Ji apkabino ir prabilo – aš nėščia, žemė skyrėsi pusiau ir nejučia, aš pasakiau, gal tai klaida, negali to būti, neužsirašėm planuose. Kaip galim auginti vaiką patys būdami vaikai, juk jam užauginti reikalingi pinigai, o mano kišenėse švilpauja šiauriniai vėjai.. Kaip aš jam tai pasakysiu, juk jis to nesupras, į žiaurų pasaulį ką tik gimęs ties rankas.
Man prakaitavo delnai, net nepagalvojau apie ją, net nepasiūliau priklaupęs tapti mano žmona – vietoj to tariau, kad šiuolaikinė medicina pasirūpins šia problema..
Gal tu kvailas? Gal pamiršai tas naktis, kai sakei man, kad įveiksime visas kliūtis? Juk gyvybė manyje, meilės sukurta, ir nė velnio nekalta, dėl tavo baimės, durys atviros, susitvarkysiu ir viena. Jis turės tavo akis, bet niekas nesakys, kad jos tėvo, nes tėvas buvo sušiktas bailys. Apskritai, dabar matau, koks tu esi, sakei padarysi dėl manęs viską, bet tu toks kaip visi, visas tavo vyriškumas čia ir pasibaigia, tau pačiam po mamos sijonu dar gyventi reikia. Nors pasaulis baisus, vaikas tam ir turi tėvus, kurie kas dieną, tampa neperšaunama siena, ei, bet tu gali sėst į traukinį ir pradingt kažkur toli, aš užaugau be tėvo, jo plaukai dabar kaip sniego patalai balti,o eidamas gatve, jis žvelgia į mane ir nė nenumano.. Kad esu jo dukra. Taigi. Lieki, ar ate?
Po galais. Ką aš sau galvoju? Nejau melavau, kad kiekvieną akimirką apie ją svajoju? Ar melavau, kai sakiau, kad nesu toks kaip kiti, kad ji man svarbiausia, gyvenanti širdį, ar melas tai, kai kuždėjau, jog kiekviena dalelė jos graži? Tai ką jau kalbėti apie naują gyvybę jos viduje.. Kas aš, Dievas, kad drįsčiau atimti ją?
