Tarpukario turtuoliai broliai Vailokaičiai dalį savo uždirbto gėrio dalinosi su visuomene. Jonas Vailokaitis buvo įsteigęs stipendijų fondą Lietuvos universiteto studentams. Štai vien 1924 m. brolių valdomas Ūkio bankas išdalino 150 tūkst. litų studentų stipendijoms. Paprastai broliai Vailokaičiai labdaringiems tikslams skirdavo iki 15 proc. savo įmonių pelno. Kartais jie paremdavo ir valstybinius „projektus“, kaip kad 1923 m. slaptai rengtą Klaipėdos krašto „sukilimą“, siekiant minėtą kraštą prijungti prie Lietuvos.
Svarbu paminėti, jog broliai Vailokaičiai dovanojo 16 ha sklypą Linksmadvaryje Lietuvos universiteto (1930 m. gavo Vytauto Didžiojo vardą) Fizikos–chemijos instituto rūmams statyti. Tuo metu šioje Linksmadvario dalyje buvo planuojama plėtoti visą Lietuvos universiteto miestelį, tačiau šios idėjos buvo atsisakyta, nes universiteto miestelio plėtrą ribojo Aleksoto oro uostas. Įspūdingi neoklasicistiniai (turintys eklektinių bruožų) Fizikos–chemijos instituto rūmai dovanotame sklype buvo pastatyti 1925–1931 m., tačiau 1944 m. vasarą besitraukianti vokiečių kariuomenė rūmus susprogdino. Vailokaičiai VDU Technikos fakultetui taip pat padovanojo vadinamąją „cukraus laboratoriją“, kuri buvo įsteigta XX a. trečiajame dešimtmetyje cukrinių runkelių auginimo sąlygoms Lietuvoje tirti.
Brolių valdytas „Ūkio bankas“ buvo didžiausias Lietuvoje lietuviško kapitalo bankas (daug bankų tarpukario Lietuvoje priklausė žydams, vokiečiams), kreditavo Lietuvos įmones, banko pelnas likdavo Lietuvoje, o ne išplaukdavo į užsienį (kaip nutikdavo esant užsienio kapitalo bankams).
Tačiau broliai Vailokaičiai kaip bene kiekvienas žmogus buvo ne be nuodėmės. Tarpukario spaudoje jų adresu vis iškildavo kaltinimai vengimu valstybei mokėti mokesčius. Kartais brolių Vailokaičių veikla vertinta prieštaringai, nes jie už infliacijos „graužiamas“ markes (Lietuvoje vadintos auksinais) supirkinėdavo dolerius, o juos Berlyne parduodavo daug aukštesniu kursu. Tad jie kaltinti, jog vilkino lito įvedimą (įvestas 1922 m.), nes jiems neva kuo ilgiau apsimokėjo krašte išlaikyti nuvertėjusias markes (auksinus). Kunigui Juozui Vailokaičiui buvo prikišamos jo finansinės veiklos kolizijos su dvasininko pareigomis: kunigas dėl užimtumo versle nedirbo pastoracinio darbo.
Broliai Vailokaičiai buvo aktyvūs ir visuomeninės veiklos baruose. Jonas Vailokaitis 1927 m. prisidėjo steigiant Lietuvos aeroklubą, daug reiškėsi Prekybos ir pramonės rūmų veikloje, populiarino pramonę Lietuvoje, nes žemdirbystės krašte daug kas į ją žiūrėjo kreivai, skatino žmones pirkti lietuviškus pramonės gaminius. Jis taip pat buvo ilgametis Lietuvos banko tarybos narys, iki 1926 m. buvo jos pirmininkas. 1930 m. įstojęs į Ekonominių studijų draugiją reiškė įvairias idėjas Lietuvos ekonominio gyvenimo pagerinimo klausimu. Kunigas Juozas Vailokaitis buvo ilgametis vienas iš Katalikų veikimo centro lyderių.
Kaip tikri savo laikmečio magnatai broliai Vailokaičiai pasilepino ir tam tikrais prabangos atributais: 1930 m. pasistatydino šešių aukštų namą Vienybės aikštėje (architektas Arnas Funkas), kurį 1944 m. atsitraukianti vokiečių kariuomenė susprogdino, turėjo vieną prabangiausių to meto Lietuvoje automobilių – „Cord L 29“.
Tarpukario Kaunas buvo brolių Juozo ir Jono Vailokaičių veiklos citadelė, jų verslo branduolys. Anuomet „Lietuvos Fordais“ vadinti turtuoliai buvo sėkmingo gyvenimo simboliai.
