Liepos 7 d. Kulautuvoje vyksiantis dvyliktas bardų festivalis „Akacijų alėja“ žada ne vieną staigmeną. Viena jų – folk muzikos generolų duetas MUSTARD’S RETREAT.
Apie muziką, lietuviškas šaknis, „Akacijų alėją“ ir norą lipti į jos sceną kalbamės su reprezentacinių Užatlantės klubų senbuviu Deividu Tamulevičiumi (David Tamulevich).
1974 m. pradėjote „Mustard‘s Retreat“ pasirodymus su savo partneriu Michaeliu Houghu. Esate 38 metus scenoje. Kokie pasirodymai, pasiekimai, įvertinimai Jums yra svarbiausi?
Lipimas į Lietuvos sceną yra vienas svarbiausių mūsų karjeroje. Asmeniniame ir profesiniame lygmenyje. Atvykti ir koncertuoti protėvių žemėje, kuria labai didžiuojuosi, atrasti savo šeimą… Tai man yra ypač svarbu ir reikšminga.
Pamenu pirmą savo pasirodymą, kurį stebėjo mano tėvai. Tai taip pat buvo ypatinga. Norėjau gyventi muzikanto gyvenimą ir tai, kad jie matė mano sėkmę, man reiškė labai daug. Pelniau savo muzikos herojų, ypač Peterio, Paulo ir Mary (folk muzikos klasikai legendos – red. past.), pripažinimą.
Esame groję daugybėje žinomų festivalių, tokių kaip Filadelfijos folk festivalis, Niubedfordo vasaros festivalis, Kervilio folk festivalis, Kate Wolf festivalis, Peterio Seegerio Clearwater festivalis… Koncertavome daugelyje žinomų vietų (Kennedy center, Lincoln centre, Wolftrap), tačiau patys įsimintiniausi momentai yra tie, kai žmonės ateina ir mums pasako: „Mes dainavome jūsų dainas per savo vestuves“ arba „Jūsų muzika man padėjo sunkiu gyvenimo periodu“. Tai ir yra tai, ko visada siekiau: muzikos džiaugsmas ir galia.
Deividai, Jūsų šeima taip pat muzikavo, tačiau rinkosi tokius klasikinius instrumentus, kaip pianinas, altas, smuikas. Kaip gimė jūsų meilė folk muzikai ir gitarai?
Kai aš buvau keturiolikos, mama atnešė Peterio Paulo ir Mary įrašą. Jame kalbėjo svarbius dalykus: jausmus, istoriją, žmones ir vietas. Tai nebuvo paprasta popmuzika. Tada pamačiau televizijos šou, kuriame rodė Peterio Seegerio festivalį ir visus nuostabius muzikantus, kurie dainavo apie tuos svarbius dalykus.
1969 m. Anglijoje, Oxforde, mergaitė grojo gitara autobuse. Ir ten visi tapo viena. Dainavo. Tapo bendruomene. Tada aš supratau, kad tai ir yra tas dalykas, kurio noriu gyvenime… Pradėjau groti gitara 1970 m. žiemą.
Minėjote, kad folk muzika yra Jūsų gyvenimas. Kokiais žodžiais jį galima būtų apibūdinti?
Tikslo siekiantis, aistringas, besirūpinantis… Meilė savo veiklai. Gyvenimas taip, kad keistum pasaulį. Bendruomeniškumas.
Dauguma neturi pinigų, bet yra turtingi draugais ir gyvenimo patirtimi. Gyvenimas nėra lengvas, bet jame yra žmonių, kurie rūpi. Folk muzika visa tai vienija.
Būtų įdomu išgirsti apie Jūsų lietuviškas šaknis. Turite lietuvių kraujo, taigi ką Jums reiškia Lietuva?
Tai reiškia šaknis. Amerikoje mes ieškome šaknų, bet jos negilios. Lietuvoje jas turime. Kai augau, Lietuva buvo mano didžioji svajonė. Garbingoji. Mano močiutė iš Alytaus į Ameriką atvyko 1910 m. su savo motina ir 5 seserimis (vienos iš jų vis dar tebeieškau. Jos vardas Marijona Krilavičius. Jos mama buvo Cecilija Lazauskaitė). Mano seneliai ir mano mamos seserys, jų šeimos, visi pasistatė namus mažoje gatvelėje. Tai tapo maža lietuviškąja bendruomene. Lietuva visada vaidino svarbų vaidmenį ir tai buvo vieta, kurią troškau aplankyti.
Ar tai, ką girdėjote apie Lietuvą, pateisino lūkesčius? Galbūt kažkas nustebino, kažko nesitikėjote?
Močiutė ir jos seserys buvo vaikai, kai išvyko iš Lietuvos, tad ir jų prisiminimai buvo vaikiški. Aš nežinojau, ko tikėtis ir galiu rasti giminių, su kuriais ryšiai nutrūko prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ką radau čia, buvo energinga ir teigiama. Ore tvyro viltis, gėris, draugiškumas. Nepaisant ekonominių realijų. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje juntama pagarba praeičiai, mūsų istorijai. Tiems, kurie išlaikė lietuvybę ir mūsų Tėvynę gyvuojančią. Manau, kad tai yra tautos stiprybė.
Lietuvą atradau labai gražią. Varėna, Veisiejai, mano šeimos kaimelis Zervynos. Nėra žodžių apsakyti, ką tai man reiškia.
Liepos 7 d. lipsite į bardų festivalio „Akacijų alėja“ sceną. Ką dar be šio svarbaus įvykio planuojate nuveikti?
Labai noriu pamatyti savo gimines. Zervynose, Noškūnuose, Vilniuje, Kaune. Planuoju nuvykti į Alytų, kur gimė mano senelė. Noriu aplankyti kaimelius, pamatyti Lietuvos grožį.
Ką Jums reiškia dalyvauti „Akacijų alėjoje“?
Tai didelė garbė. Garbė, kad pakvietė. Tai – nepaprastai nuostabus festivalis, kuriame dalyvauja tiek daug talentingų atlikėjų. Tai festivalis, kuris kalba apie svarbius dalykus. Džiaugiamės, kad jame galėsime pasidalinti savo muzika.
Dėkoju už nuoširdų pokalbį ir iki malonaus susitikimo bardų festivalyje „Akacijų alėja“ Kulautuvoje.
