Kaip atrodo, dažniausiai sutinkama reikšme konkurencija – tai ekonomikos subjektų varžybos dėl vartotojo palankumo ir lojalumo laisvosios rinkos sąlygomis, kai ne kokie nors biurokratiniai nurodymai, o piniginis balansas lemia įmonės ar įstaigos likimą – sėkmę ar pražūtį.
Savo ruožtu laisvosios rinkos ideologai būtinai pastebi ir tai, jog visiškai laisvos rinkos tikrovėje nebūna, tai esą yra tik idealus tobulumo modelis. Tačiau nesunku kartojamoje ištarmėje išgirsti apgailestavimo gaidelę dėl to, jog esą visa eilė iracionalių veiksnių trukdo pilnutiniam laisvosios rinkos išplėtojimui.
Kita vertus, galime perklausti iš savo pusės – ar tikrai tokio pobūdžio „ribojantys veiksniai“ čia yra tik blogis anapus nelygstančio rinkos gėrio? Na, pabandykime įsivaizduoti visiškai iracionalų santykį tarp vyro ir moters, kuris nuo seno yra vadinamas meile, ar laisvosios rinkos požiūriu tai yra teisėta veikla, ar tik nuostolingas jėgų švaistymas? Kaip atrodo, žiūrint nuo laisvosios rinkos idealo viršukalnės matytųsi ta panoraminė tiesa, jog meilę visuose pakampiuose pažangos labui turėtų pakeiti prostitucija kaip piniginio vieneto pagrindu užbrėžtas vyro ir moters santykių racionalizacijos tipas, kaip lyties pozicijų optimizavimo būdas. Kita vertus, nurodyta pavyzdys, iliustruojantis laisvosios rinkos užribius, nėra vienintelis, kiti galimi pavyzdžiai yra ne mažiau iškalbingi, tačiau apie meilę užsiminiau visų pirma dėl to, jog vėliau privalėsime, nori nenori, įsivelti į diskusiją apie filosofiją, kuri, kaip žinome, yra tam tikra meilės doktrina arba, F.Nietzsches žodžiais tariant, linksmasis mokslas.
Dar neseniai iš aukščiausių tribūnų buvo skelbiama, jog esą laisvosios rinkos nematoma ranka, dalijanti vadinamuosius krepšelius, ims ir išspęs visas Lietuvoje kylančias švietimo problemas, užtikrins mokyklų tinklo pertvarką, optimizuos mokyklų su visu gyvu ir negyvu inventoriumi darbą. Dabar, pasikeitus valdžiai, mažiau apie tai trimituojama, bet tvarka išlieka ta pati.
Tiesą sakant, nesiruošiu čia diskutuoti dėl to, kuo skiriasi lietuviško kirpimo socialdemokratai nuo liberalų, pagaliau nesu jau toks visiškas retrogradas, kuris ginčytųsi dėl laisvosios rinkos principinės reikšmės. Kalbame tik apie būtinybę netaikyti principų aklai, o atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Kita vertus nepraleisiu progos pastebėti, jog diskusija dėl švietimo komercializacijos atnešamos žalos prasidėjo dar antikos laikais, Sokratui užsimojus nuodugniai sukritikuoti sofistus, tuos pirmuosius žinojimo verslininkus. Tačiau ne paslaptis ir tai, jog Vakarų kultūroje įsitvirtino sofistinis švietimo tipas be mažiausių išlygų, užderėjo sofistikos mados, žingsniuojama būtent sofistų užbrėžtu keliu Pastarasis dešimtmetis išsiskiria galbūt tik tuo, kad švietimo sofistifikacija pasiekė kraštutinį tašką, tiesą sakant, tokį lygmenį, jog galime kalbėti apie prasidėjusią hipersofistikos erą.
Kaunas, jeigu dar nežinote, yra miestas-eksperimentas, kurio gyventojai rodo sugebėjimą išgyventi bet kokiomis sąlygomis, taigi kauniečius drąsiai galima vadinti išgyvenimo meno virtuozais. Todėl ir bendrojo lavinimo mokyklų pertvarka, siekiant išgryninti keturmetę gimnaziją, šiame mieste vyksta labai savotiškai, ištęsiant laiką iki begalybės.
Žinia, daugeliui mokyklų toks persitvarkymas reikštų pražūtį, nesurenkant reikiamo krepšelių skaičiaus (prisideda nepalankūs demografijos veiksniai, mokinių sumažėjimas dėl emigracijos), taigi mokyklų bendruomenės parodė nepaprastus sugebėjimus ieškant išlygų įstatyme, leidžiančių išsaugoti „ilgosios“ gimnazijos statusą. Kaip grybų po lietaus iškart, vienu mostu Kauno mieste padaugėjo katalikiškų gimnazijų, kai vienu mokyklos steigėjų čia jau laikoma Bažnyčia ir negalioja reikalavimas tapti keturmečiu mokymo kombinatu. Tipiškas pavyzdys yra tautines vertybes puoselėjusios Mato Šalčiau mokyklos persivadinimas Šv. Mato mokyklą, išsaugant, kaip matome, brangų Mato vardą, nežiūrint to, koks oras už lango. Taigi galima net tikėtis, jog ši mokymo įstaiga globalizacijos pasėkoje kada nors vadinsis Matju Perio vardu. O dabar didžiausia problema, regis, yra ta, jog Bažnyčia į šį reikalą pažiūrėjo rimtai, taip tarsi viskas vyktų iš tikrųjų, nusprendusi pasiūlyti savo atstovus į persikrikštijusių mokyklų direktorių postus. O tai jau yra didelis nesusipratimas, galima sakyti, skandalas, senieji vadovai savo kėdžių taip lengvai nesiruošia atiduoti, nesitikėkite. Dvivaldystė, ne kitaip, užprogramuotas ilgalaikis konfliktas, baisus nesmagumas.
Tačiau visiems nosį nušluostė viena eilinė, švelniai tariant, Kauno mokykla, pasivadinusi KTU progimnazija. Kas čia tokio nuostabaus, – klausiate, – progimnazija kaip progimnazija, be to, KTU vardas taip pat girdėtas, ne iš mėnulio. Tačiau visa esmė slypi tame, jog viena garsiausių šalies mokyklų, į kurią patenkama tik konkurso būdu, atrenkant vienetus iš šimtų pretendentų, vadinasi KTU gimnazija, taigi pasirenkant KTU progimnazijos vardą, kaip atrodo, ne labai dorai pretenduojama į dividendus nuo svetimos šlovės.
Žinoma, ne pavadinime esmė, minėtoji gimnazija yra garsi ne dėl to, jog dėvi KTU vardą, bet dėl savo įdirbio, susiformavusių tradicijų. Tačiau aptartas pavyzdys rodo, jog žongliruojant pavadinimais kartais siekiama apkvailinti žmones, mulkinti mokinių tėvus, tokiu štai būdu nesidrovint yra medžiojami vadinamieji krepšeliai. Ne iš gero gyvenimo taip daroma, tas tiesa, tačiau. kaip atrodo, net ir tokiomis ekstremaliomis sąlygomis reikėtų bandyti neperžengti orumą visiškai paneigiančios ribos, saugotis, jog kitus kvailinant pats kartais neapsikvailintum.
Tačiau gal ir jūs manote, jog minėtosios progimnazijos absolventui vien dėl pavadinimo atsiveria tiesiausia kelias į minėtąją gimnaziją. Greičiau yra visiškai atvirkščiai, galima dabar pabandyti įsivaizduoti, kaip baisiai niršta B.Burgis, KTU gimnazijos direktorius, matydamas, kad jo triūso vaisiais ne visai švankiai bando pasinaudoti kiti.
Tos pačios progimnazijos „protai“ sumąstė, o po to garsiai pareiškė, kad komplektuos dar vieną penktokų klasę su ta skiriamąja žyme, jog tai bus penktokų filosofų klasė. Naujiena nuaidėjo per miestą su dideliu trenksmu, ne vieną privertė krūptelėti, žinoma, sudomino kai kuriuos mokinių tėvus.
Ką tai reiškia „penktokai filosofai“? Kažkas įsidrąsinęs to ir paklausė. O paaiškinta buvo labai paprastai, operuojant pavyzdžiu: esą bėga mokinys kūno kultūros pamokoje, nukrenta užkliuvęs ant žemės, o nukritęs galvoja – kodėl aš čia dabar nukritau, – tai ir yra filosofo gyvenimas. Intriguojantis pasakojimas, ar ne, pats Kantas, regis, čia nusilaužtų koją.
O dėl kvailinimo reikia pastebėti tai, kad patys žmonės neretai trokšta būti apkvailinami. Esu girdėjęs net keletą mokytojų liudijant, jog pastebimai kvailesnė nei anksčiau yra dabartinių mokinių tėvų karta, – nekalbėkime šįkart apie mokinius. Ką gi, pirmoji tėvų karta nuo interneto, tačiau labai nenusiminkite – bus dar tų kartų.
