Trečiadienį teko dalyvauti laidoje „Diagnozė – Seimas“. Darbo ir LSD partijos aiškinosi, kaip čia daryti po Prezidentės pareiškimo, kad valdančiojoje koalicijoje ji nepageidautų matyti Darbo partijos. Ką manau šiuo klausimu – paliksiu pabaigai. O kol kas – kai kurios mano subjektyvios diagnozės apie aptarinėtą Darbo partiją.
Noras nurodinėti teisėsaugai
Pagal tai, kaip karštai DP lyderis aiškino, kad jei konservatoriai būtų norėję, tai būtų jo partijos bylą jau seniai užbaigę, tegaliu daryti išvadą – jis yra įsitikinęs, kad vykdomoji valdžia ir gali, ir turi daryti tiesioginę įtaką atskirų bylų sprendimui. Man tai atrodo net gerokai pavojingiau negu pats faktas, kad ši partija yra kaltinamųjų suole. Turėti Vyriausybę, kuri mano, kad gali pati spręsti bylas, yra tiesus kelias į ten, kur tėra viena nuomonė, viena tiesa, tačiau daug priespaudos ir daug vargo.
Vidinė šizofrenija
Laidoje sėdėjau šalia DP palaikymo komandos su dideliais ženkliukais. Turėjau progos per pertraukas pasišnekučiuoti ir padiskutuoti. Tai štai ką aš pastebėjau – partijos pozicijos (kitaip tariant, jos lyderio teiginiai) ginamos beatodairiškai, tačiau tai ir tėra vienintelis vienijantis veiksnys.
Štai, pavyzdžiui, dėl pažado per du metus panaikinti nedarbą. Viena DP palaikytojų dalis man karštai aiškino, kad to pasiekti neįmanoma ir jie to net nežadėjo, tik kryptį rodė. Sakė, kad programoje tokio pažado nėra, tai reiškia jo ir nebuvo, o ką lyderis karštai įtikinėjo viešai, tai aš teištraukiau iš konteksto.
Na gerai, užskaitau – tiesiog eilinis ciniškas melavimas prieš rinkimus, kurį sau partija leidžia be sąžinės graužimo.
Tačiau kita partijos palaikytojų dalis – simpatiškos ponios, dar karščiau palaikančios savo lyderį – gi man karštai aiškino, kad tą nulinį darbą partija ir pasieks, nes „žino kaip“, yra tuo tikri, o mane, neišmanėlį, siuntė skaityti „ekonomikos vadovėlį“.
Mano diagnozė – partija neturi vidinio supratimo apie tai, ką ir kaip ji darys, išskyrus tai, kad darys taip, kaip pasakys partijos vadas.
Burliokiška kultūra
Tai, apie ką čia rašysiu, tikrai nėra svarbiausia. Tačiau, mano manymu, pakankamai svarbu, nes atskleidžia daugiau nei iš pirmo žvilgsnio matosi.
Kai su šeima vakarieniaujame prie stalo, mano vaikai yra man davę pastabą, kad nekalbėčiau pilna burna. Gal tai reiškia, jog mes per mažai atsipalaidavę gyvenime. Bet iš esmės pastaba teisinga – kalbėtis už stalo yra puiku, tačiau kalbėti žiaumojant yra nekultūringa ir nepagarbu pašnekovo atžvilgiu.
Tačiau tai ne kliūtis Darbo partijos vadui maumoti ką tik gautą riestainį ir pilna burna tautai aiškinti kas ir kaip. Sakykit ką norit, tačiau tai parodo pagarbos žiūrovams, piliečiams lygį. Manieros nėra tai, kas svarbiausia, tačiau jos yra tai, kas leidžia pamatyti, su kuo mes turime
reikalų. Nors daliai piliečių, panašu, tai patinka, mano supratimu burliokiškų manierų pabrėžtinis demonstravimas yra arba pigus triukas bandant parodyti „saviakiškumą“, arba, dar blogiau, tikrasis kultūros lygis. Deja, lyderių kultūra yra užkrečiamas dalykas, ir man neramu, kad naujoji kryptis yra ne kokia.
Naktinė koalicija ir Prezidentės nuomonė
Kaip žadėjau, grįžkime prie pradžios – Prezidentės nuomonės ir naktinės koalicijos susikirtimo. Mano manymu, viskas yra labai paprasta. Gražu ir sveikintina, kad Prezidentė įvardina reiškinius ir pasako savo nuomonę. Su ja visiškai sutinku.
Tačiau visiškai aišku, kad Lietuvos žmonės pasirinko taip, kad naktinė koalicija gali drąsiai sakyti, kad gavo tautos palaikymą ir mandatą savo pažadams realizuoti. Net jei, kaip bebūtų liūdna, kokia viena ar kelios vietelės Seime ir nusipirktos už bambalius ar kitas gėrybes.
Tad viskas čia aišku – kairioji koalicija turi parodyti, ką moka. Parodys, ir tada pamatysime, ar darbo partijos vadovas yra būsimas ekonomikos Nobelio premijos laureatas, atradęs nulinio nedarbo ir „giniruojančios“ ekonomikos receptą, ar tiesiog smailialiežuvis piršlys, melo ir gražbyliavimo pagalba įpiršęs rinkėjams ne tą nuotaką?
Originalus įrašas tinklaraštyje Remigijus Šimašius
