Polineikas, Pitija ir Faustys – tai trys nebylūs klounai juodais kostiumais, kuriuos galima sutikti Kauno gatvėse – jie ieško su kuo bendrauti bei kviečia žmones į antrą Birželio savaitgalį vyksiantį Šiuolaikinio cirko festivalį Kaunas 2013. Tomas Šakočius, Renida Baltrušaitytė ir Gintautas Ulmis – teatro trupės „Teatronas“ nariai, kurių kūryba leido atsirasti minėtiems klounams.
Pirmą kartą viešai prašnekę žmonės pasakojo apie aktoriaus ir klouno dalią, mitų ir klounų sąsajas bei Birželio 8 dieną įvyksiančią šiuolaikinio cirko spektaklio „Maja“ premjerą.
Vaidinate teatro trupėje „Teatronas“, bet nė vienas nesate diplomuoti aktoriai. Ar nejaučiate tokių mokslų trūkumo?
Renida: Žinoma, žinių stygių jaučiu. Tačiau sociologijos ir antropologijos studijos taip pat savaip papildo darbą teatre.
Tomas: Manau, jog tai tas pats, kas klausti, ar neidamas į sporto mokyklą gali žaisti krepšinį. Į aukštąsias mokyklas stoja žmonės, kurie nori praplėsti savo žinias, bet tai nereiškia, kad jie priims viską, ką gaus.
Renida: Ir nereiškia, kad baigę mokslus jie būtinai dirbs pagal savo profesiją.
Tomas: Be to, jeigu mes lavinamės neoficialiai, tai nereiškia, kad negalim nieko išmokti. Turim žmonių su geru skoniu šiai profesijai, turim noro ir mokomės.
Kuo klouno darbas skiriasi nuo aktoriaus darbo?
Gintautas: Aš, pavyzdžiui, būdamas klounu niekada nesijaučiu blogai. Per dramos spektaklius buvo visko – ir nuoskaudų, ir ašarų, o čia užtenka pagauti žaidimo taisykles ir iškart išsilaisvinu, visa kita užmirštu.
Tomas: Klounadoje sunku suvokti, kada persistengi. Čia svarbi fizinė raiška, tuo tarpu dramoje personažų emocijos išgyvenamos viduje, todėl drama man labiau prie širdies. Tiesa, turiu tokią bėdą, kad nepakenčiu fantastikos ir neįtikėtinų dalykų. Dramoje gali kurti personažą remdamasis tikra savo paties patirtimi. Cirko žanre gali vykti absoliučiai bet kas, niekam nereikia priežasčių. Negali savęs apibrėžti, visada turi prisitaikyti iš naujo – tarsi žaistum žaidimą, kurio taisyklės nuolat keičiasi.
Renida: Kai vaidinu draminiame spektaklyje, aiškiai jaučiu ribą, kur esu aš, o kur personažas. Čia niekada nežinau, kur veikia Renida, o kur Pitija. Man atrodo, kad dabar mes visi klounus kuriam atsiremdami į savo pačių asmenybes.
Ką reiškia jūsų personažų vardai?
Tomas: Polineikas yra Antikos laikų vardas, duotas karaliaus Edipo sūnui. Edipas, kaip žinome, nužudė savo tėvą ir vedė savo motiną, bet buvo nuverstas, išvarytas ir valdžia liko dviems jo sūnums. Visa tai spektakliui neturi jokios prasmės.
Gintautas: Mes rinkomės tokius vardus tam, kad parodytume, jog dažnai žmonėms duodami vardai net neįsigilinus į vardų reikšmes.
Tomas: Tu turbūt net Goethe’ės „Fausto“ neskaitęs.
Gintautas: Neskaitęs… Bet vis tiek mano vardas nieko nereiškia.
O kas yra Maja?
Gintautas: Sanskrito kalboje Maja reiškia ne tai. Spektaklyje visi personažai yra tokie, kokius juos mato Maja.
Renida: Taip, jeigu spektalis vadintųsi „Pitija“, jūsų personažai tikrai būtų kitokie.
Tomas: Galiu plačiau papasakoti apie Mają, nes jos personažas man artimas. Pats baiginėju dvyliktą klasę, turėsiu išeiti iš mokyklos „inkubatoriaus“ ir pats pradėti kurti savo aplinką. Aišku, kad visuomet atsiras žmonių, kurie trukdys daryti tai, ką nori. Taip ir Majai – ji nori daryti savo, ji jaučiasi laiminga, bet, pavyzdžiui, Polineikas jos svajones stabdo vien tam, kad pats gerai dėl to jaustųsi. Bet to turbūt ir reikia – juk gyvenimas yra nuolatinis konfliktas, negali tikėtis, kad bus lengva. Nes jeigu lengva, vadinasi niekas iš tikrųjų nevyksta.
Papasakokit apie savo personažus. Kas juos jungia?
Tomas: Polineikui malonu žaisti pagal taisykles. Jį įkvepia žmonės, kurie nesilaiko jam priimtinų taisyklių ir dėl to yra nelaimingi. Tiesa, jo darbe yra vienas žmogus, kuriuo Polineikas nepatenkintas – tai Maja. Ji gyvena savo gyvenimą taip, kaip nori, nepaisydama jokių taisyklių. Tai visiškai prieštarauja Polineiko gyvenimo sampratai, todėl jis stengiasi Mają sužlugdyti.
