėjas, savo ideologiją skleidęs “VA PlayStation”, “PC Klubas”, “Game.exe”, o dabar – “PC Gamer”, “Computer Bild”, “Games.lt” ir, aišku, “Dievo režime”. Vienas “Dievo režimo” įkūrėjų.

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: