Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune, statyta XV a. antrojoje pusėje
Šį kartą skaitytojus trumpai supažindinsime su Kauno savivaldos raida pirmajame šimtmetyje po miesto teisių įgijimo, pristatysime vėlyvųjų viduramžių miesto valdžios funkcionavimo modelį.
Kaip žinia, 1408 m. LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto Kaunui suteikta privilegija pradėjo miesto savivaldos istoriją. Valdovo rašte minimas vaitas – didžiojo kunigaikščio vietininkas mieste, ėjęs miesto teisėjo pareigas. Pati svarbiausia miesto savivaldos institucija buvo miesto taryba, tuomet vadinta magistratu. Jos nariais (tarėjais) galėjo tapti tik tikrieji miestiečiai (miesto piliečiai). Ji iš tarėjų išrinkdavo miesto burmistrus, kurie turėjo didesnius įgaliojimus. Miesto tarybos žinioje buvo visi viešieji miesto reikalai, ji nustatinėjo miesto vidaus gyvenimo taisykles, skirstė mokesčius, reguliavo amatų ir prekybos veiklos tvarką, sprendė turtinio pobūdžio bylas bei našlių ir našlaičių globos reikalus. Kita reikšminga miesto savivaldos institucija buvo suolininkų teismas. Jį sudarė 12 narių (tikrųjų miestiečių), suolininkų teismui pirmininkaudavo vaitas, tačiau balso teisės neturėjo. Suolininkai spręsdavo įvairius miestiečių ginčus, kriminalines bylas. Per XV a. suolininkų teismo reikšmė išaugo, nustelbdama vaito teismines funkcijas.
Kadangi prekyba Kaune gana sparčiai intensyvėjo, reikėjo sureguliuoti Kauno miesto pirklių bei kitų kraštų pirklių santykius. Tam 1415 m. Vytautas išleido dar vieną privilegiją Kaunui, kurioje valdovas sutvirtino dominuojančią vietinių Kauno pirklių padėtį, varžė atvykusių prekybininkų veiklą. 1418 m. pasibaigė pereinamasis periodas (trukęs 10 metų nuo 1408 m.), kada miestiečiams nereikėjo mokėti valdovui įvairių mokesčių. Nuo tada reikėjo nustatyta tvarka mokėti činčą bei duoklę nuo miesto ariamosios žemės, 1 grašį nuo sklypo mieste bei nekilnojamojo turto mokestį. Šių miestietiškų prievolių nevykdė mieste gyvenę bajorai bei dvasininkai, kuriems galiojo atskira teisinė sistema.
To meto praktikoje buvo įprasta, jog kiekvienas valdovas, atėjęs į valdžią, patvirtindavo savo pirmtakų privilegijas, taip pat jas dažnai įvairiai išplėsdamas. Taip Kaunas 1432 m. gavo Žygimanto Kęstutaičio, o 1440, 1449 ir 1463 m. Kazimiero Jogailaičio privilegijas. Jomis buvo išplėstos miesto savivaldos teisės, nustatyta miestiečių luomo padėtis visuomenėje, reguliuoti prekybiniai santykiai. 1440 m. privilegijoje buvo numatyta vadinamoji laisvo oro teisė, pagal kurią mieste buvo leidžiama įsikurti valdovo žemių valstiečiams (nežinia ar privilegija galiojo bajorų bei bažnytinių žemių valstiečiams). Ši teisė buvo labai svarbus viduramžių miesto savivaldos elementas, kuris buvo viena iš spartaus Kauno gyventojų skaičiaus augimo priežasčių. Taip pat 1440 m. valdovas leido Kaune rengti 8 dienas trunkančią mugę Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventės metu. Per muges buvo netaikomi įprasti prekybos suvaržymai pirkliams atvykėliams, negaliodavo muitai, mugės metu buvo svarbiausia išvystyti kuo didesnę prekybą, pritraukti svečių šalių prekybininkus.
1492 m. tapęs LDK didžiuoju kunigaikščiu Aleksandras Jogailaitis suteikė miestui naują privilegiją, pagal kurią Kaune buvo įvesta sankrovos teisė, t. y. atvykę į Kauną užsienio pirkliai 3 dienas privalėjo apsistoti mieste ir pardavinėti savo prekes tik kauniečiams, o po 3 dienų su neparduotomis prekėmis galėjo keliauti tolyn. Taip pat buvo įvestas draudimas pirkliams atvykėliams bei visiems tiems, kurie nesilaikė miesto teisės bei nevykdė miestietiškų prievolių, turėti nekilnojamojo turto (sklypų, pastatų) mieste. Šį draudimą Kauno miestiečiai veikiausiai išsiprašė iš valdovo siekdami susilpninti konkuruojančių kitų šalių pirklių įtaką.
Per XV a. Kaunas savivaldos raidoje padarė ženklią pažangą, ryškėjo jo, kaip vieno iš LDK prekybos centrų, vaidmuo, jame veikė Hanzos sąjungos pirklių kontora, su kuria kauniečiai sėkmingai konkuravo, bet apie tai kituose straipsniuose…
Mindaugas Balkus
