Paskutinė Eugenijaus Varkulevičiaus – Varkalio paroda įvyko rugsėjo aštuntąją, drauge su Arūno Vaitkūno darbais. Paveikslai kabojo verslo lyderių centre, Kaune, patalpoje, kurios kvadratiškumas iš esmės visai netinka tapybos darbams eksponuoti. Bet – norai sau, aplinkybės sau, o galimybės gali pasirinkti: draugauti su norais ar su aplinkybėmis. Kai nėra lėšų, dažniausiai jos lieka su pastarosiomis.
E. Varkulevičius jau kelintus metus gyvena Kaune. Čia jo gimtinė, čia vieta, iš kurios ištrūko kitapus vandenyno, čia – jo sugrįžimo ir dabartinio tarpsmo vietos. Čia jis grįžo ir nerado daugelio draugų. Ir pamatė, kokia apatija, stingulys ir liūdesys yra apgulę kažkada tokio gyvastingo, o dabar tik gyvatingo miesto pečius. Nesupykim – gyvatės yra savotiškai gražūs, egzotiški, paslaptingi organizmai, bet tuo pačiu ir skaudžiai kerta. Varkulevičius, neradęs Kaune intensyvaus kūrybinio kvėpavimo, pasuko Santakos link. Ten, kur nėra pastatų, institucijų ir troleibusų. Ten, kur niekas nesikeičia, išskyrus mėnulio fazes ir prasilenkiančius žmones.
Žemėje, vandenyje, grumstuose tapytojas ieško pirmapradiškumo, amžinos laikmės, iš kurios gal ir susideda gyvenimo sakmė. Varkulevičius ieško atsakymų, nes jų nežino ir kiekvienas jo darbas – tai prasmingas bandymas atsakyti, sužinoti. Šiuo bruožu Varkalis panašus arba netgi tapatus su Arūnu Vaitkūnu – taipogi ieškotoju, o ne „teigėju“. Pastarųjų mūsų pertekliniame postmodernizme yra apstu ir baisus minusas tau dedamas, jei pareiški, kad ko nežinai.
Vaitkūno ir Varkulevičiaus paroda sunki, ji tikra. Vyraujančios spalvos – ryškios, ekspresyvios, grynos, sodrios, emocionalios, nesiduodančios švelniam akvareliškumui. Abu tapytojus vienija panaši esminių dalykų suvoktis ir jų pateiktis drobėje. Visi keturi verslo lyderiukų centro aukštai kupini dramatizmo, nerimo, liūdesio arba ramybės. Filosofiniai tapybiniai fragmentai tirpsta svoryje ir įtaigoje, kurios nepavadinčiau nei menine, nei kokia kūrybine. Tie įtaigūs spinduliavimai griebia su tokia jėga, kad nebesuvoki, kas šaukia – autorius, nekintantys kodėl? Kas? Ar gamtos paslaptys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad interpretuojamas E. Varkulevičiaus darbų turinys talpus kaip poezija, o ritmiškas, variatyvus kaip muzika. Ir ne avangardinė, o klasikinė, kurios kartais padedamas tapytojas lieja egzistencinę filosofiją.