Renida: Pitijai darbas yra visas jos gyvenimas. Jai niekada nesisekdavo megzti kontakto su žmonėmis, o čia, biure, – du vyrai ir abu labai skirtingi. Pitijai patinka abu, tačiau jos vyro idealas atsirastų sujungus Polineiko rimtumą ir vyriškumą su Fausčio linksmumu bei kominukabilumu. Todėl ji nori kurį nors pakeisti – Polineiką padaryti panašesnį į Faustį arba Faustį – į Polineiką. O Majai ji pavydi, nes mato, kad Polineikas kreipia į ją dėmesį. Pitija nesijaučia laiminga, todėl bando kopijuoti Mają, tikėdamasi, kad kartu nukopijuos jos laimę.
Gintautas: Mano vaidinamas Faustys visuomet nori visiems padėti. Tiesa, ta pagalba dažnai neteisingai suprantama – žmonės pradeda galvoti, kad esu iškrypėlis. Šiaip esu toks personažas, kurį visi nuolat skriaudžia.
Renida: Gal tu tai tik įsivaizduoji? Man neatrodo, kad mes tave skriaudžiam.
Tomas: Aš manau, kad tu pats visko prisiprašai.
Keletą kartų Polineikas, Pitija ir Faustys vaikščiojo Kauno gatvėmis ir dalino skrajutes. Kokių reakcijų sulaukėte?
Tomas: Žmonės reagavo labai jautriai, dažnai išsigąsdavo. Bet kai duodavau jiems skrajutę, staiga pralinksmėdavo, pradėdavo juoktis. Aišku, būdavo, kad reaguodavo labai šaltai.
Renida: Pastebiu du etapus – pirmiausia žmonės reaguoja šaltai, o paskui jau priklauso nuo to, kaip pačiam pavyksta pralaužti žmogų.
Tomas: Kadangi esame su kostiumais ir grimu, žmonės net nežino, ko gali tikėtis. Aš skrajutes traukdavau iš kišenių – įkišdavau ranką į kišenę ir žmonės nežinodavo, ko tikėtis – gal išsitrauksiu peilį? Gal šautuvą? O gal skėtį? Nežinau kodėl, bet mažiausiai jie tikisi, kad išsitrauksiu skrajutę. Būna labai smagu stebėti, kaip jie galvoja, jog kviesiu juos į sektą, o sužino esą kviečiami į spektaklį. Buvo žmonių, kurie šventai tikėjo, kad mes užsieniečiai – jie net kalbėjo su mumis angliškai.
Daug kas mėgsta sakyti, kad jeigu esi kitoks, Kaune gali baigtis blogai. Tačiau bendraudamas su žmonėmis nėkart nepajutau agresijos.
Renida: Priešingai – visi atrodo laimingi, kad kažkas vyksta. Įnešėm į miestą keistų dalykų – apsikabindavom medžius…
Tomas: Arba būna stovi klounas prie teismo, tyli ir žiūri tau į akis – taip diena ir pasikeičia.
Kokį savo santykį su klounais atsimenat iš vaikystės?
Tomas: Turiu vieną ryškų prisiminimą. Buvau trečioje ar ketvirtoje klasėje, vaikšiojom prekybos centre. Ten buvo daug klounų, kurie dalino vaikams balionus. Buvau supykęs ant tėvų ir ėjau dviejų metrų atstumu nuo jų. Prie manęs priėjo klounas, davė balioną ir nusišypsojo. O aš ir toliau raukiausi. Tada jis pažiūrėjo man į akis, nuliūdo ir pamaniau, kad tuoj pravirks. Labai išsigandau, nenorėjau, kad jis verktų, pats pradėjau šypsotis ir paėmiau balioną. O tada pagalvojau – velnias, jis mane prajuokino.
Gintautas: Aš iki „Majos“ spektaklio niekada nesu matęs gyvo klouno, bet ne kartą esu jį vaidinęs. Per vieną mokyklos renginį išsipaišiau veidą, užsidėjau raudoną nosį, peruką… Ir atsitiko taip, kad kai reikėjo eiti į renginį, aš taip ir nenuėjau, nes pakeliui susitikau vaiką, su kuriuo pradėjau žaisti – bėgiojau koridoriais, švilpiau… Žaidėm apie pusvalandį, tol, kol baigėsi renginys.
Renida: Mano patirtis su klounais labai nekokia. Eidavau į klasikinį cirką, kuriame matydavau akrobatus, vaikščiotojus lynu, pasirodymus su gyvūnais… Ir tarp šių pasirodymų išlįsdavo kažkokie žmonės, kurie dažniausiai kalbėdavo rusiškai. Kiti pasirodymai pakylėdavo, o klounų numeriai visuomet sugriaudavo tą atmosferą ir sugadindavo cirko pasirodymą.
Tomas: Bet mes ne tokie…
O kokie? Kuo jūsų klounai skiriasi nuo tu tradicinių klounų?
Tomas: Tradiciniai klounai dažniausiai yra vien fizika kuriami tipažai. Pavyzdžiui, liūdnas klounas visuomet nusiminęs ir dažosi tamsiomis spalvomis. Linksmas visuomet šypsosi, žongliruoja… Mūsų klounai greičiau yra dramos pagrindais kurti personažai, įstatyti į cirko aplinkybes. Čia svarbiausia ne elementariai linksminti, o žmonėms suprantamus dalykus pateikti per gyvenime neįprastą raišką.
