Praeitą kartą baigėme pastraipa apie bjaurų charakterį kaip tam tikrą prigimties duotybę, drauge užsimindami apie tai, kad bjaurus charakteris negali būti tiesmukai suprastas kaip blogio manifestacijos išraiška, nėra tas pat kaip ydingas charakteris, atkreipiantis dėmesį geros valios trūkumu ar nuodėmingais polinkiais.
Pagal dažniausiai tiražuojamą Vakarų filosofijoje apibrėžtį, blogis yra gėrio trūkumas, čia konstatuojant tai, jog blogis nėra savarankiška kūrybinė gyvenimo jėga, o tik vienaip ar kitaip pasireiškiantis prigimties tobulumo deficitas, nususimo išraiška. Kita vertus, tai, ką įprastai vadiname bjauriu charakteriu, mažai ką turi bendro su stokos įvaizdžiu, bet iš tiesų labiau yra suprantama kaip perteklinė valios raiška, kaip savotiška pilnatvė, kaip tam tikras intensyvumo tipas arba dinamiškumo šaltinis, net jeigu tokią duotybę doroviniu požiūriu vertintume arbitraliai. Kaip atrodo, šios temos plėtotėje esame įpareigoti kalbėti kaip tik apie tokį arba labai panašų atvejį.
Nedidelė paslaptis yra tai, jog nei apie vieno aukšto Lietuvos politikos veikėjo būdo ypatumus niekados nebuvo kalbama taip plačiai kaip apie prezidentės D.Grybauskaitės charakterio kontroversijas ir temperamento blyksnius. Tai savaime sako, jog toks charakterio tipas yra pernelyg dygus, kad jį būtų galima paslėpti po suformuota reikiamo pobūdžio kauke, kaip sakoma, netelpa į formatą, viršija mūsų įsivaizdavimus į vieną ar kitą pusę
D.Grybauskaitė ne viena kartą buvo vadinama pernelyg kaprizinga, aikštinga, kerštinga, tūžminga moterimi didžiojoje politikoje, jai dažnai prikišamas valdingumas, kategoriškumas, esą matomas plika akimi pasišiaušusioje povyzoje, ką jau kalbėti apie kapotų sakinių ritmiką, prasikišančią viešojo bendravimo scenose. Kartais dar leidžiama suprasti ir tai, kad esą toks kategoriškumas, didesniu ar mažesniu laipsniu pateisinamas vidaus politikos užmanymuose, ypač kovoje su korupcija, bandant suvaldyti „palaidą balą“ valstybės tarnyboje, siekiant didesnio institucijų veiklos efektyvumo, neva tampa nereikalingu balastu užsienio politikos sferoje, kur diplomatiškumas ir taktas yra labiausiai pageidautinos iškilaus politiko savybės ( tarsi tokia pat griežta maniera, kokia bendraujama su savais cholopais, negalima bendrauti su užsienio ponais). Ar iš tiesų taip ir yra, ar aukšto rango politiko dispozicijoje turėtų būti du veidai – vienas skirtas vidaus vartojimui, kitas – užsienio reikmėm?..
Tai, ką dabar noriu pasakyti po tokio pasiaiškinimo, netelpa į jokią teoriją, juolab į politologinio diskurso rėmus, taigi toliau kalbėsiu operuodamas ne tiek sąvokomis, kiek užkeikimais ir metaforomis.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, būtent D.Grybauskaitės bjauraus charakterio pozityvi išdava yra tai, jog aplinkinių šalių „didiesiems bičams“ (visų pirma Rusijos ir Baltarusijos vadovams – V.Putinui ir A.Lukašenkai) buvo leista suprasti, jog nevalia bendrauti su kitu asmeniu kraunant jam ant pečių savo kanopas.
Prisimename, jog D.Grybauskaitė buvo pasinešusi užmegzti geranorišką dialogą su didžiųjų kaimynių vadovais, bet greitai atšoko, regis, pamačiusi tikrąją dalykų padėti, perpratusi anosios pusės intencijas. Dabar anoji porina maždaug taip: kol Putinas valdžioje, Lietuvos ir Rusijos santykių pagerėjimo nesulauksime, o apie Lukašenką – „beviltiškai užstrigęs praeityje“.
Galimas daiktas, dresuoto charakterio vyras panašioje situacijoje prisiverstų daug ką nutylėti arba kalbėtų užšifruotomis užuominomis, savo ruožtu bjauraus charakterio moteris, kaip matėme, viską išrėžia tiesiai šviesiai į akis. Klausiate retoriškai: kam tuščiai aušinti burną, vis tiek niekas dėl to nesikeis… Ne, nesakykite, vis tik geras dalykas yra moralinės satisfakcijos jausmas, užtupiantis sielą, būtent dėl to čia ir ryžausi pašlovinti bjaurųjį prezidentės charakterį.
