Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia. Vienas pirmųjų mūrinių Kauno statinių, pastatyta XV a. pradžioje.
XV a. pradžioje Kaunui buvo lemta pradėti savivaldaus miesto istoriją. 1408 m. LDK didysis kunigaikštis Vytautas suteikė privilegiją Kauno miestiečiams turėti miesto teisę. Kaunui buvo leista naudotis vadinamąja Magdeburgo teise, kuri buvo viena iš vokiečių miestuose naudotų teisės sistemų. Taip Kaunas tapo antruoju savivaldžiu dabartinės Lietuvos miestu po Vilniaus, kuris Magdeburgo teises gavo 1387 m.
1408 m. Vytauto privilegija nėra išlikusi iki mūsų laikų, todėl lieka keletas neatsakytų klausimų apie miesto teisių gavimo aplinkybes. Nėra aišku, kas buvo šios privilegijos iniciatoriai – ar tuometiniai Kauno miestiečiai, ar pats valdovas. Istorikų nuomone, ši Vytauto privilegija buvo veikiau kaip paskatinimas kurtis naujoms miestiečių bendruomenėms nei jau buvusios bendruomenės statuso išplėtimas. Privilegijoje buvo pažymėta, jog Kauno miestiečiams krikščionims suteikta Magdeburgo teisė. Šios teisės negavo bajorai ir valstiečiai, kuriems galiojo kita teisinė sistema. Kaune turėjo reziduoti valdovo vietininkas – vaitas. Pagrindinė jo funkcija buvo teisti miestiečius pagal Magdeburgo teisę. Privilegijoje valdovas nepateikė kokių nors nurodymų kaip organizuoti miesto vidaus gyvenimą, tas buvo palikta pačių miestiečių bendruomenei.
Vytauto privilegijoje Kauno miestiečiams suteiktas 10 metų trukmės laisvės periodas, per kurį miestiečiai buvo atleisti nuo činčo, nereikėjo atlikti jokių prievolių už dirbamą žemę bei sklypus mieste, leista kirsti apylinkių mišką trobesiams statytis. Tačiau po šių 10 metų buvo numatyti atitinkami mokesčiai už dirbamą žemę ir sklypus bei činčas. Tad tiek esami Kauno miestiečiai, tiek naujakuriai gavo puikias startines pozicijas įsikūrti mieste.
Privilegija Kaunui taip pat suteikė nemažą ūkinę paspirtį. Miestui duotos žemės kairiajame Nemuno krante tarp Jiesios ir Nevežio žiočių, juose miestiečiai turėjo teisę kirsti buvusius miškus, o juos iškirtus, žemes tinkamai įdirbti. Be to, Vytautas savo privilegija perleido Kaunui (ar leido statytis) svarstykles, vaškinę, audinių karpyklą bei malūną. Visos šios įmonės turėjo savo veiklos monopolį mieste, tad jos buvo svarbus Kauno pajamų šaltinis.
Pastebėtina, jog tuometiniai miesto gyventojai nebuvo vienalyčio miestiečių luomo nariai. Pilnaverčiais Kauno piliečiais (miestiečiais) buvo asmenys, turintys mieste nekilnojamo turto ir atliekantys miestietiškas prievoles (mokantys mokesčius). Daugumą to meto Kauno visateisių miestiečių sudarė vokiečių kilmės pirkliai. Tais laikais tikrųjų miestiečių miestuose būdavo mažuma, o miestų gyventojų daugumą sudarydavo miestelėnai: įvairūs amatininkai, upeiviai, vežikai, karčemininkai ir kt. Jiems taip pat galiojo miesto teisė, tačiau jie nebuvo prileidžiami prie miesto valdymo, negalėjo dalyvauti savivaldos institucijų (magistrato, suolininkų teismo) veikloje. Tačiau visi miesto gyventojai turėjo asmens laisvę.
1408 m. Vytauto privilegija, suteikusi Kaunui Magdeburgo savivaldos teisę, įtvirtino Kauno tapimą miestu kaip savivaldžia teisine, administracine bei prievoline (mokesčių atžvilgiu) apygarda LDK. Kaunui buvo sudarytos puikios sąlygos vystytis, plėtoti amatus ir prekybą, pritraukti užsienio pirklius. Per XV a. Kaunas gavo dar ne vieną valdovų privilegiją, kurios išplėtė miesto savivaldos teisės ir didino jo ekonominį potencialą.
Mindaugas Balkus
