(c) Stock.xchng archyvo nuotr.

LR Šilumos ūkio įstatymo 2, 15, 22, 32 straipsnių pakeitimai (toliau – Įstatymo pakeitimai), įpareigoja AB „Kauno energija” tapti karšto vandens tiekėja gyventojams, kurie nuo š. m. gegužės 1 dienos pasirinko apsirūpinti karštu vandeniu „su karšto vandens tiekėju”.

Antrasis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas „be karšto vandens tiekėjo” nustato tvarką, pagal kurią vartotojai perka geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti iš vandens tiekėjo, o šilumą karštam vandeniui ruošti – iš šilumos tiekėjo. Toks tiekimo būdas atitinka istoriškai Kaune susiklosčiusią karšto vandens tiekimo tvarką ir sutartinius santykius su vartotojais.

Tačiau, įsigaliojus įstatymo pataisoms, liko neaišku, kaip, nepažeidžiant galiojančių teisės aktų bei vartotojų interesų, tiekti karštą vandenį (ar tik šilumą karštam vandeniui ruošti) tiems vartotojams, kurie neišreiškė savo pasirinkimo. Tokių daugiabučių namų Kaune yra daugiau nei 1000.

Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 dalies nuostatų praktinis įgyvendinimas, minėtu atveju šilumos tiekėjui tampant karšto vandens tiekėju, susiduria su aiškiu teisinės bazės neapibrėžtumu ir prieštaringumu, nes nėra panaikinti prieštaravimai tarp šios Įstatymo normos ir CK nuostatų dėl sutarčių sudarymo, sutartinių santykių galiojimo, sutarčių laisvės principo ir įstatymais užtikrintos vartotojų teisės pasirinkti.

Gyventojai jau yra sudarę pirkimo – pardavimo sutartis ir su šilumos, ir su geriamojo vandens tiekėju. Norint šias sutartis nutraukti reikalinga pačių gyventojų valia. Ir jei žmonės jos neišreikė, laikytina, kad jie nenori nieko keisti. Priversti gyventojus nutraukti sutartis ir sudaryti naujas bendrovė negali. Jei vartotojai neišreiškė savo valios pasirinkti kitą karšto vandens tiekimo būdą ar tiekėją, šilumos tiekėjas neturi realiai įgyvendinamo juridinio pagrindo automatiškai tapti karšto vandens tiekėju šiems vartotojams.

Vienašališkas galiojančių sutarčių nutraukimas, Bendrovės manymu, galimai pažeistų šias Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso normas:
CK 6.156 str. 1 dalį, kurioje nustatyta, kad šalys (t. y. iš vienos pusės vartotojai, iš kitos – energijos tiekėjai) turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (sutarčių laisvės principas); CK 6.189 str. 1 dalį, kurioje reglamentuota, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims (vartotojams ir energijos tiekėjams) turi įstatymo galią; CK 6.200 str. 1 dalį – šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; CK 6.223 str. – sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu ar teismo sprendimu; taip pat pažeistų Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 str. 1 d. 1 p., kuris apibrėžia vartotojų teisę savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugos tiekėją).

Bendrovė yra gavusi net septynių valstybės institucijų išaiškinimus, pagal kuriuos darytina išvada, kad bendrovė negali vienašališkai nutraukti galiojančių sutarčių su vartotojais ir kad vartotojai jau yra pasirinkę apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ir todėl neprivalo dar kartą išreikšti savo pasirinkimo.

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytais motyvais ir teisės aktais, AB „Kauno energija” automatiškai ir netapo karšto vandens tiekėju tiems vartotojams, kurie nepriėmė sprendimo keisti esamos, sutartimis pagrįstos, apsirūpinimo karštu vandeniu tvarkos – be karšto vandens tiekėjo.

AB „Kauno energija” išreiškė susirūpinimą dėl norminių aktų neapibrėžtumo ir, siekdama tinkamai ir teisėtai vykdyti karšto vandens tiekėjo veiklą atitinkant vartotojų interesus, paprašė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos paaiškinti, kaip, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nepažeidžiant vartotojų teisių, šilumos tiekėjui automatiškai tapti karšto vandens tiekėju tiems vartotojams, kurie nepriėmė atskiro sprendimo dėl karšto vandens tiekimo būdo ir tiekėjo pasirinkimo.

AB „Kauno energija” administracija

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: