photo.parismatch.com nuotr.

Philippe’as Bessonas – tikra šių dienų Prancūzijos literatūros žvaigždė. Pasirodžius pirmajai jo knygai „Kai nėra vyrų“, kuri turėtų artimiausiu metu būti išleista ir Lietuvoje, drąsiai ir išradingai pasakojančiai apie platonišką M.Prousto ir šešiolikmečio vaikinuko draugystę, tiek kritikai, tiek skaitytojai vienbalsiai tvirtino: gimė tikras rašytojas.

E.Robleso premija už šį romaną. Pagal antrąjį romaną „Jo brolis“ P.Chereau pastatė filmą, kurį žiūrėdamas verkė pats knygos autorius. Filmas Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas Sidabriniu lokiu. Trečiasis romanas „Rudenėjant“ apdovanotas didžiuoju RTL skaitytojų prizu.

Tačiau nepaisant visų pasiekimų, Philippe‘as mielai bendrauja su skaitytojais, jis visiškai neturi prancūzų rašytojams taip būdingos arogancijos ir mielai atskleidžia savo unikalaus ir su niekuo nesupainiojamo rašymo paslaptis: kaip parašyti, kad žodžiai pavirstų jausmais.

– Esate vienas iš nedaugelio rašytojų, kurie nepasiduoda madai rašyti skandalingai ir iššaukiančiai, bet jūsų knygos vis tiek karaliauja perkamiausių knygų topuose. Ar neįžvelgiate šiame keistame reiškinyje skaitytojų norą grįžti prie pamatinių literatūros vertybių, kurių nesugeba paneigti net ir labai madinga postmoderni literatūra?

– Skandalai manęs nežavi. Taip pat man nepatinka begėdiška literatūra, kuriai nereikia daug vaizduotės. Man patinka kurti istorijas. Aš manau, kad žmonės perka romanus būtent dėl to, kad skaitytų istorijas. Šitai reikėtų visuomet prisiminti. Knygos neturėtų tenkinti pačių žemiausių žmogiškų instinktų ar vojaristinių poreikių.

– Netyla diskusijos, ar (ir kam) reikalinga nekomercinė literatūra. Jums tai negresia, bet ar komercinė sėkmė gali būti literatūros vertinimo matas, ir ką daryti tiems, kurie rašo geras knygas, bet yra neperkami ir neskaitomi?

– Literatūros kokybė ir sėkmė ne visuomet eina kartu. Tačiau nusivilti nereikėtų: yra puikių knygų, kurios yra labai sėkmingos. Mąstau, pavyzdžiui, apie paskutinę Emmanuel Carrère knygą „D’autres vies que la mienne“. Taip pat yra ir daug blogų knygų, kurių niekas neskaito, tokių rinkodaros triukų, bet kartais jais nusiviliama. Bet kuriuo atveju, knygos sėkmė ar nesėkmė nebūtinai priklauso nuo jos vertės.

– Žinau, kad esate palyginti kritiškas prancūzų literatūros superžvaigždžių F.Beigbederio ir M.Houellebecqo atžvilgiu, tačiau kaip paaiškintumėte jų knygų perkamumo faktą?

– Jie yra viešieji asmenys, vadinamieji „people“. Jie nebūtinai tiki tais dalykais, apie kuriuos rašo. Jie yra tinkami žmonėms, stengiasi patenkinti tuos, kurie skaito tik jų knygas. Jų pasaulis manęs nedomina, man nepatinka nei Houellebecqo niūrus pasitenkinimas savimi, nei Beigbederio apsimestinis žavesys.

– Ar sutiktumėte, kad perkamiausi yra autobiografiniai romanai?

– Ne, nebūtinai. Prancūzijoje Laurent’as Gaudé ar Philippe’as Claudelis yra populiarūs rašytojai, tačiau jie niekuomet nėra rašę jokių autobiografinių darbų.

Teigiate, kad išgalvojate istorijas, kuriose įpinate savo patirčių ir tam tikrų išgyvenimų. Ar kada nors išdrįsite parašyti knygą apie savo gyvenimą?

– Ne, nerašysiu knygos apie savo gyvenimą. Tai nebūtų įdomu. Kita vertus, į savo romanus įdedu kai kurių savo privataus gyvenimo detalių. Aš naudojuosi savo prisiminimais. Tačiau visa tai nuskęsta knygoje, ir aš vienintelis galiu atskirti, kas yra tiesa, o kas ne. Tiesa, ir tai ne visuomet…

– Skaitant straipsnius apie jus, taip pat akivaizdu, kad bandote apsaugoti savo asmeninį gyvenimą. Ar tai darote norėdamas ką nors nuslėpti?

