Kauno tvirtovės komendanto slaptasis blindažas Vytauto parko šlaite (prie Parodos g.)
Praeitame straipsnyje trumpai pristatėme Kauno tvirtovės kūrimą. Šį kartą skaitytojams papasakosime kaip ji sutiko ryžtingą vokiečių armijos puolimą 1915 m. vasarą. Kauno tvirtovė jau nuo 1914 m. vasaros ruošėsi prasidėjusiam karui, buvo paskelbta mobilizacija, tvirtovės įgula ženkliai išaugo (nuo 18 tūkst. taikos metais iki 60 tūkst. 1915 m. viduryje). Keliolikos kilometrų atstumu nuo Kauno rusų kariuomenė įsirengė apkasus, įtvirtintas artilerijos (įvairių pabūklų) pozicijas, spygliuotos vielos laukus, taip stengdamasi trukdyti vokiečių kariuomenės artėjimui. Organizuojant Kauno tvirtovės gynybą, ji buvo padalinta į 4 gynybinius sektorius. 1915 m. pradžioje vokiečių armija ėmė veržtis į Rusijos imperijos gilumą.
1915 m. liepą vokiečių pajėgos, vadovaujamos generolo K. Litzmano priartėjo prie Kauno. Vokiečiai Kauno puolimui sutelkė apie 90 tūkst. karių. Atgabenti sunkiajai artilerijai vokiečiai link Pažėrų miško statė geležinkelį. Vokiečių kariuomenė buvo gerai apsirūpinusi artilerija, kuria neretai dieną naktį keletos kilometrų atstumu apšaudydavo įvairius Kauno įtvirtinimus. Sviediniai kartais nepasiekdavo taikinio, bet nuskriedavo į miesto gilumą, griaudami civilinius pastatus. Prie Kauno buvo atgabenti bent trys ypatingos galios artilerijos pabūklai – vadinamosios „Didžiosios Bertos“ (420 mm pabūklai, šaudantys 900 kg šoviniais).
Nors ir Kauno tvirtovė buvo neblogai apsirūpinusi artilerija (visgi trūko sunkiosios artilerijos), tačiau mūšių eigoje išryškėjo vokiečių artilerijos pranašumas. Prastas ryšių (telefono, telegrafo) veikimas apsunkino vieningą vadovavimą gynybai. Ryšių linijos buvo nutiestos ant stulpų, todėl buvo lengvai pažeidžiamos. Tvirtovės įgulos daugumą sudarė atsargos kariai, kurie nebuvo patyrę kovose. Kariai nepasižymėjo didele motyvacija, buvo skurdus eilinių kareivių mitybos racionas.
1915 m. rugpjūčio 7-14 d. vyko nuožmūs mūšiai dėl Kauno. Tvirtovei ėmė trūkti karinių išteklių. Kauno tvirtovė intensyviausiai buvo puolama iš pietų ir pietvakarių. Vokiečių pajėgos taip pat persikėlė per Nevėžį, pasiekė IX forto prieigas. Rugpjūčio 15 dieną vokiečiai jau buvo labai pakenkę I, II ir III fortams. Tvirtovėje jau buvo aiškiai suvokiama, jog atsilaikyti nepavyks, tad prasidėjo evakuacija iš miesto. Rugpjūčio 16 d. iš tvirtovės pasitraukė komendantas V. Grigorjevas. Toks jo žingsnis vėliau buvo traktuojamas kaip dezertyravimas, dėl to jis buvo nuteistas 15 metų katorgos, pašalintas iš dvarininkų luomo, atimti visi laipsniai ir apdovanojimai. Rugpjūčio 18 d. Kaunas buvo užimtas, atsitraukiantys tvirtovės įgulos likučiai judėjo Rumšiškių kryptimi. Mieste liko net 1358 pabūklai, kurių rusai nespėjo išsivežti, nemažai maisto atsargų. Vokiečių artilerija kartu su pėstininkais suvaidino lemiamą vaidmenį užimant Kauno tvirtovę. Rugsėjo 16 d. į užimtą Kauną atvyko Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, savo apsilankymu parodydamas Kauno užėmimo svarbą.
Kauno tvirtovė žlugo dėl daugybės priežasčių: nebuvo tinkamai pasirengta jos gynybai, kariniai daliniai buvo išdėstyti netinkamai, nesuderinti artilerijos ir aviacijos (tuomet dar negausios) veiksmai, nevykęs tvirtovės komendanto bei štabo vadovavimas, Kauno prieigose nebuvo organizuojamas joks stambesnis puolimas vokiečiams sulaikyti. Tris dešimtmečius kurta ir tobulinta Kauno tvirtovė teišsilaikė tik dvi savaites, tačiau panašus likimas ištiko ir kitas didžiąsias Rusijos bei kitų šalių tvirtoves. Realybė buvo ta, jog karo technika tobulėjo sparčiau negu buvo sugebama modernizuoti įvairius įtvirtinimus.
Mindaugas Balkus
