Lietuvoje nusivylimui savo išrinkta valdžia vis siekiant (ir bent artimiausiu metu tikriausiai tebesieksiant) rekordines aukštumas, pravartu pakalbėti apie tai, kaip jis atsiranda ir kodėl visiškas pasitenkinimas netgi nėra įmanomas.
Iš savo išrinktųjų galima tikėtis keleriopo efektyvumo: instrumentinio (taigi kompetentingumo, racionalumo, efektyvumo), kurio pavyzdys galėtų būti ekonomikos skatinimas, nusikalstamumo pažabojimas, bei moralinio, tarkime, teisingumo, sąžiningumo, lygių galimybių užtikrinimo. Vis dėlto stipriausią pasitikėjimą nurodo globos laukimas, kuomet tikimasi interesų atstovavimo, medicinos pagalbos teikimo, darbo vietų kūrimo ir pan. Natūralu, kad kuo aukštesni reikalavimai keliami, tuo didesnis nusivylimas išrinktiesiems jų neįgyvendinus. Žinoma, čia nereikėtų pamiršti ir subjektyvumo aspekto, tad galutinei rinkėjų elgsenai nėra taip svarbu, ar jie atstovaujami – svarbu, ką jie patys jaučia. Dabartinės Lietuvos Vyriausybės ekonominės politikos pavyzdys čia labai tinkamas – nors daroma tai, kas užtikrintų rinkėjų interesų įgyvendinimą ilguoju laikotarpiu, tačiau trumpuoju laikotarpiu jaučiamas pablogėjimas, vadinasi, Vyriausybė ir parlamentas laikomi neatliekančiais jiems pavestų pareigų. Čia glūdi bet kurių „nepopuliarų sprendimų“, kaip jie paprastai įvardijami, ironija: daroma tai, ko reikia norint atstovauti rinkėjų interesus, bet rinkėjai elgiasi taip, tarsi interesai nebūtų atstovaujami. Kuomet pojūtis, kad jų interesai nėra atstovaujami tarp rinkėjų tampa itin gajus ir plačiai išplitęs, prasideda egzistuojančių mechanizmų atmetimas pasireiškiantis arba nebalsavimu, arba balsų atidavimu už partijas ar kandidatus, kurie prisistato kaip esantys už tradicinės politikos ribų (arba kaip išvis ne politikai – taip didžiuodamasis savo partiečius yra pristatęs vienas vis dar populiarus lyderis).
Taip pat esama dar vieno aspekto. Svarbu tai, kad per rinkimus nebalsuojame už visą partijos programą iš karto (žinoma, su sąlyga, jog apskritai renkamės pagal programą, o ne pagal kokius pašalinius aspektus), o už vieną ar du klausimus, kurie mums tą minutę atrodo svarbūs. Jie gali būti mums svarbūs savaime (tarkime, susieti su kokia nors mūsų labai stipria nuostata) arba politikų bei žiniasklaidos padaryti svarbiais juos nuolat eskaluojant (žinoma, turint savų paskatų). Taigi rinkimuose balsuojame pagal tam tikrą kriterijų – ekonomiką, socialinę, užsienio politiką ir pan., kitus kriterijus trumpam atidėdami į šoną. Atrodo, tai labai palengvina pasirinkimą ir prideda aiškumo visam politiniam procesui. Tačiau įspūdis apgaulingas. Problema iškyla todėl, kad laimėjusio aktoriaus ar aktorių politika neapsiriboja tuo vienu klausimu, dėl kurio balsuota rinkimuose ir buvo pareikšta bent sąlyginė valia.
Suprantama, rinkimų laimėtojas (ar jų koalicija) ima įgyvendinti visą politinių priemonių komplektą ir elgiasi taip, tarsi būtų gavęs mandatą joms visoms. Tarkime, rinkimuose buvo balsuota pagal ekonominį kriterijų, tačiau kartu įgyvendinama užsienio, socialinė, švietimo, sveikatos apsaugos ir t.t. politika, dėl kurios valia nebūtinai buvo pareikšta ir rinkėjų nuomonė nebūtinai sutampa su laimėjusio aktoriaus pozicija. Tad pasakymas, jog, tarkime, aš sutinku su konservatorių ekonomine politika, tačiau kategoriškai prieštarauju jų socialinei politikai nė kiek nėra prasilenkiantis su logika. Ir jei ekonomika man svarbiau už socialinius klausimus, tikėtina, kad aš netgi už juos balsuosiu kituose rinkimuose (čia tik pavyzdys, nereikia priimti pažodžiui…). Tačiau šis nuomonių nesutapimas, nors ir dalinis, vis tiek veda į nepasitenkinimą ir, blogiausia, yra beveik neišvengiamas, nes išskyrus visiškus fanatikus, mąstymas griežtai pagal partinę liniją ar vieną ideologiją, nėra būdingas reiškinys.
Atitinkamai politinio aktoriaus pozicija gali nesutapti netgi su jį parėmusios interesų grupės pozicija, nes parama taip pat dažniausiai būna konkrečiam klausimui. Tai veda į sąlyginę politinių aktorių autonomiją, galimybę veikti savo nuožiūra klausimais, dėl kurių nebuvo balsuojama. Tiesa, ši autonomija yra būtent sąlyginė, o ne absoliuti dėl rizikos supykdyti tuos visuomenės sluoksnius, nuo kurių priklauso perrinkimas. Kitaip tariant, jei susikaups pakankamas kiekis netenkinančių sprendimų mažiau svarbiose srityse, jie gali pradėti nusverti pasiekimus svarbiausioje. Tad politiniams aktoriams būtina šio balanso pajauta. Ir čia atsiranda erdvė piliečiams. Pastarieji gali prisidėti prie balanso signalizuodami apie savo nepasitenkinimą, pasiryžimą mobilizuotis ir kolektyviai nebalsuoti už tam tikrą politinį aktorių. Suprantama, tai šioks toks blefas, bet būtent tokiu blefu ir remiasi daugelis protesto akcijų. O jei blefuojama sėkmingai, tai gali duoti ir apčiuopiamų rezultatų.