– Mano asmeninis gyvenimas domina tik mane ir mano artimuosius. Aš neturiu ko slėpti, tačiau neturiu ir ką rodyti. Be to, man nelabai patinka šviesa. Daug maloniau yra būti šešėlyje. Palieku šviesą literatūriniams Paris Hilton.

– Esate garsus, talentingas, pasisekimą turintis autorius, ko dar trokštate iš gyvenimo?

– Jaučiuosi patenkintas savo gyvenimu. Šiandien man malonumą teikia kelionės. Be to, kurį laiką mąstau apsigyventi Kalifornijoje. Toli, labai toli nuo Prancūzijos. Norėčiau patirti laiko skirtumą, vartoti ne savo kalbą ir pamatyti naujus veidus.

– Ar vaikystėje svajojote tapti rašytoju?

– Ne. Apskritai, vaikystėje daug nesvajodavau. Būdamas vaikas buvau laimingas, paprasčiausiai norėjau, kad tai truktų, kaip galima, ilgiau.

– Daugelis rašytojų skundžiasi, kad neįmanoma pragyventi iš rašymo. Ar jums pakanka pinigų, gautų iš knygų rašymo?

– Taip, turiu galimybę pragyventi iš rašytojo plunksnos. Tačiau tai yra privilegija. Kiekvieną dieną dėkoju savo skaitytojams. Tai jie man suteikia tokią neįtikėtiną prabangą.

– Ar rašytumėte knygas, jei už tai negautumėte jokio finansinio atlygio?

– Taip, žinoma. Kai rašai, paprasčiausiai negali savęs nuo to sulaikyti. Tai yra būtinas, reikalingas ir gyvybiškai svarbus dalykas. Neįmanoma sustoti. Antraip mirštama. Net jei mano knygų niekas nepirktų, aš nesiliaučiau rašęs.

– Vis dėlto, kodėl galėdami užsiimti daug komerciškai sėkmingesne veikla, žmonės ją iškeičia į rašymą. Kokia jūsų nuomonė?

– Rašymas laikomas kilniu dalyku. Rašytojas turi tam tikrą statusą, tam tikrą aurą. Kai kas pradeda rašyti norėdami įgyti šį statusą. Kai kada rašoma tiesiog dėl tuštybės.

– Žiūrėdamas filmą, sukurtą pagal jūsų paties romaną „Jo brolis“, pravirkote. Kuri vieta tame filme jus labiausiai emociškai paveikė?

– Vienišas brolis, filmo pabaigoje, name. Vyresnysis brolis miręs, o jaunesnysis tvarko sode kėdes. Tai – širdį draskanti akimirka. Čia tampa aišku, kad nebuvimas yra konkretus dalykas.

– Esate sakęs, kad romano tikslas – emocinis. Ar taip pat galvojate ir apie gyvenimą? Ir kaip gi tada idėjos?

– Svarbu, kad tai, ką jaučiame, turi būti įrodoma. Aš esu sentimentalus. Visą mano gyvenimą valdo jausmai.

– Gal prasitarsite: apie ką dabar rašote knygą?

– Taip, rašau, tačiau nieko daugiau nesakysiu! Negaliu kalbėti apie knygą, kol ją rašau. O taip pat esu šiek tiek prietaringas…

– Ar dar galime antrą kartą tikėtis jus pamatyti Lietuvoje?

– Jei būsiu pakviestas, su malonumu sugrįšiu. Iš pirmojo mano vizito Lietuvoje man liko tik patys geriausi prisiminimai. Nepaisant to, kad kai kuriais vakarais teko šiek tiek per daug išgerti.

Ištrauka iš romano Kai nėra vyrų“. Į anglų kalbą vertė: Frank Wynne.

„The moment is lingering, slow, tranquil. Almost nothing happens, only this silent embrace. And this almost nothing is everything. It is vast. It is life itself. It is your return to the land f the living. It is my baptism. What has happend feels somehow sacred, somehow miraculous. We stand there, unmoving, for a long time. We are standing in the middle of my bedroom, at the centre of the world. We are motionless and alive. We are at the essence of life itself.“

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: