(c) Stock.xchng archyvo nuotr.

Senovėje pavasario saulei vis aukščiau kopiant dangaus skliautu lietuviai šventė gamtos pabudimo ir prisikėlimo šventę. Šventos Velykos yra ne tik viena svarbiausių žemdirbio kalendoriaus švenčių, tačiau ir krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų ir kiekvieno žmogaus sielos prabudimą.

Velykų šventinis ciklas Lietuvoje yra persipynęs su senosiomis gamtos atgimimo apeigomis (kiaušinių marginimu, supimusi sūpuoklėmis) ir krikščioniškųjų Velykų šventės papročiais (anksti ryte eiti į bažnyčią).

Velykų šventė prasideda savaitę prieš – Verbų sekmadienį – ir baigiasi kitą sekmadienį po Velykų.

Didysis penktadienis – viena iš trijų šventųjų Velykinių dienų (yra dar minimas Didysis Ketvirtadienis ir Didysis Šeštadienis), vadinamų „Triduum Sacrum“. Iš minėtų trijų dienų Didysis penktadienis ypatingas tuo, kad šią dieną minima Kristaus kančia ir mirtis – simbolis atsakomybės už žmogaus laisvę, kurią mirdamas perima Jėzus. Būtent dėl to, Didysis penktadienis yra atgailos ir susikaupimo diena, kuomet stengiamasi dirbti mažai bei laikomasi tylos.

Vakare bažnyčioje yra laikomos ypatingos pamaldos – prisimenant Kristaus kančią yra pagarbinamas krikščionybės simbolis – kryžius, skaitoma Kristaus kančios istorija. Šią dieną nešvenčiama Eucharistija, liturgija būna labai paprasta ir tyli. Be to, viename iš altorių yra įrengiamas Kristaus kapas į kurį kunigas nuneša švenčiausiąjį sakramentą. Taigi, šią dieną geriausia paskirti apmąstymams ir tikėjimo stiprinimui.

Sponsored video

Taip pat skaitykite: