1931 m. pastatyti Centrinio pašto rūmai (inž. Feliksas Vizbaras)
Nors Laisvės alėjos ištakos siekia XIX a. vidurį, tačiau savo „aukso amžių“ ji išgyveno tarpukariu. Laisvės alėjos pavadinimą pagrindinė Kauno Naujamiesčio gatvė gavo 1919 m. (iki 1915 m. vadinta Nikolajaus prospektu, 1915-1919 m. kaizerio Vilhelmo gatve). Trečiojo XX a. dešimtmečio pradžioje Laisvės alėja atrodė gana provincialiai, jos pastatų daugumą sudarė vienaaukščiai, neretai mediniai pastatai, alėja buvo prastai grįsta, neturėjo kanalizacijos, gatvės kraštuose gulėjo sukrypę lentiniai šaligatviai. Tačiau Laisvės alėja visgi buvo komercinis miesto centras, kuriame telkėsi bankai, parduotuvės, kavinės, restoranai, viešbučiai, kino teatrai bei kiti paslaugų sferos objektai. 1892-1929 m. Kaune veikė konkė – arklių tramvajus, kurio trasa ėjo ir Laisvės alėja.
1919 m. Kaunui tapus laikinąja sostine, imta miestą gražinti ir paversti šalies reprezentantu. Teigiami pokyčiai netruko pasiekti Laisvės alėją. 1924 m. pradėta tiesti kanalizacija, o 1928 m. – ir vandentiekis. Pastatai buvo aukštinami, ant jų užstatomi antrieji ar tretieji aukštai, iškertamos didesnės vitrinos. 3 ir 4-ojo dešimtmečio sandūroje Laisvės alėja buvo išmeksfaltuota (išasfaltuota), pakloti nauji cementiniai šaligatviai. 1933 m. miesto taryba nustatė, jog Laisvės alėjoje galėjo būti statomi ne žemesni negu 3 aukštų pastatai.
Laisvės alėja ir jos prieigos per du Nepriklausomybės dešimtmečius pasipuošė naujais ar kapitaliai rekonstruotais pastatais. 1922-1925 m. ir 1930 m. vyko Valstybės teatro (dabar Muzikinis teatras) rekonstrukcija (archit. V. Dubeneckis, V. Landsbergis-Žemkalnis). 1924 m. Laisvės alėjoje įrengtas savitas urbanistinis darinys – Centrinio žydų banko pasažas (arch. G. Mazelis, M. Grodzenskis), kuris, deja, nesulaukė mūsų laikų (dab. toje vietoje stovi T. Ivanausko Zoologijos muziejus). 1928 m. alėjos rytinėje dalyje iškilo Ateitininkų rūmai (inž. F. Vizbaras) (dab. KTU III-ieji rūmai), 1930-1931 m. pastatytas dabartinis Centrinis paštas (inž. F. Vizbaras), vienas pirmųjų modernistinių Kauno statinių. Dar vienas ryškus F. Vizbaro kūrinys Laisvės alėjoje – tai 1934 m. iškilę „Pažangos rūmai“ (dab. VDU Menų fakultetas). 1933 m. Laisvės al. ir Daukanto g. kampe pastatyti stilingi „Pienocentro“ rūmai (dab. KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetas), už kurių projektą archit. V. Landsbergis-Žemkalnis 1937 m. Paryžiaus parodoje gavo bronzos medalį. 1934 metais Vytauto pr. ir Laisvės al. kampe iškilo Apskrities savivaldybės rūmai (dab. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas), kurį taip pat projektavo V. Landsbergis-Žemkalnis. Paskutinis žymus tarpukario Laisvės alėjos statinys – tai Taupomųjų kasų rūmai (dab. Kauno miesto savivaldybė), projektuoti A. Funko, A. Lukošaičio, B. Elsbergo.
Pirmosios Lietuvos Respublikos metais Laisvės alėjoje vyko intensyvus visuomeninis gyvenimas, joje kunkuliavo bohemos dvasia. To meto inteligentai, menininkai buvo pamėgę „Konrado“ kavinę, turtingesnioji publika, miesto „grietinėlė“ rinkdavosi į „Versalio“ bei „Metropolio“ restoranus. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje alėjoje veikė 10 bankų, 7 viešbučiai, 5 restoranai, 6 kavinės, 5 kino teatrai bei 11 knygynų. Du Nepriklausomybės dešimtmečiai Laisvės alėjai suteikė savitą veidą bei atmosferą, ji virto pulsuojančia Kauno širdimi.
Mindaugas Balkus
