Birželio 5 dieną visas Kaunas gyveno Dainų šventės „Žalgirio mūšiui – 600 metų” nuotaikomis. Popietėje minia dainininkų uždegė Dainų šventės deglą nuo Amžinosios ugnies aukuro ir žygiavo į Dainų slėnį.
Vėliavos, tautinių drabužių spalvos, įvairovė, dalyvių šypsenos nušvietė Kauną.
Pasigrožėti eisena atvyko daug kauniečių, kiti eiseną stebėjo iš balkonų, per langus.
Dainų slėnyje šventė prasidėjo 18 valandą, tačiau jau prieš valandą žiūrovai gausiai rinkosi į nuostabų gamtos kampelį – Dainų slėnį. Jų buvo tiek daug, kad visi netilpo, todėl sėdėjo šlaituose, po ūksmingais ąžuolais, kitiems teko stovėti.
Dainininkų būryje buvo beveik vien tik jaunimas – nuo pirmoko iki studento. Kitų chorų dainininkai taip pat jauni žmonės, tačiau ypač malonu tai, jog apie pusė žiūrovų – taip pat jaunimas. Taigi išvada – Kaunas, o gal ir visa Lietuva, dainuoja, tautos tradicijos gyvos, tauta, sauganti savo kalbą, kultūrą ir tradicijas gyvuos!
Dainų šventė buvo keturių dalių: Lietuvos pavasaris, jaunoji Lietuva, brandžioji Lietuva ir manoji Lietuva. Kiekvienoje dalyje pavadinimą atitinkančios eilės, dainos ir šokiai.
Didžiausią įspūdį patyrė tie žiūrovai, kurie sėdėjo aukščiau: jie geriau matė ne tik šokėjų grakštumą, bet choreografų išradingumą, šokių „raštus”.
Chorvedžiams žiūrovai dėkingi už programos parinkimą ir atliekamų dainų menišką, darnų skambesį. Juk ne taip paprasta dirigentui „suvaldyti” minią choristų…
Iškilmingiausia buvo ketvirtoji dalis. Joje daugiausiai skambėjo Maironio eilėms parašytos Juozo Naujalio dainos.
Apskritai visa Dainų šventė – tai tautos pamėgtos, skambios, patriotinės dainos, nes šių metų Dainų šventė skirta Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui.
Ta proga į šventę ant žirgo atjojo ir Vytautas Didysis, o ekrane žiūrovai matė Žalgirio mūšio lauką.
Šventės dalyviams nebuvo jokių kliūčių grįžti į namus, nes čia pat, prie Dainų slėnio. išsirikiavo troleibusai ir autobusai. Tuo pasirūpino Kauno miesto savivaldybės vadovai.
Danutė Marcinkevičienė,
Tarybos sekretoriato vyriausioji specialistė
