„Jie gyveno savo gyvenimus. Paprastus, nesudėtingus ir aiškius. Ir net neįtarė, kad trys raidės netrukus juos apvers aukštyn kojomis.”
1996-aisiais, tada, kuomet Justino Žilinsko knygoje „KGB vaikai“ pradėjo vystytis visas siužetas, man buvo vieneri. Ropojau ir turbūt mėgavausi nerūpestingu gyvenimu. Knygoje šie metai – ne tokie ramūs. Anaiptol. Tuo metu ten kiekviena diena neapskaičiuojamai reikšminga ir galinti kainuoti gyvybę. Perskaitęs visą kūrinį negalėjau atsitokėti. Visuomet buvau įsitikinęs, kad patys aštriausi ir klampiausi, tuo pačiu ir sėkmingiausi detektyvai gali vykti tik Londone, Rio de Žaineire ar Niujorke, o „KGB vaikuose“ veiksmas vyksta pačiose lietuviškiausiose Kauno ir Vilniaus gatvėse ir viskas atrodo tik dar subtiliau ir įtikinamiau. Argi taip iš tikrųjų gali būti?
Pats autorius „KGB vaikus“ pavadindamas „istoriniu nuotykiniu romanu“ nė kiek neapsiriko. Istorijai, kaip ir nuotykiams, skiriama išskirtinai daug dėmesio. Pačio detektyvo istorija klostoma Lietuvai istoriškai aktyviame laikotarpyje. 1996-aisiais Lietuva nebešoko pagal SSRS patronų dūdelę, tačiau tuomet šalies savarankiškumas dar ne liepsnojo, o tik ruseno, ir rusiškas palikimas šalyje buvo itin gajus. Niekas neabejojo, kad KGB niekur nedingo. Tuo „KGB vaikuose“ ir remiamasi. Pagrindine veikėja tampa jauna mergina Rasa, turinti ypatingų galių – justi žmones, jų nuotaikas per atstumą. Įdomiausia tai, kad jos gyvenimo istorija labai tampriai susijusi būtent su KGB žmonėmis ir bet koks žingsnis ne į tą pusę jai būtų buvęs labai pavojingas. Rasa tokį žingsnį žengia ir ketina išsiaiškinti, kas ji yra iš tiesų. Sulaukiama atsako – reikiamų žingsnių žengia ir atitinkamos institucijos. Nenuspėjama istorija įsibėgėja. Tiesą pasakius, nenuspėjamumas – vienas iš knygos išskirtinių bruožų. Justinas Žilinskas skaitytojams meistriškai paruošė visiškai nenumanomą siužeto liniją. Kai atrodo, kad tam tikrų dalykų priežastys ir rezultatai galutinai aiškėja, viskas apsiverčia, atsiranda naujų veikėjų, pasitvirtina abejotinos sąmokslo teorijos. Skaitytojas niekuomet negali būti tikras ir dėl veikėjų. Nuomonė apie juos gali keistis net keletą kartų, o priskirti pradiniai vaidmenys kūrinio eigoje daugeliu atvejų išnyksta arba taip pat kinta. Tačiau džiugu, kad skaitytojui knygoje pasimesti praktiškai neįmanoma. Autorius visoje knygoje labai paiso nuoseklumo, skiria teksto paaiškinimui, plėtojimui ir grįžimui. Tiesa, Justinas Žilinskas, parašydamas „KGB vaikai“, mano akyse sėkmingai atkratė stereotipą, kad detektyvas turi būti pilnas kraujo. „KGB vaikai“ toli gražu nėra tas detektyvas, kur nuolatos laksto mėsos gabalai, plevėsuoja žarnos, litrais liejasi kraujas ir be atodūsio trata revolveriai. Tai ir yra kūrinio ypatingumas. Mažiau akivaizdumo ir daugiau paslaptingumo kūrinį padaro įtikinamesnį ir ne tokį numanomą. Skaitytojo įsijautimą į kūrinį autorius stengiasi kurti kitokiais, kur kas originalesniais būdais – naudodamas reikiamu laiku pasitaikiusią ryškių savybių aplinką, nuo kurios imi šiurpti ir pats, arba, pavyzdžiui, pokalbius. Pokalbiai yra Justino Žilinsko detektyvo pagrindas ir to niekaip nenuginčysi. Kiekvieną kūrinio epizodą bent kiek paliečia gyvas, išraiškingas kūrinio veikėjų dialogas, privedantis prie radikalaus siužeto pokrypio. Dialogas skaitytoją visoje knygoje nuolatos įtraukia į įvykius ir priverčia dar smarkiau išgyventi tai, kas aprašyta. Pokalbiuose genialiai panaudojami įvairūs intarpai, kurie sukuria papildomą žmogiškumo įspūdį. Daug gyvybės suteikia ir monologai. Juose dauguma atvejų išaiškėja tikroji tiesa, geriau susipažįstama ir su pačiais veikėjais. Monologuose veikėjai netampa dabarties įkaitais ir patekę į kritines situacijas savo apmąstymuose iškelia gyvenimo esmės, veiksmų prasmės problemas. „KGB vaikų“ su niekuo kitu nesupainiosi dar ir dėl to, kad skaitytojas, ilgą laiką įsivaizdavęs knygą vien tik kaip kriminalinio siužeto tekstą, galiausiai supranta, kad visoje knygoje neapsistojama ties viena tema. Knygoje ilgainiui tampa ryški ir žmonių santykių tema. Vieno žmogaus gyvenimo istorija tampa jau ne tik vieno žmogaus problema, į nuotykius įsitraukia ir daugiau. Kiekvienas privalo būti atsakingas už tai, ką daro, ir atsižvelgti į kitų norus ir įsitikinimus. Iš žmonių santykių gimsta ginčai, ima aiškėti užslėptos siužeto smulkmenos.
„KGB vaikai“ džiugina ne tik preciziškai sukurtu siužetu, bet ir puikiai atkurtu laikmečiu, kuriame vyksta knygos veiksmas. Justinas Žilinskas atliko didžiulį analitinį darbą prikeldamas prieš beveik dvi dešimtis metų egzsistavusius daiktus, reiškinius ar taisykles. Knygoje Vilniaus gatvėmis ir vėl važinėja policijos žiguliukas, žmones stebina iš kišenės ištraukta mobilioji „Motorola“, erzina neatsidarantys diskeliai, o kasetės vis dar plačiai naudojamos. Tiksliai atkuriamos ir to meto žmonių emocijos beigi kasdienybė. Kai kuriais atvejais minimi reiškiniai net persipina su dabarties aktualijomis ir sugeba dar labiau priartinti skaitytoją prie teksto. Tiesa, sakykite, ką norite – netikiu, kad aš vienintelis perskaitęs „KGB vaikus“ tapsiu knygos kalbos redaktorės fanu. Jos būta itin šaunios. XX a. pabaigos Lietuvoje dažniau nei bet kada vėliau naudoti adijalas, cedeliukai, pasiprekinti, pidarastkė, ataušo, pletkai ir kiti liaudies į šviesą ištraukti žodžiai liko neišbraukti. Teksto atspalvio užaštrinimui palikta ir daugybė keiksmų. Veikėjai nedaugžodžiauja ir kai tik reikia pasako „blia“, „nesip*zdavok“, „sušiko nuotaiką“ ar tiesiog „jklmn“. Tai – gerai. Ypač jaunesniajai kartai, kuri nemėgsta, kai vyniojama į vatą. Be to, svarbiausia, kad žodžiai naudojami tinkamose vietose ir tinkamu metu, taip tik dar pridedant papildomos vertės knygai.
Tiesą jums pasakysiu – nesu didelis detektyvų mėgėjas. Esu pervertęs gal porą ar trejetą knygelių, bet tai tik tiek. Bet po „KGB vaikų“ aš imu suprasti savo buvusį abejingumą šitam žanrui – panašu, aš dar neskaičiau nei vieno tikrai gero detektyvo. Nežinojau, ką reiškia įtemptas, įtraukiantis ir gerai iki raudonumo įkaitintas siužetas, nežinojau, kad detektyvas nebūtinai turi būti vien detektyvu grįstas. Bet „KGB vaikai“ su Justinu Žilinsku priešakyje parodė ne tik tą tikrąją detektyvo vertę, bet ir tai, kad išskirtinai kokybiška lietuviška pramoginė literatūra ne tik kad niekur nėra dingusi, bet dar ir gyvuoja. Ir dar kaip.
P. S. Knygą rasite knygynuose, elektroninę versiją nusipirkti galėsite vėliau, tyzerį arba erzintuvą paprasčiau, skaitykite čia, o popierinę knygą pirmieji gaukite čia.
Originalus įrašas tinklaraštyje Kleiva.lt
