Kai kurie Pablo Picasso kūrybos laikotarpiai skirstomi į spalvomis vadinamus etapus: mėlynasis periodas, rausvasis periodas.
Dalios Grybaskaitės biografiją bandant atvaizduoti spalvomis, matyt Leningrado periodą galėtume įvardinti raudonuoju, o Briuselio – mėlynuoju. Tačiau kaip manote, kokia spalva labiausiai atitiktų jos prezidentavimo laikmetį? Susipažinus su štai jau trečiuoju metiniu pranešimu, man atrdodo, kad ši spalva yra ruda, kuri, kaip žinia, gaunama žalią sumaišius su raudona. Pabandysiu pagrįsti.
Kai politiko prašoma pasirinkti iš dviejų viena kitai prieštaraujančių alternatyvų, jis turi keturis galimus sprendimų variantus. Paprastas politikas pasirinks vieną iš siūlomų vadovaudamasis savo įsitikinimais, sąžine ar tikėdamasis daugiau naudos iš pasirinkto varianto nei iš alternatyvaus. Kvailas politikas atmes abu variantus nepasiūlydamas nieko kito, kas būtų priimtina abiejų pusių šalininkams. Genialus politikas, natūralioje gamtoje pasitaikantis ypatingai retai, sugebės pasiūlyti daugumai tinkamą kompromisą. O populistas pritars abiems siūlymams vienu metu. Sakysit, neįmanoma? Dar ir kaip! Populistams patikti daugumai pavyksta dėl dviejų paprastų priežasčių.
Pirmoji. Jeigu didelėje sankryžoje visiems eismo dalyviams vienu metu įjungsime raudoną ir žalią šviesoforų signalus, tokio sprendimo neteisingumas paaiškės per kelias akimirkas, nes gatveje kils chaosas. Daugumos politinių sprendimų pasekmėms paaiškėti prireikia mėnesių ir metų. Per tą laikotarpį tiek visko įvyksta, kad visada klaidingus sprendimus priėmę politikai atranda ką apkaltinti dėl savo nesekmės – pasaulinę krizę, ankstesnę valdžią, koalicijos partnerius, opoziciją, užsienio ir vidaus priešus, etc.
Antroji. Studijuodami psichologiją sužinome, kad šiame komplikuotame informacijos perkrautame pasaulyje dažnas žmogus yra linkęs girdėti ir prisiminti tik jam aktualius dalykus, nesigilinant į bendrą kontekstą ir greitai užmirštant viską, kas nėra būtina. Šiuo fenomenu naudojasi kaip horoskopų sudarytojai, taip ir viešųjų ryšių ar reklamos specialistai. Dvidešimt dienų galime kiekvieną rytą skaityti horoskopą vakare neprisimenant nė žodžio iš to, kas buvo prognuozuota. Tačiau tereikia dvidešimt pirmą dieną kuriam nors iš labai bendrais žodžiais suformuluotų spėjimų nors dalinai atitikti kokį vėlesnį dienos įvykį ir visiems draugams, giminaičiams ir kolegoms nedelsiant ištrimituosime, kas viskas buvo tiksliai taip, kaip numatė horoskopas, nežiūrint į tai, kad kiti penki tos dienos spėjimai visiškai nepasiteisino. Ir skaitysime horoskopus dar tris savaites – čia pat juos pamiršdami – iki kito sutapimo.
Jau naujojo Prezidentės metinio pranešimo įžangoje sužinome, kad pagrindinė jo žinutė – visais svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais yra būtinas platus politinis sutarimas. Deja, nagrinėjant vėliau aptartas atskiras politikos sritis aiškėja, kad genialių kompromisinių siūlymų nėra teikiama labai jau daug. Ženkliai dažniau matome vienu metu įjungtus žalią ir raudoną signalus bendrame kontekste susiliejančius į rudą pašvaistę. Vienas nuo kito vos per kelis sakinius nutolę siūlymai taupyti ir netaupyti, pasitikėti teismais ir nepasitikėti, tęsti vieną ar kitą reformą ir ją nedelsiant baigti.
Trumpai tariant, pranešime mums sakoma, kad esama politika yra labai gera ir ją būtina vykdyti toliau, o tai pat, kad esama politika yra labai bloga ir ją būtina keisti.
Tiesa, yra ir dvi aiškiai išreikštos nuomonės.
Pirmoji apie užsienio politikos prioritetus. Atsižvelgiant į tai, kokiais darbais giriamasi ir į tai, ką reikalaujama nuveikti, pagrindiniu mūsų užsienio politikos tikslu yra išmelžti kaip galima daugiau iš ES ir NATO.
Antroji apie ateinančių rinkimų rezultatus. Iš daugkartinių pastebėjimų, kad naujoji Vyriausybė privalės tęsti kitų pradėtus gerus darbus, darosi aišku, kad dabartinės koalicijos atstovų po rikimų valdžioje pamatyti nesitikima.
Abiem atvejais truputį liūdna.
