Užsukau į savo gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio tinklaraštį, kur jis aprašė vieną diskusiją su įvairių šalių jaunimu ir sukėlė debatus tarp komentatorių apie socializmą ir kapitalizmą. Jau seniai norėjau savo tinklaraštyje skirti dėmesio šioms dviem sąvokoms. Leisiu sau pacituoti kelis socializmo apibrėžimus, kuriuos pasiūlė keli B.Burgio tinklaraščio skaitytojai (kalba netaisyta):
Vladas: „socializme resursai atimami iš visų ir visi tampa paramos gavėjais. Visi laukia kol gaus butą, paskyrą automobiliui, kelialapį, taloną baldams ar televizoriui“ ir „nori ne dirbti, bet „dalintis po lygiai““, taip pat „Socializme laikoma kad „liaudis“ tingi, kvaila ir savanaudiška. Todėl niekada nedirbs nepriversta ar neuždraivinta propagandos, nesugebės pasirūpinti savo ir artimųjų senatve ir sveikata, niekad turintis daugiau, jei neatimsi jėga, savanoriškai nepasidalins su vargstančiu. Todėl visus tuos klausimus turi išspręsti partija ir vyriausybė“.
Kęstutis: „Vienas socializmo požymių yra griežti vertikalūs ryšiai ir jokių horizontalių. Iš čia ir slaptumas ir jokios tau pagal hierarchija nereikalingos informacijos, jokių horizontalių vandens raibulių“.
Pats B.Burgis: „1. Biurokratija. Sukurta tokia įmantri, tokia galinga ir didinga biurokratinė sistema, kad menkas žmogelis iškart supranta – jos neįveiks. 2. Atviras slaptumas. Viskas atvira, bet visos durys su kodiniais užraktais… Niekada neišsiaiškinsi, nuo ko priklauso toks ar kitoks sprendimas, kas yra iešmininkas, o kas – bosas, kaip juos perkalbėti, įtikinti, kodėl jie taip skirsto ir pan… 3. Pinigai išleidžiami taip, kad juos deginant būtų daugiau naudos (šilumos). Niekas už tai nebaudžiamas, tik retkarčiais vieni išlaidautojai pakeičiami kitais“.
Savaime suprantama, kokia nors socialistė Prancūzijoje nepasirašytų nė po vienu iš šių punktų. Net ir tarp Lietuvos gyventojų, kaip matome iš šio tinklaraščio įrašo, kyla nesutarimų dėl to, kad vienos kalba apie duoną, kitos apie kleboną. Susitarimas dėl apibrėžimų tikrai padėtų geriau susikalbėti. Antropologės paprastai skiria vadinamuosius etinį (išorinį) ir eminį (vidinį, priklausantį tiriamai grupei) apibrėžimus. Kitaip tariant, yra dalykų, kuriuos vienaip įvardija ir supranta socialiniai mokslai, kitaip – tų dalykų autorės, jei yra, ir dar kitaip – kasdien tuos dalykus aptarinėjančios eilinės žmogos. Vienas pavyzdys, su kuriuo susidūriau savo tyrimuose, – kultūros sąvoka. Antropologijoje kultūra yra praktiškai „ką žmonės dirba visą dieną“ – įvairūs iš socialinių santykių praktikos išmokti elgesio modeliai. Pavyzdžiui, gezų bendravimas – tam tikra kultūra, o apie Londono Sičio bankininkes galima kalbėti tokiomis pat sąvokomis kaip apie Amazonės gentį. O mano informantės kultūrą supranta kaip aukšto lygio meną ir gebėjimą jį įvertinti. Pastaroji kultūros sąvoka yra jos eminis apibrėžimas.
Kiekvieną kartą, kai susiduria teoriniai/analitiniai ir eminiai/„liaudiški“/kasdieniai apibrėžimai, nugalėti pagundą iš aukšto pamokslauti ar primetinėti savo apibrėžimą būtina, bet kartu iškyla dilema: jeigu leidžiame bet kokį „liaudiškų“ apibrėžimų skaičių, tai ar sąvoka iš viso kuo nors padeda? Jeigu aš socializmu vadinsiu valstybinį socialinį draudimą, o jūs – sukarintą diktatūrą, kaip galime diskutuoti apie teigiamus ir neigiamus socializmo bruožus, jo aktualumą šiandien ar jo ateitį?
Daugelis kasdienių socializmo apibrėžimų Lietuvoje kilo iš praeities: santvarka, kurią žmogos pažinojo, formaliai vadinosi socializmu, buvo įvardijami tam tikri idealūs tos santvarkos bruožai, ir joms ta santvarka nepatiko, o tie siektini bruožai atrodė beprasmiai. Teigiamus bruožus (tai, kad gavo neblogą išsilavinimą, nerizikavo gyvybe, vaikščiodamos tam tikrais rajonais, ar galėjo įsigyti kolektyvinį sodą) jos laikė pažangos ir didėjančios žmonijos gerovės produktais, o neigiamus (biurokratiją, skrupulingą reguliavimą ir kišimąsi į asmeninį gyvenimą) priskyrė nekenčiamai santvarkai, o tuo pačiu ir pačiam socializmui. Kita vertus, dabar gyvename Europos Sąjungoje, mūsų išrinktos atstovės prisijungia prie Europos Parlamento Socialistų frakcijos, keičiamės žiniomis su visu pasauliu ir pastebime, kad Kipre ar Japonijoje socializmas reiškia visai ką kita. Ar reikia ieškoti bendro apibrėžimo? O gal kiekvieną idėjinę srovę ar mėginimą pertvarkyti visuomenę įvardyti griozdišku, bet tiksliu užvadinimu, pavyzdžiui, „XX a. vidurio sovietinis socializmas“?
Aš būčiau už tai, kad galėtume analitiškai išgryninti kelis pagrindinius bruožus, leidžiančius susikalbėti, o toliau tikslintume tiek, kiek reikia. Man patinka trinarė politinių ideologijų apibūdinimo struktūra: esamos padėties aprašymas, jos vertinimas, politinė programa (kaip yra, ką apie tai manome, ką daryti). Taigi socializmą apibrėžčiau taip: socializmas – tai valstybės ir kitų esamų institucijų panaudojimas beklasei visuomenei kurti. Socialistės įvardija padėtį taip: kapitalistinė visuomenė yra susiskirsčiusi į socioekonomines klases, kurios save įtvirtina paveldėjimu, ir dirbančioji klasė ilgainiui turi vis mažiau gamybos priemonių kontrolės. Įvertinimas – tokia padėtis neteisinga ir keistina. Politinė programa – socioekonominių klasių palaipsnis ar revoliucinis naikinimas, panaudojant valstybės ir kitų institucijų (prireikus – religinių, kaip Lotynų Amerikoje) turimą įtaką visuomenėje ir išteklius. Praktinis pavyzdys: 1) Tarkime, pastebėjome, kad daug neturtingų šeimų vaikų neturi palankios aplinkos mokytis, ilgainiui atsiriboja nuo pagal viduriniosios klasės standartus sukurto mokymosi proceso, jaučiasi jame nesaugiai ir nepasiekia gerų rezultatų moksle. Taip socioekonominė klasė palaiko savo tęstinumą: formaliai turėdamos laisvą pasirinkimą, jaunuolės nukreipiamos į profesijas, kuriose jaučiasi tvirčiau ir mato daugiau pavyzdžių iš savo aplinkos, bet šis pasirinkimas lemia, kad greičiausiai jos taip pat daug neuždirbs ir nepadidins savo visuomeninio prestižo. 2) Manome, kad tokia padėtis neteisinga ir paneigia laisvą, individualų profesijos pasirinkimą. 3) Reikalaujame nemokamo išsilavinimo, nemokamų būrelių, papildomų išteklių ir pagalbos mokinėms, kurioms sunku mokytis, prieinamų erdvių ramiai ruošti pamokas, profesinio konsultavimo ir pan. Tam reikia pinigų. Sutinkame, kad dirbančiosios, ypač daugiau uždirbančiosios, mokėtų didesnius mokesčius tuo tikslu, kad visos jaunuolės turėtų tikrai prieinamą išsilavinimą ir tikrai laisvą pasirinkimą. Kadangi iki šiol savanoriškos savipagalbos, religinių ar nevyriausybinių organizacijų veiklos nepakako tam pasiekti, nėra pagrindo manyti, kad tai stebuklingai įvyks ateityje, todėl valstybė, savivaldybės ar kitos viešojo sektoriaus institucijos turi tuo pasirūpinti.
Jeigu socializmą apibrėšime kaip socioekonominės (klasinės) nelygybės įvardijimą, pasmerkimą ir veiksmų programos jam pakeisti, panaudojant viešąjį sektorių, propagavimą, diskutuoti bus lengviau. Socializmą, kapitalizmą ir kitas plačias sąvokas geriau laikyti tam tikrais visuomenių gyvenimą struktūruojančiais principais, o ne santvarkomis, nes santvarkos visada tarpusavyje labai skirtingos (pvz. konstitucinė monarchija ir respublika yra skirtingos demokratijos), įvairios ir daugialypės. Taigi, jei socializmą laikysime tam tikru principu, galėsime kalbėti apie socialistinius elementus TSRS, Švedijoje ar šių dienų Lietuvoje ir negaišime laiko lygindamos TSRS praktikos su teoriniais veikalais, kur jų neverta lyginti.
Jeigu taip apibrėšime socializmą, galėsime jį lyginti su kitomis idėjinėmis srovėmis. Socialistės (įskaitant socialdemokrates) nuo kitų kairiųjų, pirmiausia anarchisčių, skiriasi dideliu dėmesiu viešajam sektoriui. Anarchistės linkusios atmesti esamas institucijas (mokesčius, teismus ir t.t.) ir laikyti jas nenaudingomis visuomenės pertvarkai. Dešinėje abejojama pačiu tikslu: konservatorės mano, kad valstybę ir kitas institucijas reikia naudoti kitiems tikslams (palaikyti esamai tvarkai, o ne jai keisti), liberalės laiko jas tvarkos ir vienų kitiems netrukdymo saugotojomis, o keisti visuomenę viešojo sektoriaus ištekliais joms dažnai atrodo per didelė ir išlaidų neverta ambicija. Čia praverčia ir klasikinis gana supaprastintas, bet elegantiškas politikos filosofo Norberto Bobbio apibrėžimas, kad dešinė paprastai teigiamai vertina esamas visuomenės hierarchijas (arba, pridėčiau, laiko jas natūraliomis, neišvengiamomis), o kairė siekia jas išardyti ir pakeisti. Taigi galime diskutuoti keliais lygiais: ar reikia keisti padėtį (kairės-dešinės skilimas), ar įmanoma (pragmatinis/administracinis ir politinis/idėjinis konfliktas) ir ar viešasis sektorius – tinkama priemonė tiems pokyčiams (čia anarchistės ir liberalės, tikėtina, atsidurs vienoje stovykloje).
Ką manote?
Originalus įrašas tinklaraštyje Daiva Repečkaitė
