(c) KaunoZinios.lt archyvo nuotr.
R. Antinio skulptūrinė kompozicija „Aukos laukas“ Muzikinio teatro sodelyje.

Sovietinė santvarka 8-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje jau gyvavo bene tris dešimtmečius, tačiau vis tik kai kurie žmonės negalėjo apsiprasti su prievarta Lietuvai primesta sovietine sistema. Vienas iš jų buvo 19 metų jaunuolis iš Kauno – Romas Kalanta. Jis nesusitaikė su sovietiniu režimu ir ryžosi verčiau mirti negu gyventi konformistinį gyvenimą.

1972 m. gegužės 14 d. vidurdienį Kauno muzikinio teatro sodelyje Romas Kalanta ryžosi lemtingam žingsniui – jis sušuko „Laisvę Lietuvai!“, apsipylė benzinu ir tapo gyvu fakelu. Stipriai apdegęs jis buvo nuvežtas į vieną iš Kauno ligoninių, tačiau kitą dieną mirė. Galbūt savo mirties dieną Romas Kalanta pasirinko ne atsitiktinai – po savaitės Maskvoje viešėjo JAV prezidentas Ričardas Niksonas. Galbūt jaunuolis vylėsi, jog tuomet Vakarų pasaulio žmones lengviau pasieks žinia apie šį protesto žingsnį.

Ši Romo Kalantos auka Kaune sulaukė didelio atgarsio ir tapo paskatinimu nonkonformistiniam jaunimui parodyti antipatiją sovietiniam režimui. Gegužės 18 d. įvyko velionio laidotuvės, tačiau saugumiečiai, bijodami, kad jaunuomenei šios laidotuvės netaptų proga surengti antisovietinių riaušių, laidotuves paskubino, jose nebuvo leista dalyvauti platesnei kauniečių publikai, o tik velionio artimiesiems ir šeimos nariams. Romainių kapinių prieigos, kuriose buvo laidojamas Romas Kalanta, buvo apsuptos milicijos. Tačiau jaunimas nebuvo linkęs taip lengvai nusileisti ir sužinojęs, jog saugumas neleidžia pagerbti tokią didelę auką atidavusio žmogaus, ėmė organizuotis ir entuziastingai žygiuoti miesto centro link, skanduodami „Laisvę Lietuvai!”, „Rusai, lauk iš Lietuvos!”. Demonstrantų minia vis gausėjo, prie Katedros jie tylos minute pagerbė velionį. Protestuotojai telkėsi į Romo Kalantos mirties vietą – Kauno muzikinio teatro sodelį. Į jį jau kelios dienos žmonės nešė gėles, tačiau milicininkai ir saugumiečiai jas greit pašalindavo. Milicija bandė eisenos dalyvius išvaikyti, tačiau jie tik dar labiau įsiaudrindavo. Buvo suimti keli demonstracijos dalyviai, kuriuos laikė Milicijos būstinėje Laisvės al. pradžioje. KGB ir milicija nujautė, jog demonstrantai sieks suimtuosius išlaisvinti ir bandys šturmuoti Milicijos rūmus, tad prie Įgulos bažnyčios suformavo užkardą protestuotojams sulaikyti. Minia vis telkėsi ir Romo Kalantos žūties vietoje, ten jie deklamavo eilėraščius, sakė patriotines kalbas.

Tarp įsiaudrinusios jaunimo minios ir milicijos ėmė kilti susidūrimų, Laisvės alėjoje demonstruotojai bandė statyti barikadas. Jaunimas žūtbūtinai siekė parodyti savo neapykantą sovietinei sistemai. Vakare į Kauną atvyko Vidaus reikalų ministerijos kariai, apsiginklavę riaušių malšinimo priemonėmis. Tad papildytomis jėgomis režimo jėgos struktūros ėmė spausti demonstrantus ir intensyviai juos vaikyti. Neramumai tęsėsi ir gegužės 19-ąją, tebevyko jaunimo susidūrimai su milicija bei kariuomenės daliniais, dalis protestuotojų buvo suimti, nuvežti tardyti, kiti buvo vežami į Kauno apylinkes ir ten paleidžiami.

Malšinant demonstraciją Kaune dalyvavo apie 7000 jėgos struktūrų darbuotojų, buvo sulaikyta apie 400 protestuotojų. Sovietinė valdžia nesurengė masinio teismo proceso (laisvės atėmimo bausmėmis nuteisti 8 dalyviai), tačiau šiuose įvykiuose dalyvavę jaunuoliai buvo laikomi sovietinės santvarkos priešais, jiems buvo apsunkintos darbo bei mokslo siekimo galimybės. Po šių įvykių imta varžyti lietuvišką kultūrą ir meną, siekta juos galutinai palenkti sovietine kryptimi. Deja, tačiau sovietai apšmeižė Romą Kalantą paskelbę jį psichikos ligoniu. Tik 1989 m. Romo Kalantos auka buvo pradėta oficialiai pripažinti kaip sąmoningo žmogaus protesto forma. Jo atminimui Kaune pavadinta gatvė bei mokykla, jo žūties vietoje pastatyta R. Antinio skulptūrinė kompozicija „Aukos laukas“.

Mindaugas Balkus

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: