Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad studijų metai yra patys laimingiausi žmogaus gyvenime. Neretai vyresni asmenys, dėstytojai yra linkę pabrėžti, kad studentai privalo džiaugtis šiuo savo gyvenimo etapu bei jaunyste. Tačiau vis dėlto kyla klausimas, kada besimokantis žmogus iš tiesų jaučiasi esąs laimingas, ir kas įprasmina šį jausmą?
Laimė yra labai individuali, ji kiekvieno asmens suvokiama bei apibūdinama skirtingai. Galima tik numanyti, kad vieni studentai ją greičiausiai sieja su aukšta studijų kokybe, pasirinkta įdomia kryptimi, kiti — su galimybe sėkmingai suderinti studijavimą ir studentavimą, o treti — atotrūkiu nuo tėvų, savarankišku gyvenimu. Taigi, norint išsiaiškinti, ką iš tikrųjų apie laimės ir mokymosi santykį mano patys studentai, buvo atlikta apklausa. Jos metu taip pat siekta išsiaiškinti, ar šiuo gyvenimo tarpsniu studentai jaučiasi laimingi.
Atsakydami į pirmąjį klausimą, beveik visi studentai buvo vieningi — laimingas studentas jų pačių akimis, visų pirma, yra tas, kuris džiaugiasi savo studijomis, jų kokybe, turiniu, ir kuriam jos teikia malonumą bei pasitenkinimą. Ne vienas žmogus teigia, kad „kai studijuoji tai, kas iš tikrųjų patinka, laimei daugiau nieko nereikia“. Tad akivaizdu, kad studentas negalėtų vadintis laimingu, jei užsiimtų neįdomia ar nepatinkančia veikla.
Kad žmogus jaustųsi laimingas, ne ką mažiau svarbi yra ir atmosfera mokymo įstaigoje. Studentams svarbu palaikyti draugiškus, šiltus bei pagarbius santykius ne tik su kurso draugais (ar kolegomis), bet ir su dėstytojais ar netgi bibliotekos darbuotojais. Šį aspektą itin akcentavo pirmojo kurso studentai, kuriems studijos — tai naujas, dar nepažintas, tik prasidedantis gyvenimo etapas. Matyti, kad jiems ypač svarbus maloniai nuteikiantis mikroklimatas, lydėsiantis juos visą studijų procesą.
Vis greitesnis gyvenimo tempas, nuolatinis skubėjimas, lėkimas, ko gero, daro įtaką kitam laimingo studento bruožo įvardijimui — tai laisvo laiko turėjimas. Jis siejamas ne tik su racionaliais mokymosi krūviais, bet ir su gebėjimu suderinti abi studijų puses — studijavimą bei studentavimą. Kai abi šios sąlygos įgyvendinamos, žmogus gali daugiau laiko skirti savo mėgstamam užsiėmimui, darbui ir poilsiui. Kaip teigia viena studentė: „Laimingas studentas yra tas, kuris randa laiko puoselėti savo pomėgius laisvalaikiu“.
Laimė tapatinama ir su saviraiškos poreikiais. Buvimą laimingu studentu įprasmina visapusiška savęs realizacija. „Manau, jog studijų metai savirealizacijai yra vieni reikšmingiausių, nes jų metu yra daug galimybių dalyvauti įvairioje veikloje, rasti naujų draugų–bendraminčių, tobulinti gebėjimus, pomėgius, juos parodyti kitiems ir tokiu būdu atverti daug naujų durų“, — dalijasi mintimis studentė. Vadinasi, laimingas studentas mąsto ne tik apie dabartį, bet ir apie ateities perspektyvas.
Kalbant apie studijas, nedera pamiršti ir materialinės jų pusės. Kai kurie studentai pažymi, kad studentas tikrai nebus laimingas, jei turės pinigų tik buto ar bendrabučio nuomai susimokėti ir mąstys, kaip išgyventi. Be to, akcentuojama ir gaunamos stipendijos svarba. Tai veikiausiai puikus paskatinimas siekti dar geresnių mokymosi rezultatų.
Džiugu girdėti, kad dauguma studentų, paklaustų, ar šiuo metu jaučiasi laimingi, atsakė teigiamai. Nepaisant įvardytų negatyvių priežasčių (laiko trūkumas ne tik gerai pasiruošti paskaitoms, bet ir užsiimti mėgstama veikla, nepakeliami krūviai), kurioms greičiausiai įtakos turi netrukus būsianti ir neretai ne vienam siaubą kelianti sesija, vis dėlto studentai džiaugiasi, kad yra įvertinti, gali tobulėti bei realizuoti savo talentus.
Taigi galima prieiti prie išvados (šią mintį nurodė taip pat ne vienas respondentas), kad laimingas studentas, visų pirma, yra laimingas žmogus. Kitaip tariant, laimingas studentas yra tas, kuriam sekasi mokslai, kuris yra mylintis ir mylimas, puikiai sutaria su šeimos nariais, turi tikrų draugų bei negalvoja apie blogus dalykus. Tad tiems, kurie pasaulį regi tik tamsiomis spalvomis, būtų galima palinkėti išmokti džiaugtis gyvenimu ir visomis jo suteikiamomis galimybėmis.
Straipsnis parengtas VU KHF LFR8 grupės studentės Joanos Zaborskytės
