Kas labiau skatina jaunimo patriotizmą – priverstine tvarka giedamas Lietuvos himnas ar savanoriškas dalyvavimas miesto švarinimo talkoje?
Praėjusią savaitę DELFI interneto portalo konferencijoje išsakytos mano mintys sukėlė diskusijų audrą.
Kai kurie interneto komentatoriai mano žodžiuose įžvelgė antipatriotinį toną ir suskubo kaltinti kosmopolitizmu.
Esu tremtinių vaikas, mūsų šeimoje Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ būdavo giedama net gūdžiausiais sovietų laikais. Todėl tokie kaltinimai mane suglumino.
Jaučiu pareigą paaiškinti kauniečiams ką iš tiesų norėjau pasakyti. Visada laikiausi nuomonės, kad patriotizmas negali būti diegiamas prievarta.
Girdėjau, kad įstatymų nustatyta tvarka himną gieda Šiaurės Korėjos, Kinijos mokiniai. Tačiau ar tokio potvarkio reikia Kauno mokyklose?
Gerbiamieji, gal pamenate įsakymą, pagal kurį visa Lietuva „Tautišką giesmę“ giedojo Baltijos kelyje, prie Sausio 13-osios laužų?
O kas su trispalvėmis į gatves išginė tūkstantines minias, kai iš Pasaulio vyrų krepšinio čempionato medalius parsivežė nacionalinė rinktinė? Nepastebėjau, kad tokiais atvejais tektų raginti jaunimą giedoti himną ar mojuoti vėliavomis.
Neturiu teisės kalbėti apie kitus miestus, tačiau esu įsitikinęs, kad kauniečiai yra ypatinga bendruomenė, kurią mokyti patriotizmo valdiškais potvarkiais reikštų pažeminimą. O gal aš klystu?
Tada siūlyčiau mokytojams paklausti mokinius, ar jie norėtų kiekvieną dieną prieš pamokas giedoti Tautišką giesmę? Gal pagaliau vieną kartą pradėkime pasitikėti savo vaikais, o ne biurokratinėmis formulėmis?
Himnas reiškia išskirtinę pagarbą valstybei. Aš manau, kad jį reikia giedoti oriai, o ne žiovaujant. Ir tik išskirtinėmis progomis, o ne kaip kokią užstalės dainą. Giedoti tada, kai to trokšta mūsų širdys, o lūpos pačios veriasi užtraukti „Lietuva, Tėvyne mūsų…“.
