Atsimenate tokią operos „Svynis Todas – demonas kirpėjas” reklamą, kur žmogaus kūno dalys kišamos į mėsmalę ir iš jos tvarkingai lenda faršas?
Savotiškas jausmas, kai pro šią reklamą vedi vaikus į mokyklą ir darželį. Spėju, kad nesu vienintelis tėvas, kuriam su vaikais ne savo noru tekdavo aptarti tą neskoningą reklamos vaizdelį.
Tuo metu galvojau, kad ši reklama – tiesiog pigus ir amoralus būdas šiuolaikiniam menui šokiruoti, t.y. atkreipti dėmesį į save, pritraukti daugiau žiūrovų. Maniau, kad tiesiog reklamos užsakovai ir kūrėjai gal neturi vaikų ir dėl to nesupranta ką daro, kad viešą erdvę ne papuošia, o pridergia.
Neseniai suvokiau, kad galbūt neatsitiktinai visa tai buvo atsiradę Vilniaus gatvėse. Mes, lietuviai, kaip ir kiti posovietinės erdvės gyventojai, tiesiog apsėsti esame minties, kad kirpykla – kažkokia demonų ir demonių vieta.
Kaip pastebėjo Lietuvoje šiomis dienomis viešėjęs Pasaulio banko ekspertas Florentin Blanc, visa posovietinė erdvė apsėsta dėl kirpėjų keliamos grėsmės. Kai Kirgizijoje buvo paklausta kokie verslai sukelia didžiausias grėsmes, ir dėl to juos reikia labiausiai kontroliuoti, šalia didžiųjų grėsmių, tokių kaip atominė energetika ir pan., atsirado ir kirpėjai.
Lietuvoje girdžiu iš esmės tą patį. Institucijos sako, kad kiekvieną kirpyklą būtina patikrinti bent kartą per metus.
Reikalavimų kirpykloms sąrašas ir pobūdis įspūdingas. Pavyzdžiui, kirpėjas privalo raštu aprašyti kiekvieną savo teikiamą grožio paslaugą, turėti paslaugų aprašus. Jei viešėdamas parodoje Europos Sąjungos valstybėje ar tiesiog nuvykęs pigiau apsipirkti į Lenkiją ar Latviją įsigijo savo darbui reikalingų priemonių, privalo turėti šių priemonių lietuviškus aprašus. Atlikdamas įrankių sterilizavimo procedūras, jas privalo detaliai dokumentuoti, vesti Sterilizatoriaus darbo kontrolės registro žurnalą ir pan.
Diskutuojant apie klausimynus, kurie suprantamai verslui įvardintų kas svarbiausia iš visų keliamų reikalavimų, leistų ir inspektoriui, ir verslininkui geriau koncentruotis į svarbiausius dalykus, visu aštrumu vis iškyla kirpyklų klausimas.
Vieni (inspektoriai) padejuoja, kad niekaip negalime „sutvarkyti” tų kirpyklų, ypač jei su verslo liudijimais dirba. Kiti (rimtesni kirpėjai) pasiskundžia, kad į kirpyklų kontrolę žiūrima per lengvai, per mažai skiriama tam dėmesio, todėl atsiranda tokių, kurie kerpa per pigiai, kad kirptų kokybiškai.
Labai primena Mongoliją, kurioje tik neseniai atsisakyta kirpyklų paslaugos kokybės (iš esmės – estetinių) reikalavimų ir jų kontrolės.
Iliustruodamas, kad tai posovietinei erdvei būdinga, o ne universali demonų kirpėjų baimė, noriu pabrėžti, kad ši baimė baigiasi ten, kur kažkada buvo mus nuo Vakarų skyrusi geležinė uždanga. Vakarų valstybėse kažkodėl galima netikrinti kirpyklos kasmet ir nieko dėl to neatsitinka.
Turint visą tai galvoje net nesu tikras, ar Lietuvos institucijos yra pribrendusios atsikratyti demonių kirpėjų baimės. Ir ar tikrai mūsų kai kurių valstybės tarnautojų ir netgi verslininkų galvose negyvena daugiau tokių demonų.
Gal gyvenimo palengvinimas kirpykloms yra ir bus tikrasis ženklas, kad mes atsikratėme sovietinio mentaliteto ir jau sugebame į verslą žiūrėti normaliai, o ne pro mitologinius akinius, leidžiančius kiekviename verslininke matyti demoną.
Originalus įrašas tinklaraštyje Remigijaus Šimašiaus blogas
